2020 02 19

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami

Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunte Rone. Evgenios Levin nuotrauka
Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunte Rone. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mes turime pareigą saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Gunte Rone: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Gunta Rone

Vilniaus latvių draugijos pirmininkė

Gimiau Latvijos sostinėje, čia lankiau Rygos 52-ąją pagrindinę mokyklą. Joje mokiausi septynerius metus, o baigusi ją įstojau į Rygos prekybos technikumą. Mokslus tęsiau Maskvos Plechanovo akademijoje, kurioje įgijau visuomeninio maitinimo inžinierės technologės specialybę. Gyvenime buvau atsakinga pati už save. Tėčiui žuvus, mama viena augino mudu su broliu. Buvo sunku, bet reikėjo kapstytis, patiems viską pereiti – gerą ir blogą. Besimokant Rygos technikume vasaromis reikėjo dirbti, aš Jūrmaloje dirbau virėja. Už darbą abu su broliu gaudavome šiek tiek pinigų, todėl galėjome šį bei tą nusipirkti. Nuo penkiolikos metų nebuvo nė vienos vasaros, kad sėdėtume be darbo. Tai užgrūdino.

Susitaupiusi pinigų vieną gražią vasarą nuvažiavau pailsėti į Ukrainą, į Sočį. Paplūdimiuose su draugėmis deginomės, maudėmės, o tuo metu kaip tik vyko Ukrainos graikų-romėnų (tais laikais dar vadintų klasikinėmis) imtynių vyrų rinktinės stovykla. Gražūs, jauni sportininkai taip pat ilsėjosi paplūdimyje – ten ir susipažinau su savo būsimu vyru. Maždaug po metų pažinties ištekėjau ir išvažiavau gyventi pas jį į Lvovą. Čia gimė mūsų dukra. Jeigu atvirai, man nebuvo priimtinas toks gyvenimas: vyras dažnai būdavo išvykęs į sporto stovyklas, aš viena su vaiku…

Galiausiai mūsų keliai išsiskyrė. Grįžau gyventi į Latviją, apsistojau pas mamą. Kiek vėliau mano vyrą pakvietė dalyvauti spartakiadoje Vilniuje, jam buvo paskirtas butas, ir 1972 metais su dukra atvažiavome gyventi čia. Nusprendėme išsaugoti šeimą, tad savo jauname šeimyniniame gyvenime atvertėme baltą lapą – tokia buvo ir jo, ir mano nuostata.

Tuo metu turėjau automobilį, o Vilnius visai arti gimtinės – trys su puse valandos, ir aš jau Rygoje, pas savus. Grįžti atgal į Latviją būtų buvę pernelyg sudėtinga – juk visas mūsų gyvenimas Vilniuje: darbas, draugai, dukra ir Lietuvoje gimęs sūnus. Buvo nelengva pritapti ir bendrauti lietuviškai. Tačiau tuometiniai kolegos nesijuokdavo, palaikydavo ir, jei aš ką nors pasakydavau ne taip, pataisydavo. Taip pamažu išmokau kalbą.

Lietuva ir Latvija labai panašios. Jos lyg seserys, artimos kaimynės. Žinoma, skirtumų taip pat yra. Visų pirma religija – latviai, kaip ir estai, yra liuteronai. Taip pat nuo vaikystės buvome mokyti, kad reikia laikytis duoto žodžio. Žodis yra šventas, todėl niekada nereikia nieko žadėti! O jeigu davei žodį – viskas, privalai tesėti. Mano mama kilusi iš Šiaurės Latvijos – šalies dalies, kurioje vyravo savitas dialektas, buvo vokiška tvarka.

Tą Šiaurės Latvijai būdingą tvarką, švaros pojūtį mama įskiepijo ir man su broliu. Gali gyventi skurdžiai, bet namai turi būti švarūs. Rūbai, kad ir sulopyti, privalo būti tvarkingi. Dar latviai yra labai sentimentalūs, dainingi žmonės, o štai gamta graži ir Latvijoje, ir čia, Lietuvoje. Vis dėlto didžiausias turtas, kurio nenusipirksi už jokius pinigus – žmonių tarpusavio bendravimas. Bendrystė, bendri renginiai ir įvykiai – visa tai yra svarbiausia, mus jungia.

Nuo 1988 m. prasidėjus Atgimimo periodui, Vilniuje gyvenantys latviai su savo vėliavomis susitiko mitinguose Vingio ir Kalnų parkuose. Po to susibūrė vienam tikslui – už „Laisvą Lietuvą ir Latviją“. 1989 m. oficialiai įregistravome Latvių bendriją Vilniuje. Tiesa, Adomo Mickevičiaus bibliotekos archyvuose radome dokumentus, kuriuose matyti, kad latvių bendrija Vilniuje buvo įsikūrusi dar 1910 metais. Anuomet ir dabar draugijai priklausė ne tik latviai, bet ir lietuviai, estai.

Šiandien mūsų bendrijai priklauso įvairūs žmonės: dailininkai, gydytojai, profesoriai… Mano viešoji veikla prasidėjo 1991 m., kai prisijungiau prie Vilniaus latvių draugijos narių. 1993 m. mane išrinko draugijos pirmininke. 2003 m. organizavau Lietuvos latvių visuomeninių organizacijų koordinacinę tarybą, susijungėme visos 7 latvių organizacijos Lietuvoje. 1999 m. buvau išrinkta į Tautinių bendrijų tarybą prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, kurioje aktyviai darbuojuosi iki šios dienos. 2015 m. Tarybos nariai mane išrinko šios Tarybos pirmininke prie atkurto Tautinių mažumų departamento.

Manau, kad mūsų vykdoma veikla labai vertinga. Į mūsų organizuojamus renginius ateina daug žmonių. Reikia ieškoti galimybių parodyti savo tautos papročius, atrasti abipusius ryšius – tokiu būdu mes tampame turtingi. Labai puiki iniciatyva ir tradicija buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės remiama Vidurvasario šventė, simbolizuojanti Baltijos ir Šiaurės šalių bendrystę. Tai, ką pamatai, aplankai, sutinki, padeda į pasaulį žvelgti kitomis akimis. Svarbu, kad žmonės suprastų, kas yra tikrosios vertybės, didžiausias turtas.

Pailsėti ir svečius kviesti Guntei Rone maloniausia į Šventąją, į išsaugotą gamtos kampelį, kur paplūdimys, mažiau šurmulio ir primena Latvijos pajūrį. Edvino Binderio iliustracija

Reikia ieškoti galimybių parodyti savo tautos papročius, atrasti abipusius ryšius – tokiu būdu mes tampame turtingi. Labai puiki iniciatyva ir tradicija buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės remiama Vidurvasario šventė, simbolizuojanti Baltijos ir Šiaurės šalių bendrystę.

Lietuvoje yra labai daug vietų, kurios mane žavi. Tačiau pailsėti ir svečius kviesti man maloniausia į Šventąją, į išsaugotą gamtos kampelį, kur paplūdimys, mažiau šurmulio ir primena Latvijos pajūrį, be to, ten iki šiol istoriškai gyvena daug latvių. Šventoji – kurortinė gyvenvietė Baltijos pajūryje, Palangos miesto savivaldybės šiaurėje, 12 km nuo Palangos centro. Gyvenvietė išsidėsčiusi Šventosios upės kairiajame krante. Tai sena žvejų gyvenvietė, kurioje archeologiniai radiniai datuojami 3000 m. pr. m. e.

Laikui bėgant žvejų gyvenvietė peraugo į uostą, kuris žinomas nuo XIII amžiaus. Šventosios uostas intensyviai veikė XVI–XVII amžiuje sudarydamas rimtą konkurenciją Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio, Rygos uostams. Šventosios uostas buvo žymimas žemėlapiuose, konkuravo su Klaipėda, čia buvo laivų dirbtuvės, prekybos centras, tvirtovė, parkas. XVI–XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kurie iš čia išveždavo javus, kailius, medų, o atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų.

Plačiai ėjo garsas apie Šventosios uostą, kol 1701 metais švedų laivynas nesunaikino Šventosios uosto, užversdamas jį akmenimis ir smėliu. Šiaurės karo metu Šventosios uostas buvo sugriautas. XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybės atstovas Bukota, tardamasis su Anglija, pažadėjo atstatyti Šventosios uostą, bet po valstybės padalijimo (1772–1795 m.) šie planai sužlugo. Rusijos imperijos laikotarpiu (1795–1915 m.) Šventosios uostas merdėjo. Šventoji, kaip kurortinė gyvenvietė, Baltijos regione ir Europoje žinoma nuo tarpukario. Labiausiai Šventoji išgarsėjo ir išsiplėtė po Antrojo pasaulinio karo. 1970 m. ji prijungta prie Palangos ir tapo Palangos kurorto dalimi.

Šiandien Šventoji – besiplečianti gyvenvietė. Čia statomi nauji, modernūs namai ir viešbučiai, veikia kavinės. Poilsiautojai kviečiami aplankyti vos porą kilometrų nuo Šventosios gyvenvietės nutolusią poilsiavietę ir vaikų žaidimų aikštelę. Šį parką puošia liaudies meistrų medinės skulptūros, o pažintinės tako stotelės supažindina su šio krašto istorija ir etnografija. Taip pat rekomenduoju pasivaikščioti Baltijos jūros paplūdimio pakrante ir aplankyti Šventosios švyturį. Raudonas keturbriaunis metalinių konstrukcijų Šventosios švyturys pastatytas 1957 metais, 780 metrų atstumu nuo jūros. Per visą eksploatacijos laikotarpį Šventosios švyturys nėra užgesęs ilgiau negu valandą!

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės