2020 02 23

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

J. Ivanauskaitės premijos laureatė J. Tumasonytė: 16-os persipiešiau skeletus nuo „Placebo“ viršelio

Rašytoja Jurga Tumasonytė. Vilniaus knygų mugės archyvo nuotrauka

Knygų mugės metu vienos ryškiausių lietuvių rašytojų Jurgos Ivanauskaitės premija, jau dvyliktoji, už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, įteikta rašytojai Jurgai Tumasonytei už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Atsiimdama premiją J. Tumasonytė savo kalboje minėjo, kad kalbėti jai apie J. Ivanauskaitę truputį drovu, nes būtent su ja prasidėjo jos pirmieji žingsniai į literatūrą.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

„Į mano rankas apsitrynę „Pakalnučių metai“ pateko iš klasiokės gotės, kuri sakė, kad man, pradedančiai neformalei, turėtų patikti. Ir ne tas žodis, kaip patiko. Jeigu nusikeltume laiko mašina į 2004-uosius, ten sutiktume šešiolikmetę Tumasonytę, kuri nemoka piešti, bet vis tiek persipiešia nuo knygos „Placebas“ viršelio šokančius skeletus ir prisilipdo piešinį ant sienos greta kelių diplomų, kuriuose dėkojama už dalyvavimą literatūriniuose moksleivių konkursėliuose, – sveikinimo kalbą skaitė J. Ivanauskaitės premijos laureatė. – Toji Tumasonytė iš 2004-ųjų sako, kad Jurga Ivanauskaitė yra tas pats kas Jimas Morrisonas, tokia pat įdomi ir raunanti stogą. Tumasonytė irgi norėtų keliauti po Tibetą, mokėti piešti ir dalyvauti tokiuose pat bohemiškuose susiėjimuose kaip aprašomi Jurgos Ivanauskaitės kūriniuose. Bet kol gyvena Slobodke vadinamame visai nemeniškame Kauno rajone, to padaryti dar neįmanoma.

Tumasonytė svajojo, kad vieną kartą ji sudalyvaus Ivanauskaitės knygos pristatyme ir pasakys jai ką nors pritrenkiančio, ir dėl to rašytoja ją ilgam įsidėmės. Bet nebespėjo. Kai išvažiuoja studijuoti į Vilnių, Ivanauskaitės jau nebėra. Yra Rašytojų sąjungos rūmai, Vilniaus senamiestis, rašytojos pažinoti kiti rašytojai, bet kažko esminio trūksta.

Pirmame kurse Tumasonytė vis sąmoningai ar nesąmoningai svajoja būti kaip Ivanauskaitė. Grupiokė pankė su dviem įkalusiais draugais padeda persidažyti juodus kaip smala plaukus į oranžinius, o vasarą nukeliauti autostopu pavyksta toliausiai iki Lenkijos.

Tumasonytės seneliai gyvena kaime ir vietoj knygų skaito rajono laikraščius. Tėvai su menais irgi niekaip nesusiję, gal dėl to vėlesnėje jos novelėje atsiranda motyvas, prasidedantis eilute „Sugalvojau nusipirkti tėvą“.

Kartu su kambarioke, taip pat skaitančia Ivanauskaitę, Tumasonytė svajoja apie bohemą kaip iš „Mėnulio vaikų“. Netgi sudaro sutartį, kad įkurs literatūrinį leidinį, potencialiai pritrauksiantį visą tą bohemą. Ir pasirašo krauju, tiksliau krauju pasirašo tik Tumasonytė, nes draugė išsigąsta ir piršto nebeprasiduria, tad jų projektas žlunga.

Studijuodama literatūrą Vilniaus universitete Tumasonytė rašo kursinį darbą iš rašytojos novelių. Pati irgi norėtų būti tokia pat drąsi, tokia laisva ir nepaprasta kaip Ivanauskaitė, bet bohemos likučiai „Trečiame brolyje“ nebeprimena tų įsivaizduojamų diskusijų, kuriose dalyvavo Ivanauskaitės aplinkos žmonės. Vaikščiodama po Antakalnio kapines Tumasonytė apgailestauja, kad visas tas įdomus laikas ir įdomūs žmonės, kurių ar apie kuriuos tekstus ji skaitė, su ja tiesiog prasilenkė laike.

Ilgainiui Tumasonytė po truputį nusikrato sentimentalių praeities garbinimų ir pradeda atrasti savo pačios vietą jai skirtoje laiko atkarpoje. Nori būti provokuojanti ir įžūli. Tokia ir jaučiasi, ypač kai po vienos publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ sulaukia anoniminio komentaro, sakančio, kad jaunosios rašytojos tėvų vietoje gerai ją išvanotų rykštele.

Kurį laiką sąvoka „maištas“ literatūroje jai atrodo labai svarbi, netgi ta tema rašo bakalaurinį darbą ir paskui skaito paskaitėles visokiuose maištingai nusiteikusių jaunuolių susirinkimuose.

Po studijų eina dirbti į reklamos agentūrą, kurią greitai meta pasakiusi savo šefui, kad greičiausiai išvažiuos savanoriauti į Afriką. Bet iš tiesų trejiems metams išvyksta į Kauną. Kaune yra Kauno marios. Vieną vasarą ten ilgai plaukiojo jachta, kur siaubingai nuobodžiauja ir pradeda įsivaizduoti gyvius, kurie gyvena gelmėse. Taip atsiranda „Undinės“. Tumasonytės tekstuose nemažai siurrealistinių motyvų, kuriuos ji tikriausiai paveldėjo iš Jurgos Ivanauskaitės, nes pernelyg ilgai buvo persismelkusi jos tekstais, ir jie paliko jo sąmonėje ryškią žymę. Nežinau, ar toji Tumasonytė iš 2004-ųjų apsidžiaugtų save pamačiusi 2020-aisiais, nes vienintelė ir nepakartojama rašytoja yra būtent Jurga Ivanauskaitė.“

Vilniaus knygų mugės archyvo nuotrauka

L. Varanavičienė: premija – kūrybos katalizatorius

Leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė sveikindama laureatę ir prisimindama pirmuosius J. Ivanauskaitės premijos laureatus kalbėjo, kad dar veikiant Jurgos Ivanauskaitei fondui nuspręsta, jog Jurgos dvasia turėtų ne tik gyvuoti knygose, bet ir pereiti į kitų rašytojų gyvenimą: „Norėjome, kad Jurga savo angelo sparnu paplekšnotų vienam kitam bendrakeleiviui, kai jau pati literatūros laukais keliauti nebegali. Nors jos knygos ir šiandien yra perkamos, atpažįstamos, reikalingos.“

Leidyklos vadovė pasidžiaugė, kad per dvylika metų literatūrinė kartelė nebuvo nuleista ir kad visi pelniusieji šį apdovanojimą pabrėžė jį priėmę kaip įpareigojimą ir postūmį ateičiai, kad tai yra premija, veikianti kaip kūrybos katalizatorius.

Ceremonijoje sveikinimo žodžius tarė premijos komisijos pirmininkė Donata Mitaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja, poetė Aušra Kaziliūnaitė, J. Ivanauskaitės sesuo, etnologė Radvilė Racėnaitė.

Jurgos Ivanauskaitės premija įsteigta 2008 m. lapkritį. Steigėjai – J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras ir leidykla „Tyto alba“. Nuo 2014 m. premiją skiria Lietuvos rašytojų sąjunga ir leidykla „Tyto alba“. Ji skiriama ne vyresniam kaip 45 metų amžiaus autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus. 45-erių amžiaus riba pasirinkta norint susieti ją su šviesaus atminimo rašytojos gyvenimo ir kūrybos trukme.

Pirmoji J. Ivanauskaitės premija paskirta Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva rerum“ („Baltos lankos“, 2008). 

Šiemet premijai taip pat buvo pasiūlyti: Simonas Bernotas (eilėraščių knyga „Reivas“), Narius Kairys (romanas „Toliau nei vandenynas“), Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) (knyga „kai aš buvau malalietka“), Marius Povilas Elijus Martynenko (knygos „Be penkių minučių pasaulio pradžia“, „Praeis“ ir „Mirtingumo įrodymai“), Kotryna Zylė (romanas „Sukeistas“) ir Aistis Žekevičius (eilėraščių knyga „Maratonas“). Vertinimo komisijoje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguoti atstovai Laimantas Jonušys ir Renata Šerelytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nariai Solveiga Daugirdaitė ir Donata Mitaitė bei J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė. Premijos mecenatė – leidykla „Tyto alba“.

Jurga Tumasonytė (g. 1988 m. ) – trijų knygų – „Dirbtinė muselė“ (2011), „Knygyno istorijos“ (2018), „Undinės“ (2019) – autorė. Už debiutinę knygą „Dirbtinė muselė“ 2012 m. jai paskirta Kazimiero Barėno premija.

Novelių knyga „Undinės“ – trečioji J. Tumasonytės knyga, 2019 m. patekusi į Metų knygos rinkimų penketuką.