2020 02 18

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Operos solistė L. Bendžiūnaitė: „Kas žino, gal vis dėlto numiriau, ir visa, kas aplinkui – rojus“

Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė. R. T. Dunphy nuotrauka

LAURYNA BENDŽIŪNAITĖ – sopranas, skambantis pasaulyje – įvairiose ir skirtingose užsienio šalių scenose, džiuginantis ir visados laukiamas Lietuvoje. Belaukiant vasario 18-osios, kai dainininkė pasirodys Gintaro Rinkevičiaus jubiliejiniame koncerte (Kauno valstybinėje filharmonijoje) ir vasario 20-osios (Vilniaus kongresų rūmuose), scenoje skambant austrų kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo kūriniui „Gurre-Lieder“, kalbamės su ja apie muziką, gyvenimą operoje ir opera, horizonte regint dar vieną būsimą naująjį įsikūnijimą, kai „Vilnius City Opera“ teatre L. Bendžiūnaitė taps Sofija Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“.

Lauryna, pasidalinkite savo pirmaisiais ir pačiais ryškiausiais vaikystės prisiminimais, vaizdiniais.

Pirmoji Komunija, ne pati procedūra, bet puota po to. Mūsų parapijos klebonas tarškina Turkų maršą, nesuderintas fortepijonas skleidžia nevaldoma linksmumą, o mes, „gulbių būrelis“, sukame ratu baltas sukneles. Mamos ir mano pietų ritualas – aš valgau, ji man skaito, toks susitarimas, kitaip nevalgau… Pamenu, kai pirmą kartą išvydau CD – aukso spalvos, vaivorykštėmis spindintį diską, neprisimenu muzikos, viskas susiliejo į margaspalvę kakofoniją. Buvau visada per jautri, nepritampanti, kažkokia keista, visa aplinka man tai nuolat kartojo, geriausiai jaučiausi, kai skambėjo muzika, tad ir prisiminimai tokie iš pušies viršūnės ar nuo kopos rago.

„Geriausiai jaučiausi, kai skambėjo muzika“ – kokia vaikystė kaip muzika ataidi šiandien?

Ataidi, būtent… Mano vaikystės muzika skamba Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios varpais, kai įsisupęs varpas pakelia tave į orą, o varpinės bokštas ir visata aplink net ūžia nuo keisčiausios harmonijos ir garsumo. Tai apibūdinama tik vaikišku „siaubas, kaip gražu…“. Mano vaikystės muzika – tai jūra audringą pavasarį, miškas naktį ar saulėtas pasaulio kraštas kopose, prasmengančiose į marias. Tai mano vaikystės muzika, girdžiu ją kaskart užsimerkusi. Mano muzika skambėjo, kvepėjo ir spindėjo, buvo gili ir pavojinga.

Jūsų muzikinė pradžia.

Buvau rimtai apsisprendusi buriuoti, paskirtą dieną su krūva kitų tokių pačių jaunųjų jūrininkų dalyvavau pirmajame susirinkime. Labai gerai pamenu tą nuobodulį, apėmusį vos po kelių akimirkų, mūsų kapitonui pradėjus šnekėti. O varge, kokią slogą teks pasigauti, kad išsisukčiau nuo šio būrelio? Visa laimė, kad mano mama, kurią kankina nežmoniška vandens baimė, turėjo kitokių planų mano laisvalaikiui.

Dramatiškai įsiveržė į susirinkimą ir mane besispardančią nutempė į Nidos muzikos mokyklą. Besispardančią ne dėl to, kad nenorėjau palikti jachtklubo, tiesą pasakius, jutau nemenką palengvėjimą taip netikėtai išgelbėta – tiesiog jaučiau poreikį tinkamai atsakyti į mamos solo. Muzikos mokykla tą dieną tapo mano saugiu uostu, mano slaptu pasauliu ir vienintele vieta, kur išties gyvenau.

Audronė Purlienė – mano chorinio dirigavimo specialybės dėstytoja – ypatingos energijos kupinas žmogus, pilna tikro džiaugsmo, entuziazmo kurti ir ieškoti, meniška asmenybė, undinė, besimaudanti jūroje žiemą. Ji užkrėtė mane joga, šaltu dušu ir paskatino domėtis maistu, kurį valgau. Muzika buvo visur, kur tik aplinka buvo teigiama. Dėstytojos A. Purlienės paskaitose ji liejosi per kraštus, aš net neišturėjusi uždainuodavau, o ji vis drąsino…

Dainavimas – tai visa asmenybė, kūną ir sielą apimantis veiksmas. Reikalinga technika, kad fizinis veiksnys nekainuotų gyvenimo, reikalinga asmenybė, kad pripildytum turiniu muzikinę medžiagą, reikalinga siela, kad pakylėtum save ir publiką į kitą dimensiją. Reikalinga drąsa, ryžtas ir kantrybė, visus šiuos raumenis reikia treniruoti nuolat.

Lauryna Bendžiūnaitė. R. T. Dunphy nuotrauka

Maestro Gintaras Rinkevičius užima ypatingą vietą mano širdyje. Aš turėjau mentes, jis liepė išskleisti sparnus ir sukėlė vėją pirmam skrydžiui. Amžinai dėkinga.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte prof. Reginos Maciūtės dainavimo klasę, Karališkojoje muzikos akademijoje („Royal Academy of Music“, Londonas) – prof. Joy Mammen dainavimo klasę, vėliau stažavotės Balso akademijoje („Voice Academy“, Kardifas) pas prof. Dennisą O’Neillą ir damą Kiri te Kanaw. Lauryna, plačiau papasakokite apie vokalo studijas, išskirkite, kas esmingiausia jums.

Išvardyti profesoriai labai skirtingi, saviti ir reikšmingi mano profesinei bei asmeninei brandai. Juos visus įvardiju iš didžiosios raidės ir jaučiu begalinę pagarbą. Apie prof. Maciūtę reikėtų rašyti atskirą straipsnį, jos indėlis yra neįkainojamas.

Plačiau norėčiau kalbėti apie muzikantus, su kuriais dabar dirbu – Dorethea Schwartz ir Trevoru Pinnocku. Doro yra Štutgarto operos („Stuttgart Staats Oper“) koučerė, pas kurią dainininkai atvyksta pamokų iš visos Europos. Ji arši kovotoja už muzikinę kokybę, teksto preciziką ir t. t. Ji grasina nužudyti, jei ritmas neteisingas, intonacija šlubuoja, kiekviena klaida atsispindi jos veide. Pirmą pamoką maniau, kad jai siaubingai skauda dantį, bet, pasirodo, kad tai mano dainavimas… Mes dirbame kartu penktus metus, per jos filtrą perleidžiama visa mano dainuojama muzika, ji – balso technologė.

Maestro Trevoras Pinnockas yra muzikos genijus, be kurio patarimų ir pastabų aš jau neįsivaizduoju savo profesinio kelio. Kartu dirbame dvylika metų. Tai stipriausiai dabar mane veikiantys dainavimo mokytojai. Kiekvienas koncertas, spektaklis aiškiai informuoja, kur, kodėl ir kaip, ko trūksta, reikia ir ką jau galiu, moku. Kiekvienas naujas vaidmuo augina, brandina. Sceninė patirtis yra geriausias mokytojas ir geriausias žinių patikrinimas.

Mokytojas – tas, kuris reikalauja su meile, nukreipia ir leidžia ieškoti, mato tavo savitumą ir jį puoselėja, bet svarbiausia – duoda erdvės augti. Regina Maciūtė, Trevoras Pinnockas, Doro, visi dirigentai, režisieriai, kolegos, su kuriais dalijausi scena, mano vyras, draugai ir didžiausias, ypatingos reikšmės mokytojas – mano sūnus Konstantinas.

Reikšminga jūsų konkursinė patirtis: 2013 m. tarptautiniame konkurse Kijeve „XXI amžiaus menas“ laimėjote pirmąją vietą; 2010 m. konkurse „Pavarotti Prize“ pelnėte pagrindinį prizą. Kas yra konkursas muzikui, dainavimo meno asmenybei? Kas ir kokie laimėjimai, apdovanojimai – tikrieji ir vertieji?

Mėgstu perklausas, nesvarbu – didelės ar mažos, patinka tiesiog dėl sportinio intereso, ir nesvarbu – koks rezultatas, man patinka iššūkio momentas, pats konkurso skonis. Niekada nelyginau savęs su kitais, ir man neįdomu, ką kas apie mane mano. Ne, ne arogancija, tiesiog esu kurčia kritikai iš pašalės. Girdžiu tik mokytoją, režisierių ir dirigentą. Tiesiog tokia esu sukurta. Kiekviename konkurse yra tik viena varžovė – aš, ir ji mane labai daug išmokė.

Mane domina naujas repertuaras, patinka mokytis, visos mokymosi stadijos, ypač – totali panika pradžioje. Taip pradedami visi mano nauji projektai – atverčiu klavyrą ir nusprendžiu, kad, visai tikėtina, negaliu niekaip sudainuoti šito veikalo…

Klavesinininkas, dirigentas Trevoras Pinnockas ir Laurynos Bendžiūnaitės sūnus Konstantinas. Gerard’o Collett nuotrauka

„Gurre-Lieder“ yra labiausiai gąsdinantis ir keliantis milžiniškų vokalinių uždavinių kūrinys. Tai, be jokios abejonės, pats sudėtingiausias mano repertuaro įrašas. Esate girdėjusi, kad aštuonkojis mąsto, sapnuoja oda, jo spalva gali keistis kas sekundę? Kaip ir A. Schönbergo harmoninė kalba – nuolat keičianti spalvą.

Lauryna, esate sukūrusi dvi dešimtis vaidmenų operose. Kas tai jums gyvenimo tikrovėje?

Savaime aišku, sutaupau pinigų – tai mano psichoterapija, visų mano fantazijų įkūnijimas ir visų emocijų, veiksmų legalus realizavimas, už kurį dar moka. Esu geresnis žmogus, kai dainuoju, geresnis, gražesnis ir įdomesnis, galintis visiems aplinkui spinduliuoti šviesesnį gyvenimą. Man patinka būsena scenoje, kai tu žinai ateitį ir milijoną skirtingų būdų ten nukakti.

Nusakykite ypatingiausių vaidmenų jums pajautas, patirtis.

Siuzana (W. A. Mozarto opera „Figaro vedybos“) – amžinai mano… Myliu ir niekada nepasisotinsiu, noriu kas kartą dainuoti, ji artimiausia. Sofija (Richardo Strausso opera „Rožės kavalierius“) – labiausiai laukta ir jaudinanti. Dalinda (G. F. Handelio opera „Ariodantė“) – penki spektakliai – nė vieno neprisimenu. Dainavau sunkiausiu savo gyvenimo momentu, tiesiog ištrinta iš atminties, girdėjau, kad buvo puiku… Niekada negrįžčiau…

Jemina (F. Schuberto oratorija „Lazarus“) – mirusi ir prisikėlusi, pilna džiaugsmo ir vilties, tokia kaip aš. Praėjusį rudenį „Lazarus projektas“ visam įsirėžė atmintyje. Bendradarbiavimas su režisieriumi Fredericu Wake’u-Walkeriu ir dirigentu Trevoru Pinnocku – iki šiol labiausiai sukrėtusi ir daugiausia išmokiusi sceninė patirtis. Mes kartu planuojame naują projektą ir ieškome jam namų. Kai sutinki žmones, kurie kalba tavo sielos kalba, bet koks kitas projektas yra lyginamas su šiuo išgyvenimu. Man be galo pasisekė, aš turiu išskirtinių, be proto talentingų draugų ir bendražygių.

Kokios patirtys dainuojant skirtingomis kalbomis?

Mėgstu dainuoti vokiškai, patinka kalbos aiškumas ir priebalsių savarankiškas gyvenimas pasibaigus žodžiui. Prancūziškai dainuoju tik verčiama bėdos. Rugsėjį laukia Benjamino Britteno „Keturios prancūzų dainos“ (Quatre Chansons Françaises), tai reiškia, kad visą balandį ir gegužę, kuriuos praleisiu Strasbūro nacionalinės operos teatre (Strasbourg Opera National du Rhin), kur dainuosiu Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“ itališkai, paraleliai mokysiuosi šiam projektui ir laužysiu prancūziškai savo Lietuvoje pagamintą liežuvį ir nosį. Labai norėčiau daugiau dainuoti rusiškai, kovą „Malmö live“ atliksiu Igorio Stravinskio „Vestuves“. Svajoju apie Snieguolę ar Caro sužadėtinę, ką nors tokio pūkuoto.

Sopranas Lauryna Bendžiūnaitė. R. T. Dunphy nuotrauka

Jūsų itin plati koncertinė programa. Kas ir kaip nutvieskia jūsų patirtis koncertų salėse Lietuvos ir užsienio scenose?

Man koncertas visada šventė. Jaučiuosi labai privilegijuota, branginu man suteiktą laiką ir galimybę būti scenoje. Pirmas koncertas „Concertgebouw“ ir Londono „Wigmore Hall“ – ta ypatinga akustika, kai, regis, reikia tik išsižioti, visa kita už tave padaro pati salė. Debiutas „Elbfilharmonie“, kur viskas, ko reikia, yra ypač gera technika ir plaučiai, nes salė nedaro nieko, kad ir kiek metų ją tobulintų. Nuostabi Varšuvos filharmonijos publika, aš grįžtu ten kaip į namus, visada jaučiuosi sava ir mylima.

Žinoma, visada ypatingi koncertai Lietuvoje, kur jaudulys – pats didžiausias. Niekada nepamiršiu šio naujametinio koncerto su LVSO, kai po pirmos dalies lipdama nuo scenos nuo laiptų nusileidau ant užpakalio. 2020-uosius taip ir pažymėjau kalendoriuje – ropom, bėgte ar čiuožiant – nesvarbu, svarbiausia – kad į priekį.

Labai laukiu savo debiuto legendinėje „Laeiszhalle“ Hamburge šį kovą ir pirmo pasirodymo su „Orchestra dell’ Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ Romoje gruodį, šie karštieji taškai jau seniai degina mano privalomų atlikti dalykų sąrašą.

Lauryna, artėja dar vienas jūsų koncertas su maestro Gintaru Rinkevičiumi, žymint dirigento jubiliejų. Numatyta atlikti ypatingą kūrinį. Nusakykite kūrybinio bendradarbiavimo su maestro G. Rinkevičiumi patirtį. Taip pat apibūdinkite austrų kompozitoriaus A. Schönbergo kūrinį „Gurre-Lieder“.

Maestro Gintaras Rinkevičius užima ypatingą vietą mano širdyje. Aš turėjau mentes, jis liepė išskleisti sparnus ir sukėlė vėją pirmam skrydžiui. Amžinai dėkinga.

„Gurre-Lieder“ yra labiausiai gąsdinantis ir keliantis milžiniškų vokalinių uždavinių kūrinys. Tai, be jokios abejonės, pats sudėtingiausias mano repertuaro įrašas. Esate girdėjusi, kad aštuonkojis mąsto, sapnuoja oda, jo spalva gali keistis kas sekundę? Kaip ir A. Schönbergo harmoninė kalba – nuolat keičianti spalvą. Jaučiuosi, tartum eičiau lynu, kas žingsnį ieškodama naujo pusiausvyros taško, kad nenuskęsčiau registrų kaitoje ir enharmoninėje mėsmalėje. Jaudinuosi ir laukiu, spalvų nekaitalioju, bet kas žino… Vasario 18 d. švęsiu savo gimtadienį Kauno filharmonijoje pirmą kartą dainuodama „Gurre-Lieder“, tada ir pamatuosime vokalinę temperatūrą.

VCO numatyta Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjera, kurioje įkūnysite Sofiją. Įdomu, kaip apskritai priimate, pasitinkate naująjį personažą sau? Kokios jūsų mintys šiandien, ateities horizonte regint Sofiją?

Kiekvieną naują partiją atakuoju kaip imunitetas virusą. Sudarau mokymosi planą ir puolu, negaliu pakęsti neišmoktų partitūrų ant darbo stalo. Visada smagu, kai atėjęs pasiūlymas tinka tavo balsui ir telpa tavo kalendoriuje. Ką tik turėjau atmesti Georgo Friedricho Handelio oratorijos „Jephtha“ sceninį pastatymą, viskas tinka, bet nedera su aplink išsidėsčiusiu repertuaru. Jau šį pusmetį teks labai atsargiai ir planuojant sulaukti rugpjūčio atostogų. Dabar vienu metu repetuoju „Gurre-Lieder“, Despiną, Gabrielio Fauré „Requiem“, Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją, Igorio Stravinskio „Vestuves“, Johanneso Brahmso „Vokiškąjį Requiem“ ir turiu pradėti mokytis rudens repertuarą. Padainavus „Gurre-Lieder“, desertui W. A. Mozarto nepasiūlysi.

Sofijai reikės skirti ypač daug laiko ir dėmesio, ji gan pavydi ir nemėgsta kitų partijų tuo pat metu, laukiu nesulaukiu, kada Dalia Ibelhauptaitė duos žalią šviesą, ir mes pagaliau žinosime datas. Iš tiesų galiu sakyti, kad „Gurre-Lieder“ yra preliudas Sofijai. Iššūkiai lygiai tokie patys, tik pridėkite dar partijos apimtį. Aš jos laukiu jau seniai ir pagaliau esu pasiruošusi. Vienas pirmųjų mano išgirstų įrašų buvo trio iš „Rožės kavalieriaus“, Maršalienę atliko Kiri Te Kanawa, ir – koks sutapimas! – kai pirmą kartą dainavau Sofiją šiame trio Princo Čarlzo labdaros fondo koncerte Londone, man šypsojosi laimė – Maršalienę dainavo Kiri Te Kanawa, turėjau garbę būti su ja scenoje; o būtent ji ir buvo pirmoji, kuri paragino ruošti šią partiją. Siuzana iš W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ – labiausiai mane užauginusi partija, Sofija R. Strausso „Rožės kavalieriuje“ žymės naujo etapo pradžią.

Lauryna, kas jums yra VCO teatras?

VCO yra namai, bendraminčių ir bičiulių draugija, fantastiškų profesionalų, įkvėptų ir užsidegusių žmonių, svajones verčiančių realybe, kompanija. Dalia sukūrė aplinką, kokoną mums vystytis, visi mes dėkingi už jos tikėjimą talentu ir pasitikėjimą. VCO – tai mano pradžia, pirmieji žingsniai scenoje, tai kūrybinė laboratorija, ir daugeliui tai vieta, kur įvyksta pirmas partijos primatavimas viešai.

Dalia yra vienas drąsiausių mano pažintų žmonių, jos darbo mastelis milžiniškas, bet iš tiesų mes tik dabar pradedame matyti jos kalibrą ir užmojus. Taip, Dalia yra reikli dirbant, taip pat ji duoda daug laisvės personažui įsikūnyti. Ji savo gyvenimu įrodė, kad, tikint savo jėgomis, atkakliai siekiant tikslo, įmanoma viskas. Tai didžiausia pamoka, kurią išmokau jos repeticijoje.

Sūnus Konstantinas. Gerard’o Collett nuotrauka

Mane baugina nekvestionuojamos nuostatos, viešai priimtos tiesos ir vaikiškam amžiuje adaptuoti įsitikinimai, kuriems niekada nebuvo keltas iššūkis. Bijau proto stagnacijos ir iš visų jėgų bėgu nuo bet kokių primetamų rėmų.

Opera – menų sintezė, tad kokios kitos meno rūšys jums artimos, žavi, įkvepia, jaudina?

Knygos – esu raji skaitytoja. Gimus sūnui skaitymo laikas yra ypatinga prabanga, tad stengiuosi skaityti skrydžio metu ar viešbučio kambaryje. Aš už novatorišką gyvenimą ir technologijas, padedančias gyventi, čia ne tik apie išmaniuosius telefonus ar namų robotą. Greito skaitymo kursai su Jimu Quicku – viena geriausių investicijų į save. Mes atnaujiname savo įrenginių programas, bet taip dažnai pamirštame, kad ir mūsų įsitikinimų, psichinių ar fizinių galimybių skalė nuolat reikalauja atnaujinimo. Patinka viskas, ką parašė Yuval Noah Harri ir Shefali Tsabary, šiuo metu tai mano mėgstamiausi autoriai.

Viena didžiausių aistrų – kinas. Labai didžiuojuosi savo drauge kino režisiere Jūrate Samulionyte ir visais jos profesiniais pasiekimais, ypač „Močiute, Guten Tag!“ Pastaruoju metu mūsų šeimos kino vakaras turi amžiaus cenzą, tad pačių pačiausiu skelbiu „Liūtą Karalių“, o sunkiasvorių kategorijoje – „Judy“ su Rnée Zellweger. Žinoma, lankau kolegų koncertus ir spektaklius, tai mano darbo dalis. 

Lauryna, gyvenimas dažnai pranoksta fantastiškiausią kūrinį, jie vienas kitą įkvepia, randasi iš vienas kito, dažnai viskas sutelpa tiesiog vienoje dienoje. Kokia ji turi būti jums, kad būtų išsipildžiusi?

Prieš metus mane ištiko pirmas anafilaksinis šokas, gyva esu tik dėl to, kad ligoninė prie namų ir mano vyras laiku grįžo namo. Viena yra mirti ką nors gelbėjant, vienai paspringti savo vėmalais ant virtuvės grindų – nėra nei tauru, nei dramatiška – reikia nors vieno žiūrovo. Atsibudusi ligoninėje nusprendžiau – pirma, jokių draudžiamų riešutų; antra, būsiu dėkinga už kiekvieną dieną, nes gyvenimas yra neįkainojamas ir vertas alsuoti pilna krūtine. Taip ir gyvenu. Kas žino, gal vis dėlto numiriau, ir visa, kas aplinkui – rojus, nes kitaip aš negaliu apibūdinti savo gyvenimo.

Ir vis dėlto gyvenimas, kaip rojus, yra daugialypis, jis sudėtas iš detalių ir dalelyčių, o žmogus jį patiria šešiomis juslėmis. Kaip suvokiate savo gyvenimą, kaip būdą išgyventi tą kiekvieną dieną, už kurią dėkojate?

Kiekvienas iš mūsų esame simbiozė ir osmiozė viso to, kas mus supa, tad labai atidžiai renkuosi mane supančius žmones ir aplinką. Mane baugina nekvestionuojamos nuostatos, viešai priimtos tiesos ir vaikiškam amžiuje adaptuoti įsitikinimai, kuriems niekada nebuvo keltas iššūkis. Bijau proto stagnacijos ir iš visų jėgų bėgu nuo bet kokių primetamų rėmų.

Man gyvenimas yra nuolatinė kaita, mano gyvenimo būdas ir profesija tam puikiai tinka. Šeimos didžiajame plane turime punktą: per metus bent vieną mėnesį pagyventi kitoje šalyje, kad pažintume kitą kultūrą, bet labiausiai dėl to, kad save pamatytume kitame kontekste ir kitoje šviesoje. Man nėra jokio kito didesnio žemiško malonumo nei pirtis pas mano brolį – pirties dievą – Ričardą. Ten įvyksta visų atbukusių juslių regeneracija, ir po jo prities jautiesi kaip po geros išpažinties.