Odė vijokliui

„Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą. Žinau, kad kada nors man tai labai padės“, – atsimindamas J. Ivanauskaitę knygoje „Jurga. Atsiminimai. Pokalbiai. Laiškai“ („Tyto alba“, 2008 m.) rašė K. Navakas.

Skaitykite knygos ištrauką.

***

Lietuvių literatūra mirs nenatūralia mirtimi. Nebūtinai smurtine, tačiau ir ne nuo džiovos, kaip V. Kudirka ar L. Skabeika. Diagnozės mutavo. Dabar talentingiausius mūsų rašytojus išguldo degtinė, o rašytojas – vėžys. Yra išimčių, tarkim, Vaidotas Daunys, tačiau jas atsveria šiurpus ir, deja, vis pasipildantis sąrašas. Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Jurgis Kunčinas, Algirdas Verba, Antanas Ramonas, Raimondas Jonutis, Ričardas Gavelis, Gintaras Beresnevičius, Onė Baliukonė, Jurga Ivanauskaitė… Ar nepanašu į tai, kad paskutinius dešimt dvylika metų tam tikra prasme galime lyginti su 1944-aisiais, kai iš Lietuvos pasitraukė šaliai esmingai svarbi rašytojų dalis? Tik tiek, kad dabar pasitraukusieji nebeatsiųs naujų knygų į jokius spec. fondus.

Kai kurie dar kalbasi pomirtinėse knygose, siunčia ženklus vieni kitiems. „Neilgai trukus gal susitiksime, jau tikraisiais, nebežemiškais, nebežmogiškais, nebešmėkliškais savo pavidalais“, – Ričardui Gaveliui skirtoje knygoje rašo Jurga Ivanauskaitė. Deja, jau.

J. Ivanauskaitės asmuo šiame kontekste švyti kažkaip ypatingai, net jos pavardę norisi surinkti kitokiu šriftu nei likusiųjų, o dar geriau – užrašyti ranka. Tokia netipiška ir kartu ryški buvo ši rašytoja, kurios įvairialypį palikimą pats laikas pradėti demitologizuoti tiek skaitytojams, tiek kritikams. O tai nėra taip paprasta, kaip ir vieni, ir kiti manytų.

Tiesą sakant, nežinau, kaip ją vertinti. Apibūdinti pora sakinių nesiimčiau. Galiu tik galvoti, svarstyti, prisiminti. Manau, jog vietiniame kontekste tai buvo visiškai unikali figūra.

Dėmesio centre ji nuo pirmųjų knygų, net nuo pirmosios publikacijos „Nemune“. Prisimenu tą laiką ir tuos tekstus. Tekstai deramo įspūdžio kažkodėl nedarė, juose glūdinti laisvės bei kažkokios prohibicinės anarchijos dvasia – darė. Bet labiausiai žavėjo pati autorė. Tapatintis su rašytoja Žemaite nesinorėjo niekam, o su rašytoja J. Ivanauskaite – veik visiems.

„Pakalnučių metai“, žinoma, tiems laikams ir jaunai mūsų dvasiai buvo tinkama knyga, tačiau „Mėnulio vaikai“ vėl pasėjo kiek skepsio. Kažkas ten buvo pernelyg sudėtingai gaudoma, paskui ką tekstas nebespėjo. Vis dėlto Jurga atėjo, ir vargu kas jai galėjo prilygti. Tokia sunkokai apibūdinama prasme.

Devintajame dešimtmetyje daug menininkų užsukdavo pas mane į Molėtų gatvę kokių nors spagečių valgyti. Sykį kažkas atsivedė Jurgą. Sėdėjo santūri, besišypsanti, kalbėjo nedaug. Turbūt tąsyk tais jos valgomais spagečiais į žemę nutekėjo visas įsivaizduojamo Jurgos magiškumo/raganiškumo krūvis, nes, kitiems nuolat prašant jos teigiamai įkrauti jų daiktus ar pastovėti prie ligonio, man ji liko reali, racionali ir labai gyva. Matydavomės retai, bet nuolat, buvo gera žinoti, kad ji yra, kaip gera žinoti, kad yra, tarkim, Aukštaitijos ežerai.

Rengdamas knygai šį tekstą, išsitraukiau iš lentynos „Mėnulio vaikų“ pirmąjį leidimą. 1988-ieji, nuo tada su Jurga ir bendravom. Neprisimenu, iš kur pas mane atsirado ši knyga, kodėl be autografo. Tačiau ją atsivertęs radau tarp puslapių sudžiovintą žydintį vijoklį, ilgą ir susisukusį kaip popiežiaus lazda. Jaučiu, kad tas vijoklis kažkaip su susijęs su Jurga, gal tai ir yra autografas, gal dabar tai mistinis tarpininkas tarp manęs ir jos. Tik jaučiu, nes realybę paslėpė laikas, nejučia išgaravęs lyg drėgmė iš vijoklio žiedų bei lapų.

Apie 2003-iuosius, dirbdamas LTV, nuvažiavau jos filmuoti. Tik tada abu supratome, kaip seniai matėmės ir – kad žinoti neužtenka, reikia bendrauti. Tąkart paleidau filmavimo grupę, likau pas Jurgą ir prašnekėjome beveik dvi paras, gerdami raudonąjį vyną ir užsikąsdami salierų lapkočiais. Jurgos katė Lūšis mus stebėjo su pritariančia šypsena.

Neprisimenu to pokalbio turinio, kaip ir kitų, įgavusių reguliarumo, – improvizacijos juose būdavę daugiau nei informacijos, – bet jei ir prisiminčiau, nesugebėčiau keliais sakiniais apibūdinti šios asmenybės. Tepasakyčiau, kad labai ją mėgau.

Taip, visų pirma kaip asmenybę. Gražią, turtingą bei talentingą. Šie banaliai formuluojami bruožai labai aiškiai matėsi su ja bendraujant. Kur kas geriau nei ją skaitant. Įtariu, jog nesu geras Jurgos skaitytojas, todėl kalbėti apie jos knygas paliksiu labiau jas mėgstantiesiems. Mėgstu ir aš, bet ne visas ir nepakankamai.

Kalbant televizininko kalba, Jurga buvo absoliutus formatas. Visai ne kokia nors konjunktūrine prasme, savo pasisakymuose ji pasižymėjo ypatinga laisve. Tačiau tie pasisakymai visada buvo kultūringi, nekupiūruotini, atsakymai į klausimus tikslūs, su sava dramaturgija – pradžia, kulminacija, aiškia pabaiga, o toks gerai temperuotas kalbėjimas rodo aiškų ir aštrų protą, nuovoką ir savivoką, be to, norą gyventi harmoningai bei kūrybingai. Taip, regis, ji ir gyveno.

Montuodami ankščiau minėtą siužetą apie Jurgą (pats nebesumontavau, buvau kaip ir užsiėmęs), kolegos baigė jį trissyk pakartota (kaskart priartinant) jos šypsena. Ir ši šypsena buvo dar vieno fenomenalaus Jurgos talento liudytoja. Šypsena iš daugelio elementų. Šilumos, atvirumo, gudrumo, vidinės kultūros, gyvenimo džiaugsmo, susitaikymo su gyvenimu, koketiškumo, išminties. Jurga šypsojosi nuolat. Šypsena ir švelnus, bet pamatinis humoro jausmas jai, ko gero, buvo geriausi ginklai kovojant su nuoboduliu ir pilkuma. Su beprasmybe. Neteko girdėti jos piktinantis absurdiškais kai kurių žmonių poelgiais, šį pasipiktinimą ji neutralizuodavo ta pačia šypsena, nepiktai, bet sąmojingai pasišaipydama. Kartais ir iš manęs. Dažnai iš savęs. Kažkokie malonūs buvo tie pasišaipymai.

Nė kiek neabejoju turtingomis vidinėmis mūsų moterų rašytojų biografijomis, o Jurga sugebėjo nugyventi ir išoriškai turtingą gyvenimą. Šiek tiek apie jį rašė spauda, šiek tiek ji pati, šiek tiek liko nutylėta. Ir telieka, kam norėjo – pasakojosi. Svarbu, jog neišmėtė savęs visuose kelkraščiuose, atvirkščiai, subrendo ir užsigrūdino. Jos paskutinio laikotarpio viešas kalbėjimas iš tiesų liudijo brandą ir gyvenimo pažinimą. Nors priešpaskutinis romanas „Placebas“ rodė, kad seniems dievams dar paatnašaujama, gali būti, jog neilgai trukus būtume sulaukę ir kitokio pobūdžio tekstų. Ne, žinoma, kalbu ne apie „Odę džiaugsmui“. Nors derėtų ir apie ją.

Tokio ažiotažo nebuvo sukėlusi jokia poezijos knyga nuo B. Brazdžionio „Poezijos pilnaties“ laikų. Deja, įtariu, jog lietuvių poezija šios knygos atsiradimo jokia forma nepajus, o ir neaišku, kokiais kriterijais remiantis ji vertintina (vadinamasis gyvenimas čia juos gerokai koreguoja, jei ne apskritai suteikia galimybę kalbėti apie šiuos tekstus). Tad ir kalbėsiu ne apie vertes, o apie idėjas bei įspūdžius.

Straipsnio pradžioje minėtas L. Skabeika paliko sukrečiančius laiškus, kuriuose bando organizuoti savo laidotuves. Jurga buvo viena labai retų autorių, žinančių, jog sudarinėja pomirtinę savo knygą. Ir jokiom įkapėm čia nekvepia.

Skaitant krinta į akis Jurgos (lyrinės herojės?) siekis delokalizuotis, depersonalizuotis, ištrinti tapatybę (ergo ir konkrečią lemtį). Ji niekad nėra ji, ji – nuolatinė reinkarnacija, nesibaigiantis tapsmas. Prisiekusiai keliautojai Jurgai turėjo būti baisus metafizinis mirties lokalumas (paskutinė kelionė). Gal būtent su šiuo neišvengiamos lemties aspektu labiausiai nenorima taikytis. Aspektas kiek knyginis, tačiau tekstuose mes ir gyvename kiek kitaip nei tikrovėje ir kiek kitaip formuluojame save bei savo dvasines reakcijas.

Įrašinėdavau Jurgai kompaktines plokšteles: filmus bei muziką. Mėgo J. Lennoną (ypač), hipišką muziką ir aštuntojo dešimtmečio roką. Kino režisierių čia būtų galima vardyti daugybę, gal tepaminėkime Ingmaro Bergmano „Riksmus ir šnabždesius“, kuriuos pamačiusi Jurga norėjo (ar mėgino, jau nepamenu) žudytis, tiek buvo persmelkta filmo. Panašiai atsiverti sugebėdavo daug kam, nors iš išorės atrodė stabili ir nepažeidžiama.

Kita vertus, kelionių dvasia nebuvo persmelkusi Jurgos iki kaulų smegenų. Jos vidus, bent jau paskutiniu laikotarpiu, buvo sėslus, pastovus, įcentrinis. Pasaulis jau turėjo aiškią ašį, ir ši ašis nebuvo kažkur kitur. Jei būdavo kitur, Jurga žinodavo kur. Todėl siekis formuluoti daugelį savo galimybių, nė su viena nesusitapatinant, nebūti čia ir dabar, yra viena dramatiškiausių knygos dominančių. Man buvo labai neramu skaityti šiuos tekstus.

Ir, žinoma, džiaugsmo teigimas. Jo yra, bet, ačiūdie, daug mažiau, nei implikuoja pavadinimas. Kitaip autorės laikysena atrodytų pernelyg dirbtinė. Pasitaiko net visiškai viltį praradusių tekstų („Psichozė 4.48“ ir pan.). Pasitaiko paprasto gyvenimo detalių vardijimo („Aprašinėju, o ne rašau…“). Tekstams tai ne į naudą, tačiau šiuo atveju žinome, jog autorei tariant pasaulį jis dar kurį laiką pabus jai ant lūpų. Atvejis, kai gyvenimiškas kontekstas kartu yra ir poetiškas.

Mirtis yra tikslo praradimas. Taip sutrumpintai perteiktume vieno posmo esmę. Tai irgi mintis, turinti savą gravitaciją. Tokių knygoje rasime daugiau. Nors didesnę jos dalį sudaro dekoratyvūs pasakojamieji tekstai, labiau būdingi dailininkei ir prozininkei nei poetei.

„Ilgesys + nuodėmė = gyvenimas“, – rašo Jurga. Šitas credo tarsi ką tik išaugęs iš „Pakalnučių metų“, tad paskutinė knyga savaip atsimuša į pirmąją ir gyvatė praryja savo uodegą. Ratas užsidaro ir vėl tai – absoliutus formatas. Visiškai nebanalia prasme.

Įrašinėdavau Jurgai kompaktines plokšteles: filmus bei muziką. Mėgo J. Lennoną (ypač), hipišką muziką ir aštuntojo dešimtmečio roką. Kino režisierių čia būtų galima vardyti daugybę, gal tepaminėkime Ingmaro Bergmano „Riksmus ir šnabždesius“, kuriuos pamačiusi Jurga norėjo (ar mėgino, jau nepamenu) žudytis, tiek buvo persmelkta filmo. Panašiai atsiverti sugebėdavo daug kam, nors iš išorės atrodė stabili ir nepažeidžiama.

Sunkiai ieškojau jos pageidauto garso takelio. Radau tada, kai ji buvo grįžusi iš Švedijos operacinių ir laikinai patikėjusi palankiomis permainomis. Labai suliesėjusi ir švokščiančiais plaučiais, ji nesiliovė plačiai šypsotis bei juokauti. Ilgesys plius nuodėmė lygu gundymas, o jos ieškotas garso takelis (paskutinė plokštelė, kurią jai įrašiau) ir buvo M. Scorcese’s filmui „Paskutinis Kristaus gundymas“. Labai simboliška.

2008-ųjų pavasarį, vykdamas į Vokietiją su paskaitomis apie lietuvių literatūrą, pasiėmiau „Nuodėmės užkalbėjimą“. Jurga labai bijojo, kad A. Puipa šį filmą sugadins, tačiau rezultatu (filmą pamatė prieš pat mirtį) liko patenkinta. Taip filmą įvertino ir žiūrovai Anaberge, kur jį pristačiau. Ir apie Jurgą ten buvo daug daugiau klausinėjama nei apie kitus lietuvių rašytojus. Taigi, tam tikra prasme ji lieka. Tuo, ką nuveikė, ir tuo, kokią nišą išeidama paliko. Net ne literatūrinę – metafizinę. Nežinau, kada kas ją užpildys.

Rengdamas knygai šį tekstą, išsitraukiau iš lentynos „Mėnulio vaikų“ pirmąjį leidimą. 1988-ieji, nuo tada su Jurga ir bendravom. Neprisimenu, iš kur pas mane atsirado ši knyga, kodėl be autografo. Tačiau ją atsivertęs radau tarp puslapių sudžiovintą žydintį vijoklį, ilgą ir susisukusį kaip popiežiaus lazda. Jaučiu, kad tas vijoklis kažkaip su susijęs su Jurga, gal tai ir yra autografas, gal dabar tai mistinis tarpininkas tarp manęs ir jos. Tik jaučiu, nes realybę paslėpė laikas, nejučia išgaravęs lyg drėgmė iš vijoklio žiedų bei lapų.

Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą.

Žinau, kad kada nors man tai labai padės.

Iš knygos „Jurga. Atsiminimai. Pokalbiai. Laiškai“ (sudarė Dovilė Zelčiūtė, „Tyto alba“, 2008 m.). Parinko Jurgita Jačėnaitė.