Ką Augustino „Išpažinimai“ šiandien reiškia meno istorikei I. Vaišvilaitei?

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

IRENA VAIŠVILAITĖ – meno ir Bažnyčios istorikė, humanitarinių ir teologijos mokslų daktarė, yra buvusi Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos bendradarbė Romoje, Laisvosios Europos radijo Prahoje redaktorė, Prezidento Valdo Adamkaus vyriausioji patarėja, ambasadorė prie Šv. Sosto ir Maltos ordino bei nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO, Europos humanitarinio universiteto prorektorė. 2017 m. išleista I. Vaišvilaitės knyga „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“.

Pirmą kartą Augustino Aurelijaus „Išpažinimus“ skaičiau labai seniai, savo pirmųjų studijų metais, rusiškai. Vienintelio tada prieinamo 1914 metų leidimo kalba turėjo stiprų bažnytinės slavų kalbos prieskonį, nutolinantį tekstą, bet ir toks jis nuo pat pirmų skirsnių tiesiog supurtė nuoširdžiu, beveik  žeidžiančiu atvirumu ir labai niuansuota savistaba. O tai, kaip Augustinas nusako savo jausmus bei elgesį mirus motinai, subtilumu ir jėga toli pralenkė tuo metu madingus Sartre‘o ir Hesse‘ės tekstus – pastarieji greta atrodė kaip banali savikniba.

Istorijos fakultete studijavau dailės istoriją. Deja, ir Antikos istoriją bei dailę mums skaitė gana prastai – archeologiškai. Ankstyvoji krikščionybė buvo dėstoma Bizantijos kurse, tad vėlyvąją Antiką ir lotyniškąją ankstyvąją krikščionybę tie, kam rūpėjo, mokėmės ne paskaitose ir seminaruose, o skaitydami knygas ir bėgiodami į tuo metu labai populiarius pusiau oficialius ir pusiau viešus skaitymus įvairiose mokslo įstaigose. Ten ir kilo noras perskaityti „Išpažinimus“. Žvelgdama atgal, galiu pasakyti, kad ta knyga mane ne tik stipriai asmeniškai paveikė kaip išskirtinis man tada labai svarbios Dievoieškos liudijimas, kaip galingas teologinis tekstas, bet ir visiems laikams išvadavo iš schematiško požiūrio į kultūros raidą. Toks požiūris gresia studijų metais, nes menka gyvenimo patirtis labai patrauklius daro įvairiausius „mokslinius“ sisteminimus ir formules, Augustino „Išpažinimai“ savo asmeniškumo jėga neleidžia jų autoriaus įtraukti į jokią schemą, o jo tekstas aršiai priešinasi kategorizuojamas pagal stilių ar tipą.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Būtent Augustino dėka vėlyvosios Antikos ir ankstyvosios krikščionybės menas man sakytum nulipo nuo archeologinių kolekcijų lentynų ir tapo gyvų, tokių pat kaip mes, žmonių gyvenimo ir tikėjimo liudininku. Kultūros istorija tada man prasidėjo kaip asmeninis susitikimas, kuriame stengiesi atpažinti ir suprasti kitą, o ne tik įdėti jį į klasifikacinę lentelę.

Labai stipri tuo laiku ir toje aplinkoje man buvo draugystės ir bendrumo bei ryšio su bendraminčiais svarba Augustinui. Pasaulyje, kuriame tada studijuodami gyvenome, draugystė buvo vertinama ir branginama. Cicerono „Apie draugystę“ ir Augustino „Išpažinimai“ buvo itin populiarūs skaitiniai ir paliko pėdsaką mūsų gyvenimuose. Yra to laiko draugų, kurių nemačiau trisdešimt metų, bet bendraujant per atstumą išlieka jaunystėje atsiradęs bendrumas. Kai dabar skaitau Augustiną, irgi esama bendrumo, priklausymo laikui nepavaldžiai bendruomenei, kurią sieja tikėjimo ir žmogiškosios savivokos saitai, jausmo. Ir su amžiumi tas jausmas, netikėtai užklupęs žalioje jaunystėje, stiprėja.