2020 02 20

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

P. Širvio pomirtinė rinktinė „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ ir savi jos dėsniai

Paulius Širvys (1978 m.). G. Svitojaus / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuva šiemet bus sklidina Pauliaus Širvio“, – vasario 18-ąją, visai prieš pat Knygų mugę, Vilniaus paveikslų galerijoje, dalydamasis asmeniniais prisiminimais apie poetą, kurio 100-metis šiemet minimas, kalbėjo jo kūrybos tyrinėtojas, gerbėjas, telkėjas Alfas Pakėnas. Pianistui Rokui Zubovui skambinant neseniai mus palikusių šviesaus atminimo kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Vidmanto Bartulio miniatiūras, aktoriui Algirdui Latėnui skaitant Pauliaus Širvio eiles, pristatyta naujoji pomirtinė poeto lyrikos rinktinė „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ (sudarė dr. Elena Baliutytė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, serija „Gyvoji poezija“). 

Išskirdama, kas asmeniškai atrodė svarbiausia sudarant šią rinktinę, E. Baliutytė pirmiausia minėjo norą P. Širvio poeziją atitraukti nuo jo autobiografiškumo, pateikti ją kaip žanrą, turintį savo dėsnius. Taip pat mokslininkei tik pastaruoju metu išryškėjo, kad P. Širvys – egzistencinio tragizmo poetas. Trečias įdomus jo poezijoje dalykas jai pasirodė romanso kaip žanro jungtis su egzistencine problematika.

Renginio dalyviai: poetas Alvydas Šlepikas, literatūrologė Elena Baliutytė, muziejininkas Alfas Pakėnas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovas Gytis Vaškelis. Bernardinai.lt nuotrauka
Pauliaus Širvio rinktinės „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ sudarytoja dr. Elena Baliutytė. Bernardinai.lt nuotrauka

P. Širvio rinktinės 

E. Baliutytė šią knygą sudarė remdamasi paties poeto parengta rinktine „Ilgesys – ta giesmė“, tiksliau antruoju, 1977 metų, jos leidimu. Keletas eilėraščių į naująjį leidinį įtraukta iš Felikso Jakubausko ir Alfredo Gusčiaus prisiminimų knygos „Kol Nemunas bus…“, o eilėraštis „Aisčiai, aisčiai!..“ – iš žurnalo „Literatūra ir menas“, kur pirmą kartą buvo publikuotas tik 2015 metais A. Pakėno iniciatyva, pasinaudojus poeto žmonos Birutės Širvienės archyvu. 

Poetui gyvam esant išleisti šie jo poezijos rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir „Ilgesys – ta giesmė“ (1972). Po P. Širvio mirties 1979-aisiais jo poezija pakartota net devyniomis knygomis, iš kurių, pasak dr. E. Baliutytės, išskirtinos „Ir nusinešė saulę miškai“ (1984), kurią sudarė ir kuriai įvadinį tekstą parengė poetas Marcelijus Martinaitis, bei „Aš beržas“ (2014), sudaryta Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės; įvadinis straipsnis – prof. Viktorijos Daujotytės. 

Ypač intensyviai P. Širvys prisimintas 1995-aisiais, minint 75-ąsias jo gimimo metines. Tais metais įsteigta jo vardo premija, kuria pirmasis apdovanotas M. Martinaitis už lyrikos albumą „Atmintys“ (be jo, P. Širvio literatūrinę premiją yra pelnę septyni lyrikai: Vytautas Skripka, Stasys Jonauskas, Onė Baliukonė, Feliksas Jakubauskas, Rimgaudas Valentinas Graibus, Juozas Erlickas ir Antanas A. Jonynas). 

Paulius Širvys. Antano Sutkaus / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo fotografija

Sudarytoja E. Baliutytė: „Man Širvys yra egzistencinio tragizmo poetas“

„Knygą „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ sudariau pasirinkusi ne chronologinį, o teminį principą, – teigė rinktinės rengėja E. Baliutytė. – Apskritai P. Širvio poezijos branduolį sudaro maždaug 80 eilėraščių. Juos taip suskaičiavo Valdemaras Kukulas, – iš esmės pritariu jo skoniui ir eilėraščių skaičiui. Šioje knygelėje jų yra šiek tiek daugiau negu 80-dešimt. Pagal teminį principą sudariau keturis skyrius: pirmame dominuoja egzistencinio nerimo, neišreikšto širdies neramumo eilėraščiai, antrame – karo, trečiame – meilės motyvai, o baigiama Lietuvos istorinio likimo tema.“ 

Mokslininkės žodžiais, ji šioje rinktinėje norėjusi pabrėžti žmogaus likimo temą, kuri persmelkia visus minėtus motyvus: „Man Širvys yra egzistencinio tragizmo poetas, todėl ir knygos pavadinimui pasirinkau poeto eilėraščio eilutę „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“. Žvaigždynai ir šalmas – atrodytų, visai tarpusavyje nederantys vaizdiniai. Žvaigždynai – romantinis erdvės, laiko, nežinomybės ženklas. Šalmas – konkretus aiškios paskirties daiktas, kuris man asocijuojasi su spaudimu, apribojimu, situacine prievarta. Toje tarpusavyje nederančioje jungtyje aš įžiūriu egzistencinės autoironijos šypsnį: žmogaus egzistencija po žvaigždynų šalmu.“ 

P. Širvys yra poetas legenda, ir, dr. E. Baliutytės manymu, ši legenda rėmėsi biografijos ir kūrybos vieniu. Kartais atrodo, kad biografija ima viršų už pačią poeziją, kartais kūryba skamba pernelyg autobiografiškai, pamirštant, kad turi savus žanro dėsnius. 

„Šiuo požiūriu poezija tokia sugestyvi ir stipri, kad turi galių dalyvauti poeto biografijoje, – svarstė knygos sudarytoja. – Suprantu, kad akademiškai ardyti tokį vienį yra beveik neįmanoma, o gal net ir šventvagiška. Marcelijus Martinaitis, labai mėgęs Pauliaus Širvio poeziją, atsiminimų apie poetą knygoje „Metai su Pauliumi“ rašė: „Jis netelpa į jokius akademinius monografijų rėmus, neįsivaizduoju apie jį parašytos daktarinės disertacijos.“ Bet monografija „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ apie poetą buvo parašyta. Jos autorius – poetas, kritikas, publicistas, eseistas Valdemaras Kukulas; išleista 2013 metais, jau po autoriaus mirties ją užbaigė ir parengė jo žmona Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė.“ 

Monografijoje, anot E. Baliutytės, brėžiama skirtis tarp P. Širvio kūrybos ir gyvenimo. Vienas šios skirties argumentų yra tai, kad intensyviausios meilės metais P. Širvys meilės lyrikos nerašė, kariavo palyginti neilgai, daug laiko praleido karo belaisvių stovyklose. Vis dėlto karo motyvas jo lyrikoje – vienas esminių. 

„Ir čia jis nėra ideologiškas ar konjunktūriškas, o gravituoja, pasak Kukulo, į meilės lyrikos išgyvenimus ar bendresnius žmonių santykius: ištikimybę, patikimumą, tikrumą“, – tikino knygos sudarytoja ir pridūrė, kad monografijos autorius cituoja Alfonsą Krasauską, pastebėjusį, jog biografiškai tikroviškas P. Širvio eilėraštis „Suraski tą žvaigždelę“ yra Michailo Lermontovo eilėraščio „Sapnas“ tolimas aidas.

Paulius Širvys, Jonas Strielkūnas ir kiti „Poezijos pavasario“ renginio metu (1978 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Iš prigimties talentingas 

P. Širvio kūrybos, kaip turinčios savus dėsnius, procesą atskleidžia daugybė tekstų variantų, taisymų, kurių dalis atsidūrė faksimiliniame poezijos rinkinyje „Tiesiu toliams rankas“ (išleistas 1997-aisiais, pakartotas – 2007-aisiais). E. Baliutytė sakė, kad formą poetas jautė intuityviai, mat literatūrinio išsilavinimo beveik neturėjo – dvejus metus mokėsi Maskvoje prie M. Gorkio literatūros instituto veikusiuose aukštuosiuose literatūros kursuose. P. Širvys – iš prigimties talentingas poetas, intuityviai jautęs formos galimybes, o forma jam buvusi svarbiausia eilėraščio dalis.

Lietuvių poezijos tradicijoje, rinktinės „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ sudarytojos manymu, P. Širvio lyrika yra bene arčiausiai prieškarinio Jono Aisčio: tas pats graudus likiminis neramumas, asimetriškos meilės motyvas (taip literatūrologas Kęstutis Nastopka yra apibūdinęs J. Aisčio lyrikos esmę), panašus neoromantinis vaizdinys (pasaka, sapnas, žydinčios obelys, vyšnių sodas, mergaitė), klasikinis ketureilis. 

„Tikslinant Širvio poezijos žanrinį tipą, pirmiausia iškyla romansas, – kalbėjo E. Baliutytė. – Širvio, kaip ir Strielkūno, poezijoje svarbus momentas – neįprasta romanso žanro ir egzistencinės tematikos jungtis. Romansas paprastai asocijuojasi su liaudišku populiariu jausmingumu, sentimentalumu, o čia perteikiama vienatvė, neišsipildymas, pasmerktumas, žmogaus priklausomybė nuo lemties, nuo aukštesnių kosminių jėgų. Nepaisant poetą gaubusios žmonių šilumos – tai rodo ir gausiai publikuojami atsiminimai bei išskirtinis skaičius jam dedikuotų eilėraščių, – jis jautėsi vienišas, vienas, jautė egzistencinę lemtį, prigimtinę nedalią. Net ir polinkis į alkoholį buvo paveldėtas iš motinos, kaip ir šviesus, gražus jos veidas bei balsingumas.“

Ateitis P. Širvio eilėraščiuose, mokslininkės teigimu, atrodo nenuspėjama, baugi, kupina neaiškios grėsmės. Šioje kosminio masto pasaulio erdvėje išryškėja poeto motyvas – savarankiška, nežinomybės kupina vidinė kūrybos galia, kuriai tinka tik amžinybės laikas. Kasdienybės empirika, taip pat meilės išgyvenimas, pasak jos, iš esmės tik patvirtina nepaaiškinamą melancholišką ilgesį, iš kurio ir randasi eilėraščiai („Ilgesys – ta giesmė. / Sopulys – ta versmė.“). Tuo pat metu lyrinis subjektas patiria ir romantinį idealo ilgesį, ir nusivylimą, ir kritimą bedugnėn („Griuvo / Pasakų tiltai. Krito / Mano žvaigždė. / Iš svaiginančio / Aukščio / Šiurpulingon / Bedugnėn / Krentu! / Mano / Mėlyna paukšte, / Mano / Mėlyna paukšte. / Kur tu?“).

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka

Paulius Širvys „Aisčiai, aisčiai!..“

        Aisčiai, aisčiai!
Baltaraiščiai, –
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai!..

        Ar girdėjai,
Kaip dunda
Vagonuos
Amžinų tremtinių
Ir kareivių tauta?

        Ar matei,
Kaip sustingusius
Aikštėj
Lavonus
Apuosto nususęs
Benamis šuva?

        Ar matei,
Kaip tarpusavy
Žudėsi aisčiai –
Ir vienų,
Ir kitų
Kruvina Lietuva?

        Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

        O motina
Stovi ir plėšos.
Apsiniaukė
Dangus.
Nebežino,
Kas draugas,
Kas priešas.
Ašarodama
Keikia visus.

        Aisčiai, aisčiai!
Baltaraiščiai,
Raudonraiščiai!
Aisčiai, aisčiai…

        Į nežinomas tolumas
Dunda vagonai.
Dunda
Ir dunda vagonai.
– Šėtonai, Šėtonai!
Vaikas užduso!
Leiskit palaidot,
Ponas Miša,
Žemelėj rusų…
Oi, Miša, Miša!
Ji nebeverkia.
Jinai pamišo.

        Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas.
Durtuvui lenkias
Storas ir plonas.

        Oi, Miška, Miška!
Leiskit palaidot.
Leiskit į mišką!
Miška išblyško.

        Leisti jis leistų,
Ar gaila žemės?
Plati rusų žemė –
Stepės aptemę.
Tik dunda, dunda,
Dunda vagonas –
Nesulaikysi.

        Durtuvas – draugas,
Durtuvas – ponas…
– Oi, Miša, Miška,
Leiski į mišką…

        Aušromis
Tavo ašaros tyška.
Tu klausi,
Kodėl,
Oi, kodėl
Išėjau aš į mišką.

        Mano seserį
Išvežė Miška,
Tai kaipgi,
O kaipgi
Aš neisiu
Į mišką?

1955