2020 02 20

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Vienuolė ir „niūchai“ (VII). Gyvenimas su Dievu

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalis, Šešta dalis

Ne paslaptis, kad labai sudėtinga radikaliai keisti gyvenimą. Todėl dažnai keičiame savo apsisprendimus – kai tik paaiškėja, kad jų įgyvendinimas reikalauja pernelyg daug pastangų, o kaina pasirodo per didelė. Priklausomybės atveju radikali gyvenimo kaita būtina: „Jokio pasirinkimo. Arba aš vartoju ir mirštu, ar ne? Nu geriausiu atveju į kalėjimą atsisėsiu… arba į psichiatrinę, arba mirsiu. Kitas, ta prasme, kitas variantas nevartoju ir gyvenu“ (Mykolas).

Reabilitantai pabrėžia, kad būtent tikėjimas, santykis su Dievu radikaliai keičia gyvenimą. Informantų kaip priklausomų asmenų gyvenimui alternatyva tampa tikėjimu grindžiamas gyvenimas, toks gyvenimas siejamas su ryšiu su Dievu: artimas santykis pakeičia vienišumą, anot Ramūno, aš dabar (kai meldžiasi) niekada nebesu vienišas. Net tais atvejais, kai sakoma, jog neturima tvirto ryšio su Dievu (lyginant su kitų turimu ryšiu), prisipažįstama, kad asmeniškai meldžiamasi: svarbiose situacijose, sunkumuose, krizėse. Morta akcentuoja, kad su bendruomenės pagalba sugrįžau prie tikėjimo, ir jis tapo kitoks, gilesnis:

Aš čia biškį pakeičiau savo tą asmeninę maldą – aš nebe prašau Dievo: leisk man gyvent ten, tiek, tam žmogui to… aš prašau dabar: Dieve, padėk man išlikti blaiviai šiandien… sveikatos mano šeimai, bendruomenei… ir teisingai daryt, teisingai elgtis. 

Tikėjimas tampa gyvenimo dalimi, formuojasi ne tik suvokimas, kad Dievas dalyvauja visose situacijose, bet rūpesčių, sielvartų, skausmų patikėjimas Dievui. Mykolas dalijosi asmeninės maldos metu patikintis Dievui savo mamą, jos vienatvę, kol jis gydosi, o Marius sakė daug asmeniškai meldęsis, kai sielvartavo dėl negalėjimo auginti savo vaikų – ir patyrė ramybę, viltį maldos metu.

Pirmoji tikinčių reabilitacijos dalyvių Dievui pavedama situacija yra sveikimas, reabilitacija. Reabilitantai dažnai patiria sielvartus dėl to, kas liko už tvoros, laisvėje – dėl be jų augančių vaikų, vienišų artimųjų, nutrūkusių santykių. Reabilitacijos institucijos požiūriu sąsajos su išore gali apsunkinti sveikimo procesą, nes dėmesys koncentruojamas į šalutinius dalykus, todėl raginama atsisakyti nebūtinų santykių ir ryšių. Klaidas pasakoja, jog labai sielvartavo dėl santykių: 

Pradėjau melstis, ne tai, kad pats, bet kai meldžiasi maldas, ir aš pradėjau prašyti per tą „atsiprašykime už nuodėmes“ (vakaro maldos metu vykstanti sąžinės peržvalga), aš pradėjau prašyti, kad Dievas man, nu, ko man reikia (duotų), o ne ko noriu. Ir kitą dieną išsiskyriau su panele savo… ir man taip palengvėjo… ir aš toks laimingas buvau, kad mes išsiskyrėm… ir galvoju, dabar galėsiu sveikt dėl savęs, ne dėl kitų. (Klaidas)

Ir nors gana dažnai išsakoma nuostaba dėl to, jog Dievui rūpi būdami tokie (narkatos, alchašai, latrai, ligoniai, valkatos ir kt.), į santykį su Dievu pasineriama su džiaugsmu: „Jėzus mano draugas… geras, turiu draugą, su kuriuo neinu gert (juokiasi)“ (Rytis). 

Gyvenimo su Dievu patirtį pagrindžia Dievo pagalbos atpažinimas kasdienybėje. Dievo meilė patiriama per dalykus, kurių patys yra nepajėgūs išspręsti ar pakeisti. Taip pat reikšminga Dievo pagalba siekiant savo reakcijų kaitos, susiduriant su bendravimo sunkumais: 

Nu, daleiskim, jeigu aš būnu kokioj situacijoj ir mane užkabina (suerzina) kažkas, ane. Automatiškai instinktas įsijungia veikt pagal seną režimą. Tai būtų keikt, pasiųst ant (trijų) raidžių, ar ten, nu, kritikuot, pykt ar kažką. Bet tokiose situacijose – bam – automatiškai atsimeni Jį (Dievą), ir arba tu ten nutyli arba pasielgi adekvačiai – ne pagal seną mąstymą. (Linas)

Dievo veikimo atpažinimas gyvenime pasižymi pasirinkimu įvykiuose atpažinti prasmę, matyti juos per tikėjimo prizmę, matyti Dievo veikimą per žmones. Dažnai pasakojama, kad atsakymai į kylančius klausimus gaunami per žmones grupėse, paskaitose, susitikimuose: „Va, aš galvoju, Dievas šneka pro žmones visur“ (Morta). Dievo veikimas neretai įvardijamas per nuostatų kaitą:

Žinot, tokią priėjau išvadą, kad, pavyzdžiui, aš Dievo dovanas tokias priimu, pavyzdžiui, žmones sutiktus… pradėjau suprasti pats, ir čia labai daug žmonių sutikau, kas mane pakeitė – būčiau nesutikęs, tai būčiau numiręs su tom savo nuostatom (kaip) anksčiau dabar žiūriu į tai (į sunkumus) kaip į dovaną, man išbandymų metas, kaip aš su tuo tvarkausi. Aš taip įsivaizduoju, kad man per žmones kažkaip Jėzus siunčia visokius išbandymus – ir gerus, ir blogus. (Mykolas)

Dažnai sakoma, kad Dievo vedimo pripažinimas keičia požiūrį į įvykius ir į pačią priklausomybę. Pavyzdžiui, Tautvydas pasakoja, kad supratęs, jog yra priklausomas nuo alkoholio, išgyveno labai didelę sumaištį, pyktį, kaltinimą: „Lygiai taip pat kaip su vėžio diagnoze… kaltinau Dievą, kad neapsaugojo… bet kad apsaugotų, reikia pačiam biškį pasisaugot… myli mane Dievas, bet va neapsaugojo rupūžkė (nuo priklausomybės)… nu, bet rupūžkė savo sūnų leido ant kryžiaus pakabinti.“ Tautvydas pabrėžia vėliau įžvelgęs Dievo veikimą tuose įvykiuose: „Pirmiausia, jeigu Dievas tai (priklausomybės ligą) leido mano gyvenime, tai reiškia kažkam tai yra reikalinga.“ Dievo veikimo atpažinimas kai kuriems programų asmenims tapo stimulu pasirinkti tikėti, pasirinkti santykį su Dievu (arba atnaujinti ankstesnius pasirinkimus):

Dėl Dievo, dėl ko aš jį pripažįstu, aš, kaip lošėjas, aš sau, čia kaip ir lažybos man yra – jei jis yra, aš 30 metų netikėjau, jei yra, kai numirsiu, išlošiu, jei jo nėra, aš 30 metų galvojau, kad jo nėra – aš vis tiek nepralošiu. Savo paskutines lažybas sau leidau, kad tikrai liksiu laimėtoju – ar iš vienos, ar iš vienos pusės. O krikštas (pasiruošė krikšto sakramentui) – tą tiesioginį bilietą gaut, į ekspresą, aš pilnai tikiu, kad gyvenimas pasikeis, kažkoks gal man geresnis (bus), vėl toks dalykas, kur aš nepralošiu, man blogiau nebus. (Klaidas)

Gyvenimo su Dievu patirtis tampa kertine, keičiančia visą buvimą – anksčiau svarbūs atrodę dalykai sumenksta, tuo tarpu buvę nereikšmingi įgauna vertę. Gyvenimo su Dievu tikrovė teikia viltį – viltį, jog įmanomas sveikimas, kaita ir gyvenimo kokybė.