2020 02 21

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Lietuvių literatūros vertimų geografija – aplink pasaulį

Rašytoja Gabija Grušaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus knygų mugėje vienos iš diskusijų temą „Lietuvių literatūros vertimų geografija: nuo Brazilijos iki Kinijos“ paskatino vis tolimesnių šalių susidomėjimas šiuolaikine lietuvių literatūra ir jos autoriais (nors retsykiais į jų kalbas neturime tiesioginių vertėjų).

Tokia literatūra ne tik leidžiama, pavyzdžiui, Azijoje ar Pietų Amerikoje, bet ir čia sulaukia dėmesio bei apdovanojimų.

2018-aisiais Malaizijos leidykla „Clarity Publishing“ išleido Gabijos Grušaitės romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (angliškas pavadinimas – „Cold East“). Už jį autorė šioje šalyje pelnė pagrindinį Penango literatūros festivalio prizą („Penang Monthly Book Prize“ apdovanojimas teikiamas kasmet geriausiam romanui anglų kalba, kuris yra susijęs su Malaizija). Teigta, ten auditorija dar nebuvo skaičiusi knygos, taip pagauliai vaizduojančios šiuolaikinio pasaulio fragmentiškumą, paliečiančios skaudžiausias šalies problemas. Tiesa, pripažinta, kad vertintojų komisijai G. Grušaitės „Cold East“ nebuvo itin malonu skaityti.

2019 m. Brazilijos leidykla „.txt texto de cinema“ portugalų ir ispanų kalbomis išleido Jono Meko poeziją, o Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ – 26-ių Lietuvos poetų kūrybos antologiją. Visai neseniai Kinijos leidyklos „New Star Publishing“ pastangomis pasirodė Laimono Briedžio monografija „Vilnius. Savas ir svetimas“, netrukus išverstą portugališkai ją bus galima skaityti ir Brazilijoje.

Diskusijos dalyviai: rašytoja Gabija Grušaitė, poetas Marius Burokas, Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programos vadovė Vakarė Leonavičienė, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Bernardinai.lt nuotrauka

M. Burokas: „Puikiai parašyta ir išversta poezija suprantama bet kokiame pasaulio kampelyje“

Poetas, vertėjas, žurnalo anglų kalba apie lietuvių literatūrą užsienio skaitytojams „Vilnius Review“ redaktorius Marius Burokas, ir pats dažnai pakliūvantis į įvairias užsienio kalbomis leidžiamas antologijas, ir pats jas sudarantis, tikino, kad užsienio kalbomis leidžiamų antologijų formatas išsiskiria ribotų joms parenkamų autorių skaičiumi – tarkime, iki dešimties nuo 20-ies iki 35-erių metų.

„Tokią su Elžbieta Banyte sudarėme graikams. Šioje šalyje leidžiama jaunųjų Europos poetų kūryba, bet antologijoje turi būti iki dešimties autorių iki 35-erių. Ir tada tenka rinktis vyresnius arba labiau reprezentuojančius šiuolaikinę lietuvių poeziją. Visų nesudėsi, išsirinkti visada sunku, todėl ką nors vis tiek tenka aukoti“, – teigė M. Burokas.

Kad stigtų poezijos vertėjų į kitas kalbas, jis minėjo nepastebintis. Pasak jo, nemažai yra galinčiųjų versti ir klasikinę eilėdarą, ir verlibrą, ir kitką. O jeigu leidėjas nenustato konkrečių reikalavimų, antologijos sudarytojai stengiasi parinkti tiek autorių, kad kuo įvairiau ir gražiau būtų atspindėtas šiuolaikinės lietuvių poezijos laukas.

„Aišku, pagrindinis kriterijus yra kokybė, poeto talentas, – teigė poetas ir vertėjas. – Puikiai parašyta ir išversta poezija suprantama bet kokiame pasaulio kampelyje. Jeigu vertimas ir autorius geri, tokia poezija neišvengiamai pasieks skaitytoją ir bus suprantama.“

Svarstydamas, poezija ar vis dėlto proza turi didesnį pranašumą verčiant lietuvių literatūrą tolimesnėms šalims, M. Burokas kalbėjo, kad tai du skirtingi dalykai: poezija esanti mobilus žanras, jos antologijos padeda šalims užmegzti ryšius, o kalbant apie prozą – paklausesni romanai, pageidautina – universalesni, galbūt šiek tiek egzotiški, bet ne tiek, kad tos valstybės skaitytojai nesuprastų, apie ką kalbama, ir reikėtų, tarkime, papildomų keliasdešimties puslapių išnašų su paaiškinimais.

Poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Neturėtume rašyti ir tuo pat metu galvoti, ar esi išverčiamas, paskaitomas, aktualus kitiems. Man atrodo, esame aktualūs tada, kai būname autentiški.

M. Nastaravičius: „Daugiausia pastangų turėjau įdėti mėgindamas paaiškinti kinams“

Dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, pasakodamas apie savo pjesių vertimus į kitas kalbas, minėjo daugiausia reikalų turintis su „specifinėmis“ šalimis – Baltarusija, Armėnija, kurios užsikabino už jo pjesės pavadinimo „Demokratija“, nes joms pasirodė, kad tai pjesė apie kritiką demokratijai kaip valdymo modeliui.

„Iš tiesų taip ir yra, bet tai juodojo humoro komedija. Kai vertėjai pamato tekstą ir supranta, kas čia per istorija – niuansų pasitaiko visokių, – sakė dramaturgas ir pasakojo, kad jam 2016 metais viešint Kinijoje literatūros festivalyje „Bookworms“ ir ten pristatant savo minimą pjesę, kinams tai pasirodė egzotiška, visai nejuokinga ir nereikšminga.

„Daugiausia pastangų turėjau įdėti mėgindamas paaiškinti jiems, kodėl ši tema man atrodo įdomi, nes jie sakė: juk tai taip menka amžinybės kontekste…“ – prisiminė M. Nastaravičius.

Rašytoja Gabija Grušaitė. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Jeigu rašai mažos šalies kalba, tam tikra prasme apriboji save jos pasauliu, ir man atrodo – natūralu norėti žengti į platesnį.

G. Grušaitė: „Daug dalykų sukuria ne tik autorius, bet ir redaktorius, vertėjas“

Gabija Grušaitė, romano „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ autorė, pasidalijo įspūdžiais, koks jai pasirodė darbas rengiant savo knygos anglišką vertimą: „Dirbome su keliais vertėjais, britais ir lietuviu, porai jų anglų kalba buvo gimtoji. Visi buvo puikūs vertėjai, ir čia kalbu ne apie profesionalumą ar neprofesionalumą, bet apie jų kalbos pojūtį. Kartą atėjo vieno jų atsiųstas tekstas, parašytas britiška kalba, ir mano leidėja, prisimenu, pasakė: Gabija, kai skaitau tai, man atrodo, kad jį parašė 46 metų vyras, kuriam yra nedidelė depresija… Tekstas tapo toks švelnus, toks lyriškas veikėjas. Skaičiau ir bandžiau suprasti, ką vertėjas padarė su juo. Nors žiūrint į kiekvieną sakinį atskirai, buvo išversta gražiai, tvarkingai, vaizdingai.“

Rašytoja tęsė, kad jos romano vertimą vis dėlto nuspręsta patikėti Kiprui Šumskui – šiam pavyko tiksliai pajusti ir teksto ritmą, ir tam tikrus niuansus, kurie pradingdavo vertėjų, gimusių anglakalbiais ir kalbančių angliškai, vertime.

„Prie Kipro Šumsko teksto dar daug dirbo redaktorė, kol po devynių mėnesių dėliojant sluoksnį po sluoksnio pagaliau išėjo tekstas, kuriuo buvome patenkinti visi trys. Tai buvo sudėtingas kolektyvinis darbas, su daug ginčų, komentarų, ir kartu mano pirmoji vertimo patirtis, kai supratau, kad daug dalykų sukuria ne tik autorius, bet ir redaktorius, vertėjas“, – teigė G. Grušaitė.

Poetas, vertėjas Marius Burokas. Evgenios Levin nuotrauka

Poezija išverčiama arba gerai, arba blogai – tarpinė kalba dažniausiai jai nepadeda. Verčiau tokiais atvejais paieškoti žmonių, rengiančių pažodinius vertimus.

M. Burokas: „Kuo didesnė grandis tarp originalo ir teksto, tuo didesnė iškraipymo tikimybė“

Kalbant apie vertimus ir vertėjų stovyklas, diskusijos moderatorė, Lietuvos kultūros instituto Vertimų skatinimo programos vadovė Vakarė Leonavičienė išskyrė dvi vertėjų stovyklas – pasisakančius už laisvą požiūrį į vertimus (kad jų gali būti parengta ir iš tarpinės kalbos – nebūtinai iš originalo, kad vertėjas nebūtinai turi labai gerai mokėti kalbą, iš kurios verčia) ir griežtuosius vertėjus, kurių nuomone, jeigu verčiama ne iš tiesioginės kalbos, jeigu vertėjas nėra profesionalas, geros vertimo kokybės nėra ko tikėtis.

Vertėjas M. Burokas pripažino priklausantis pastarajai stovyklai: „Kuo didesnė grandis tarp originalo ir teksto, tuo didesnė iškraipymo tikimybė. Ir visi tokie lietuvių literatūros vertimai iš tarpinės anglų kalbos nėra šimtu procentų tikslūs. Kartais, tiesa, nebūna kitos išeities, pavyzdžiui, rengiant lietuvių poezijos antologiją kiniškai, tačiau verčiant ją iš jau esamos angliškos.“ M. Buroko teigimu, jeigu tik yra galimybė, geriau rasti žmogų, kuris parengtų pažodinį vertimą iš originalo kalbos, ir tada būtų galima tęsti darbą su juo bei autoriumi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dėlto, V. Leonavičienės nuomone, kartais tekstas, verčiamas iš tarpinio vertimo, būna suprantamesnis arba labiau galimas perskaityti. Ji pateikė pavyzdį – viena Olandijos leidykla Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ nutarė versti iš vokiečių kalba parengto vertimo, nes šis jau buvo adaptuotas užsienio rinkai, t. y. buvo parengti tam tikri priedai, žemėlapiai, informacija, kurios lietuviškame originale nebuvo. Ir toks sprendimas buvo parankus visiems: ir leidyklai, ir kūrinio teisių turėtojui, ir vertėjui.

„Nesu tikras, kad taip būtų galima adaptuoti poeziją. Ji išverčiama arba gerai, arba blogai – tarpinė kalba dažniausiai jai nepadeda. Verčiau tokiais atvejais paieškoti žmonių, rengiančių pažodinius vertimus“, – oponavo M. Burokas.

M. Nastaravičius: „Esame aktualūs tada, kai būname autentiški“

Kuo autoriui gerai, kad jo kūrybos vertimai nukeliauja į tolimas šalis? Ar jis turėtų siekti to kaip privalumo?

M. Burokas čia įžvelgė problemą, kad lietuvių rašytojai neturi savo agentų, kurie jiems atstovautų, tad turi savo kūrybos skleidimu pasauliui rūpintis patys.

„Jeigu rašai mažos šalies kalba, tam tikra prasme apriboji save jos pasauliu, ir man atrodo – natūralu norėti žengti į platesnį. Bent jau mano atveju tai atspindi gyvenimo būdą, patirtį. Kalbant apie agentus: praėjusiais metais kalbėjau su pora jų, ar galėtų man atstovauti, – savo patirtį pasakojo G. Grušaitė. – Jie man sakė: žinai, vienintelė tavo problema yra tai, kad esi lietuvė – gal kraustykis į Niujorką, pavardę pasikeisk? Nes įsivaizduok – išsiunčiu kam nors tavo romaną, pamatys tavo vardą, pavardę… ir tikrai neskaitys.“ Dėl tokio primygtinio prašymo pasikeisti pavardę G. Grušaitei bendradarbiavimas su agentais tuomet liovėsi.

M. Nastaravičiaus manymu, be jokios abejonės, smagu, kai autorius yra pastebimas, o jo kūryba atrodo aktuali. „Tačiau neturėtume rašyti ir tuo pat metu galvoti, ar esi išverčiamas, paskaitomas, aktualus kitiems. Man atrodo, esame aktualūs tada, kai būname autentiški“, – įsitikinęs jis.

„Prieš kurį laiką parašė viena moteris ir pasisiūlė man atstovauti, bet su sąlyga, kad kai parašysiu ką nors gero. Ji rašė: esate įdomus, bet kol kas neturite ką pasiūlyti. Kadangi tuo metu buvau pavargęs, jai atsakiau gana agresyviai – kaip ji gali autoriui rašyti tokį sakinį? Kaip panašiai parašė ir kita moteris: jeigu atvirai, man įdomiausia ne ką jūs rašote, o tai, ką jūs pasakojate tarp skaitymų. Aš ateisiu į jūsų vakarą, bet tikiuosi, jūs ką nors pakalbėsite, ne tik paskaitysite. Tai kaip turiu tuomet jaustis?“ – prisiminimais dalijosi dramaturgas M. Nastaravičius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.