2020 02 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Atrodė, kad tikiu į tą vienintelį Dievą, kuris turi daug veidų…“ Pokalbis su dainininke R. Daujotaite

Rugilės Daujotaitės asmeninio archyvo nuotrauka

New Age žmonės mokomi tolerancijos, nes įsivaizduojama, kad viskas yra tik šio ir praėjusių gyvenimų patirtys. Nėra kaltės ir nuodėmės sąvokos“, – sako džiazo dainininkė, „Gydančios muzikos mokyklos“ steigėja RUGILĖ DAUJOTAITĖ, sutikusi papasakoti apie savo nelengvą kelią į krikščionybę. Rugilė, nors ir pakrikštyta vaikystėje, augo netikinčių žmonių šeimoje: tėtis netikėjo Dievu, mama ir močiutė domėjosi ezoterika, prosenelė, kurios Dievas buvo labai griežtas ir baudžiantis, tikėjimo šeimai neperdavė. 

Esate Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinė, tad kas nutiko, kad ją baigus Jūsų gyvenime Dievo nebuvo? 

Į šią gimnaziją prieš penkiolika metų įstojau kartu su trimis draugėmis, su kuriomis mokiausi kartu „Gamos“ mokykloje. Ta mokykla mums buvo kaip šiltnamis: ten mūsų nepasiekė jokie narkotikai, joks alkoholis, jokie okultizmai. Ten buvo sustiprinti menai, per pertraukas valgydavome bandeles, ir niekas mums nerūpėjo. Nuo vaikystės ieškojau dvasingumo, tad įkalbėjau tas drauges kartu stoti į Jėzuitų gimnaziją. Tačiau ten mums nepaaiškino, nei kas ta krikščionybė, nei kas tas Jėzus. Mes melsdavomės rytais maldeles ir kartą per mėnesį eidavome į šventąsias Mišias. Mus mokę vienuoliai ir kunigai mūsų neevangelizavo. Neatsimenu atvejo, kad prieitų koks kunigas ir kalbėtų su vaikais, kaip jiems sekasi tikėti Dievą. 

Dvyliktos klasės pabaigoje vyko Kairos rekolekcijos, kurių metu pirmą kartą pajutau Šventosios Dvasios prisilietimą. Mane užliejo malonė, šventumas, ramybė, džiaugsmas. Klūpėjau ant kelių ir nieko daugiau nebenorėjau, tik Dievui tarnauti. Net nenorėjau atsistoti. Bet niekas man nepaaiškino, kas tai yra. 

Kaip sekėsi toliau? 

Vėliau įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti psichologijos, mokiausi dvejus metus. Per studijas pradėjau rūkyti. Iš pradžių iš smalsumo, nes domino mąstymo pasikeitimas rūkant – man tai buvo lyg studijų objektas. Visuomet mėgau nuotykius, kankino vidinis nerimas, gali būti, kad dėl mamos ir močiutės polinkio į ezoteriką. Šeimoje buvo laikomasi koncepcijos, kad žmogus pats, be Dievo pagalbos, turi susikurti savo gyvenimą. 

Psichologiją mečiau dėl muzikos, kurią norėjau studijuoti Olandijoje. Ten išvykau kartu su savo vaikinu. Planavau po metų grįžti, tačiau prasidėjo mano muzikinis kelias: Hagoje po ketverių metų studijų įgijau bakalauro diplomą, o vėliau – magistro diplomą Amsterdame. Gyvendama Olandijoje pradėjau rūkyti žolę, įsivaizduodama, kad šis rūkymas yra šventosios medicinos dalis. Parūkius užplūsdavo ramybė, įkvėpimas, meilė, džiaugsmas, entuziazmas. O praėjus poveikiui kitą dieną ištikdavo pagirios: suglebimas, silpnumas, tinginystė. Jaučiausi vieniša, nors turėjau draugų, dalyvaudavau renginiuose. Man atrodė, kad būtent žolės rūkymas man padeda atlaikyti gyvenimą, kuris yra tamsus ir baisus. 

Pakeičiau daugybę partnerių, su kuriais ryšiai vis labiau trumpėjo. Amsterdame man trūko pinigų, nors gaudavau subsidijas, koncertavau. Į galvą netgi buvo atėjusi mintis dirbti eskorte – mergina, lydinčia turtingus vyrus. Atrodė, kad mirštu dvasiškai. Šiame mieste labai daug dvasiškai smukusių, netgi apsėstų žmonių. Miestas įspūdingas savo tamsa. Jame atradau smartshopą – psichodelinių narkotikų parduotuvę, kuri man tapo kone antraisiais namais, čia, tęsdama savo „sąmoningumo studijas“, vartojau įvairių narkotikų. Tai buvo visiškas New Age („Naujojo amžiaus“) centras, kuriame, rūkydami žolę, jausdavomės kone broliais ir seserimis.

Rugilė Daujotaitė, Asmeninio archyvo nuotrauka

Ten susipažinau su už save vyresniu iraniečiu, pasiūliusiu dainuoti ir šokti Universalioms Visatos Sferoms. Tik perspėjo, kad reikės gerti Ayahuascos arbatą, dalyvauti jos gėrimo ceremonijoje. Ayahuasca yra vienas stipriausių psichodelinių narkotikų pasaulyje. Arbata visą parą verdama iš dviejų augalų, kurie auga Amazonijoje. Amazonijos indėnų šamanai ją geria jau tris tūkstančius metų gydymo ir pranašavimo tikslams. Šis narkotikas, visiškai neskirtas plačiajai visuomenei, Amerikoje ir Vakaruose paplito maždaug apie 1990-uosius metus, šamanams sutikus parsiduoti už didelius pinigus. Žmonės ją geria neradę savirealizacijos, norėdami pataisyti prastus santykius, gauti atsakymus į viso gyvenimo klausimus. Geriant šią arbatą smegenyse vyksta didžiuliai cheminiai procesai, atsiveria žinojimas, su kuriuo paprastas žmogus nežino, ką daryti. Dvi savaites serotonino lygis organizme labai pakilęs, o po to jis krenta, sukeldamas baisių pasekmių: žmonės meta darbus, šeimas, kiti pakliūna į psichiatrines ligonines, puola į puikybę, nes patyrė neva dieviškų patirčių. Pasitaiko ir mirties atvejų. 

Esu girdėjusi, jog žmogus savyje nešiojasi tuštumą, kuri rezervuota Dievui. Jei Dievo žmogaus gyvenime nebus, toje tuštumoje atsiras kiti dievai ir priklausomybės… 

Pradėjau dainuoti UnSiversalioms Visatos Sferoms, dalyvauti Ayahuascos gėrimo ceremonijose, tapau SANTO DAIME sektos nare. Atsisakiau makiažo, seksualinio viliojimo, dainavau apie Dievą, meilę ir šviesą. Lyg ir geros intencijos. Dvejus su puse metų dalyvaudavau tose ceremonijose, kuriose žmonės nuo tos arbatos iš pradžių vemia, viduriuoja, o vėliau dvylika valandų guli pasliki arba šoka ir gieda. Visi mano tekstai buvo apie Jėzų, apie Mariją… Tikrai tikėjau, kad tą darau dėl Jėzaus. Į galvą įsiskverbė mintis: „Palik namus, keliauk…“

Rugilė Daujotaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tapau klajokle, neturėjau namų, keliavau po daugybę šalių, priimdavau kvietimus pagyventi pas įvairius žmones. Gyvenau Olandijoje, Vokietijoje, Meksikoje, Turkijoje, Airijoje, Havajuose, Latvijoje, Estijoje… Dainuodavau tų procesų metu, gaudavau kvietimų talkinti šamanams ceremonijose. Šamanai uždirbdavo didelius pinigus, o man daug nereikėjo, nes rūpėjo ne pinigai ar garbė, bet dvasinė pagalba žmonėms. Turėjau tam tikro lygio dvasinio skyrimo dovaną ceremonijų metu suprasti žmones: kas serga depresija, ką kankina paleistuvystė, mačiau ir apsėdimų, perprasdavau tuos apsišaukėlius šamanus. Ieškojau dvasinio mokytojo, bet taip ir neradau. Radau tokį mokytoją pas kunigus. 

Koks buvo Jūsų kelias į krikščionybę? Papasakokite savo atsivertimo istoriją. 

Keliaudama po įvairias šalis susirinkau visą kolekciją dievų, nes tuomet dar nežinojau, kad tai yra pirmojo Dievo įsakymo pažeidimas: turėk vieną Dievą. Man atrodė, kad tikiu į tą vienintelį Dievą, kuris turi daug veidų. Grįžau į Lietuvą. Kartą, bevalant namus, galvoje pradėjo skambėti Doreen Virtue vardas. Ši moteris buvo viena pagrindinių New Age motinų, rašiusi knygas, leidusi kortų rinkinius, vedusi paskui save milijonus. Man iki tol ji atrodė tokia pasipūtusi, mačiau, kad apsišaukėlė, tad stebėjausi, kodėl atėjo mintys apie ją. Susiradusi ją jutube apstulbau: ji buvo tapusi krikščione ir skaitė Šventojo Rašto Pakartoto Įstatymo 18-ąjį skyrių apie tai, kad burtininkavimas ir raganavimas yra Dievo paniekinimas, kad visi kiti dievai iš tikrųjų yra demonai ir stabai – Liuciferio pasiuntiniai. Tada suvokiau: ką aš padariau? Iškart atsisakiau visų tų dievų, bet dar nežinojau, ką daryti su tais paveiksliukais. Jaučiausi psichiškai išsiskaidžiusi, su defragmentuota siela. Baisus jausmas, kai tavo siela jau nebepriklauso tau… 

Rugilės Daujotaitės asmeninis archyvas. Alex Schröder nuotrauka

Pradėjau skaityti Bibliją, lankytis bažnyčioje, bet vengdavau priimti šventąją Komuniją. Didžiausios abejonės kilo 2019-ųjų išvakarėse, vedant Ayahuascos ceremoniją ( joje dalyvavau ne kaip pagalbininkė, o kaip šamanė), kurioje Centre buvo paguldyta kaukolė, apdėliota karoliukais. Tai ir yra visa New Age esmė: baisi savo turiniu, bet papuošta kažkuo gražiu. Kaip ir Liuciferio noras sutriuškinti sielą, pakišant gražiausių vizijų apie angelus. Ant kaukolės padėjau Marijos paveiksliuką, bet prieš ceremoniją visiems dalyviams pasakiau, kad viduje jaučiu sumaištį, savęs nesuvaldau. Pasakiau, kad pasirinkau Jėzų Kristų ir kitiems patariu atsisakyti visų kitų dievų. 

Vasario mėnesį įvyko paskutinė mano ceremonija Tenerifėje. Skrendant lėktuvu mano partneris visą kelią žiūrėjo kažkokį serialą apie raganas. Man kilo nuostaba: juk padedame žmonėms dvasiškai pagyti, o jis žiūri tas nesąmones… Kilo minčių, kad čia ne mano kompanija.

Prieš ceremoniją meldžiau Dievą pagalbos parodyti, kas iš tiesų vyksta. Prasidėjus ceremonijai, aš paprastai susukdavau kelias marihuanos suktines, kurias vadindavome sakramentu, jos eidavo per rankas. Tą kartą man niekaip nepavyko jų susukti, jos krito, lūžo, galiausiai padariau tris nevykusias. Pati jau neberūkiau, nes suvokiau, kad baigta su narkotikais. Ir tąsyk pirmą kartą blaiviu žvilgsniu pamačiau, kas su žmonėmis vyksta: lyg tąsus burbulas juos būtų apgaubęs, jie visi primerktomis akimis, kuriose nebuvo gyvybės, atrodė, lyg sąmonė juos palikusi. Iki šiol maniau, kad ceremonijos metu padėdavome iš žmonių išvaryti tas tamsos jėgas, tačiau tą kartą supratau, kad yra atvirkščiai: tamsos jėgos įeina į žmones, o mes tik žaidžiame kažkokį šamanizmą, padėdami tam, kieno veikimo nesuprantame. Kitą rytą pasakiau, kad baigiu, daugiau nebegersiu ir kitiems patariu nebegerti. Tą naktį išprotėjo vienas žmogus, girdėjau, kad pusę metų buvo iškritęs iš gyvenimo.

Sakiau Dievui: „Pati nebesugebėjau, tad dabar jau Tu paimk mano gyvenimą…“ 

Atsidūriau zonoje, kurioje nebuvo šamanų ir Liuciferio kaip mano darbdavio, bet kol kas nepažinojau ir krikščionių. Tie pasauliai egzistuoja vienas šalia kito, tačiau vienas kito nemato ir nesupranta. Krikščionybė moko ne tolerancijos, bet dvasių ir netikrų mokytojų, norinčių maitinti tik savo pilvą, atskyrimo. O kai kam atrodo, kad krikščionybė priima visus. New Age žmonės mokomi tolerancijos, nes viskas neva yra tik šio ir praėjusių gyvenimų patirtys. Nėra kaltės ir nuodėmės sąvokos. Visą New Age esmę galėčiau apibūdinti tokiais žodžiais: pasidaryk savo tiesą ir dievą pats. 

Pradėjau ieškoti kunigo egzorcisto, neieškojau šamano, nes žinojau, kad jie apsišaukėliai. Vidų tiesiog plėšte plėšė, maniau, velnias nenorėjo paleisti mano sielos. Kartą su drauge vaikščiodama užėjau į bažnyčią, kurioje sutikau kunigą egzorcistą Kęstutį Rugevičių. Trumpai jam papasakojau apie savo šamanizmą. Jis pažiūrėjo man į akis, ir tuomet įvyko pirmasis mano išlaisvinimas. Jis pasakė, kad esu mylima Dievo dukra, pasiūlė pasiruošti viso gyvenimo išpažinčiai. Pusę dienos verkiau, jaučiausi kalta ir išdavikė. 

Rugilė Daujotaitė. Nuotrauka Mindaugo Giedraičio

Apsigyniau magistro darbą Amsterdame, kuris buvo įvertintas aukščiausiu balu ir kurį dėl tų šamanizmų buvau užmetusi, grįžau pas tėvus, jaučiausi kaip didelė ligonė. Sakiau Dievui: „Pati nebesugebėjau, tad dabar jau Tu paimk mano gyvenimą…“ Žiūrėjau filmą apie Jėzaus nukryžiavimą, užmigau kalbėdamasi su Dievu. Atsibudau visai sveika. Nuo aštuoniolikos metų mane kamuodavo rytinė depresija, o tą rytą atsikėlusi supratau, kad man gera, aš noriu gyventi. Išėjusi į mišką jaučiau Šventosios Dvasios apgaubimą iš vidaus ir iš išorės. Jaučiau ramybę ir teisumą. 

Šventosios Dvasios įtikinta sudeginau visus savo okultinius reikmenis, knygas, drabužius. Po kiekvieno laužo jaučiau džiaugsmą, o vėliau prasidėdavo didžiulis dvasinis puolimas. Kunigui Kęstučiui atlikau gyvenimo išpažintį ir visiems atleidau. Savo kelias drauges patraukiau į krikščionybę. Kas savaitę giedu šv. Mišiose Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo)bažnyčioje. Pradėjau lankytis pas kunigą egzorcistą Arnoldą Valkauską, kuris sakė, kad reikia iš naujo išpažinti tikėjimą tiems, kurie, būdami krikščionys, užsiėmė ezoterika. 

Šlovė Dievui, kuris vieninteliu Jėzaus Kristaus vardu ištraukė mane iš tos tamsos, priklausomybių, vergystės, iš kurios savo žmogiškomis jėgomis jau niekaip negalėjau išsigelbėti, nors nesėkmingai bandžiau daug kartų.