Laiškai iš kaimo. Viduržiemis. Dygsta pavasariniai grybai – raudonosios plačiataurės

Sausio 21-oji

Metus baigia savarja, o pradeda pušis. Taip kadaise rašė žymioji biologijos mokslų daktarė, visažinė augalininkė Eugenija Šimkūnaitė, kurios šimto metų jubiliejų minėsime kovo mėnesį. Toji savarja, seniau dar vadinta jievaru arba įvaru, o tas jievaras – tai amalas, savo kibiomis šaknelėmis įsivėręs į medžių šakas. Bet kai kurių augalų biologija ir vieta natūralioje gamtoje bei sukultūrintuose plotuose sparčiai keičiasi, tad ir anomis dienomis savaip godota savarja dabar jau tiek išplitusi, kad darosi nebemėgstama.

Pietų ir Pietryčių Lietuvos sodybose nebepamatysi dailaus, vešlaus beržo. Beveik ant kiekvieno parazituoja amalas – tas pats kadaise magišką galią turėjęs jievaras… Šio parazitinio krūmokšnio, augančio ant lapuočių medžių, statusas iš tiesų pakito labai greitai. Dar prieš trisdešimt metų teko matyti, kaip Dzūkijos moterėlės pagarbiai glaudžia amalo šakelę prie visada žalio kadagio bei atbundančio karklo ir Verbų sekmadienį šventina tokią puokštę bažnyčioje. O šiandien jau vien su grauduliu žvelgiame į sodybų medžius, kuriuos be paliovos kamuoja amalai. Prieš keturiasdešimt metų šiaurinė amalų paplitimo riba buvo Prienų rajone, o dabar jie nukeliavo jau iki Ukmergės.

Buvusią amalo galią įsivaizduoti nesunku: seniau turbūt ne taip įkyriai pastebimas, toks amžinai žalias krūmelis gal ir sustiprindavęs Verbų sekmadienio ir Velykų ryto šventą viltį – atgimti, atsinaujinti kartu su ateinančia pavasario žaluma. Tuo nesunku patikėti. Bet amalo (vadinto jievaru ar savarja) naudojimas vestuvių papročiuose, ko gero, vis dar mįslė. Ne tik sėlių krašto senąją etnografiją gerai išmaniusi daktarė Eugenija Šimkūnaitė 1990 metų žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ 12 numeryje rašė, kad lanksti beržo šakelė, amalo paveikta, gerokai sukietėja, darosi tvirtesnė, užaugina diržingus lapus ir todėl vestuviniame „Jievaro tilto“ žaidime galėjo būti naudojama kaip tvirtos santuokos linkėjimas jaunavedžiams: prieš vestuves iš tokių patvaresnių beržo šakelių ir jievaro šešių lapelių būdavo buriamas šeimyninės stiprybės tiltas.

Bet kas dabar uždraus suabejoti, jei pagalvosime, kodėl gi ta amaluota beržo šakelė nudžiūsta, o kita, kuri amalo neužpulta, žaliuoja kaip žaliavusi? Kas ir kiek patvaresnis? Kuris augalas kurį vis labiau nuneigia? Aišku, kad vestuviniam žaidimui pasirinktų beržo šakelių tvirtumas būdavo simboliškai sureikšminamas. Nė vienai lanksčiai beržo šakelei „jungtuvės“ su priekabiu amalu tikrai ne per džiugus žaismas. Taigi vestuvinis „Jievaro tiltas“, kai amalo sukietintomis beržo šakelėmis tarsi nulemiamas būsimo vedybinio gyvenimo tvarumas, vargu ar senovės aisčių papročiuose galėjo būti taip grindžiamas.

Tuo suabejoju, kai aptinku vėtros nulaužtą sudžiūvusią beržo šaką ir ant jos tebežaliuojančio amalo kukšterą. Vis dėlto tai savanaudis svetimų syvų siurbikas. O ir pats amalo krūmokšlis keistai trapus – tik paspausk jo dichotomiškai besišakojančias šakeles, ir lengvai nulūžta… Kaip tai galima susieti su jaunystės, meilės, sveikatos simbolika? Tiesa, visžalis amalas iš tolo regisi neapsakomai gyvastingas, ypač tikrą žiemą, kai baltas sniegas išryškina spalvų kontrastus. Bet šių metų žiema Lietuvoje beveik be sniego. Ir gaila darosi bežiūrint į aukštaūgius Liškiavos beržus, kurių išlakias šakas nepasiekiamoje aukštybėje apsėdę vargina, o ir ant žemesniųjų šakų tirštai vešėdami tarpsta gelsgani gniutulai tų keistų augalų, kažkada laumių šluotomis vadintų ir žiniuonių burtams, ir apeiginiams žaidimams, ir žolininkų eksperimentams vienaip ar kitaip pasitarnaudavusių. Vaistingi amalai, pasirodo, net vėžiui gydyti tinkantys.

Lenkų tautosakininkas Oskaras Kolbergas, 1860 m. dirbęs Lietuvoje, užrašė dar ir tokį burtą su amalu. Reikia surasti lazdyną, ant kurio auga amalo krūmelis, ir jeigu po tokiu lazdynu slepiasi žaltys, nedelsiant jį sugauti, iškepti ir duoti valgyti seniui – taip tas senis ir atjaunės. Užvalgys kepto žalčio su duona, daug miegos – ir atsibus jaunas. (Oskar Kolberg Dziela wszystkie, tom 53, Litwa, 1966, p. 370). Patarimas sudėtingas, galbūt prilygsta aniems žiaurokiems burtams, kai per šventą Andriejų reikėdavo atbula ranka permesti juodą katiną per pirkios stogą ir apibėgus aplinkui dar suspėti pamatyti, į kurią pusę tas sėkmingai nukritęs katinas žiūri… Be abejo, visi burtai, užkeikimai ir gydymas užkalbėjimu – tai metafizika, kurios žmogus neprivalo suprasti, svarbiausia jį įtikinti ištariamų žodžių ir atliekamų veiksmų galia būtent tą valandėlę, kai žmogui šito reikia.

Tas tikėjimas burtais, vis įtaigiau perduodamas iš vyresnių jaunesniems, tampa gyvąja tautosaka. Bet ir tautosaka sumenksta, jeigu pasikeičia, sakysim, kadaise labai vertinto žolyno ar medžio biologija bei statusas. Senas liepos medis turbūt gerai išsaugo tai, kas jo pavėsyje buvo aptinkama prieš šimtą metų, bet ieva, tas įprastas paupių krūmas, jau prarado savo išskirtinumą, nors jos vardo iš dainos ir neišmesi. Šiandien ieva yra tokia pat agresyvi ir nepageidaujama, kaip ir invazinis uosialapis klevas.

Kai biologai kalba apie antrinį sulaukėjimą – nenatūralią augalinio mūsų žemės rūbo kaitą, pirmiausia prisimenama būtent žmogaus nedraugiška veikla: apleistas nerekultivuotas durpynas, plynos biržės ir galingų traktorių valksmai sengirėse. Šitokiose vietose labai greitai atsiranda agresyvių sinantropinių augalų ir invazinių rūšių, prasideda kraštovaizdžio degradacija. Tokia pat degradacija jau seniai stebima upių ir upelių pakrantėse, kur įsigali viena vienintelė rūšis – paprastoji ieva. Dėl to taip pat kaltas žmogus, tik netiesiogiai. Kaltas žmogaus neveiklumas – dauguma agresyvių rūšių užkariauja upių pakrantes todėl, kad žolėdžiai naminiai gyvuliai tarsi kokie nusikaltėliai uždaryti kultūrinėse ganyklose arba visus metus šeriami tvartuose…

Amalas prieš 40 metų buvo retas ir globojamas, o dabar jau visiškai nepageidaujamas. Tokį ekspansišką šios rūšies išplitimą turbūt galima susieti su klimato kaita. Bet gal tai pagoniškiausias pačios Gamtos perspėjimas, ir vėl paaiškės, kad kaltas žmogus, užmiršęs bendruomeninę tvirtų Jievaro tiltų svarbą.

Metus užbaigė neslaunas visžalis krūmas savarja, o pradeda metus pušis – labai kantrus, greitai augantis, visiems reikalingas medis.

Amalas ant beržo 2016 m. sausio 13 d. Brolių Černiauskų nuotrauka

Į Nemuną nešamas Liškiavoje pas Henriką išskobtas upinis luotas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2000 m.)

Sausio 22-oji

Septyni laipsniai šilumos. Ir saulė. Ir stiprokas vakarų vėjas. Per pietus praslinko virš Liškiavos tamsus debesis ir pabėrė baltų sniego kruopų. Radijas sakė, kad Pietų Lietuvoje girdėjosi perkūnija, bet aš neišgirdau. Žiūrėjau, kaip stogdengiai kala grebėstus naujai Dzūkijos nacionalinio parko pavėsinei, mačiau, kaip jų rūbai ir gobtuvai plevėsuoja vėjyje, ir vėl mieliausiai prisiminiau man jau seniai į atmintį įsikalusią Marcelijaus Martinaičio poezijos eilutę: „Saulakaliai kala kalukais ant stogo raiti.“ Toks keliais žodžiais poeto perteiktas vaizdas man ir džiugus, ir aiškus, ypač tomis akimirkomis, kai prisimenu, kaip su Romu Norkūnu prieš dvidešimt metų Liškiavoje dengėme nendrių stogą.

Keturi skulptoriai iš Varėnos ir Marcinkonių vedegomis ir kaltais išskobė iš storo topolio dailų upinį luotą, todėl reikėjo skubiai pastatyti pavėsinę tam luotui saugoti, nes jis labai iš lėto, kuo ilgiau turėjo džiūti pavėsyje ir tiktai po metų, kaip dera, susitikti su savo stichija – upės vandeniu. Taigi Romas Norkūnas tai pavėsinei apdengti atvežė didelį vienkinkį vežimą, prikrautą nendrių net iš Grybaulios tvenkinių, be to, priruošęs atvežė ir liaunų karklų toms nendrėms prie grebėstų pririšti. Apdengėme greitai, ir dabar aiškiausiai prisimenu tą vis įspūdingiau atsiveriantį vaizdą, kurį buvo galima pamatyti, kruopščiai ir kantriai bedengiant tą nendrių stogą ir bekylant vis aukščiau, iki pat čiukuro.

Atrodo, pakyli nedaug, ne per aukšta pavėsinė, bet kai užsilipi ir nuo šelmens pažvelgi tolyn – nustembi išvydęs, kaip bežiūrint vis tolsta horizonto miškų linija, Gamtos reginys išsiplečia, kraštovaizdis regis vis didingesnis! Tokia, matyt, tikro stogdengio saulakalio privilegija: žemiau stovintieji tik paklausti tegali, ką tu ten matai, arčiau saulės pakilęs… „Matau Liškiavą…“ – atsako Romas, Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras. Gaila, kad po penkerių metų mūsų taip kantriai ir gražiai uždengtą nendrių stogą kartu su visais grebėstais ir gegnėmis nunešė uraganas Kirilas. Tačiau toje pavėsinėje per pirmuosius metus gerai išdžiūvęs luotas vis dėlto buvo nuneštas prie Nemuno ir nuleistas vandenin gana iškilmingai.

Šiandien saulė tikrai šviečia, o į talką prie Krūčiaus atsiųsti saulakaliai nebe kalukais kala. Dabar miško pavėsinės meistrams ką nors prisukti ar prikalti net plaktuko nebereikia, akumuliatoriais varomas sraigtsukis dirba greičiau. Ir dengiamo stogo lenteles ar skiedras prie grebėstų prisega pneumatinis revolveris, kuriam energiją duoda ne akumuliatorius, o ūžiantis generatorius. Irgi dirba greitai, todėl tam meistrui saulė nė už ką neberūpi, jį skubina ir tas revolveris, ir generatorius, be perstojo čia pat burzgiantis.

Nėra kada į dangų dairytis, kai generatorius, kuriantis energiją tam stebuklingam revolveriui, ūžia nesustodamas: kiekviena minutė kelia stogdengio darbų savikainą… Norom ar nenorom pagalvosi: kokia laimė, kad vis dar išlieka ir kitokių veiklų, kurių niekaip nemechanizuosi, ir tavęs niekas neįvarys į tą visur tykantį entropijos pavojų. Todėl, palikęs perdėm rimtus naujosios kartos stogdengius, leidžiuosi į Barsukų Ravą, slenku tyliai. Ir pakyla smagiai parpdamos trys jerubės. Matyt, jos kažką randa pačiame erozinės raguvos dugne, kur teka mažas šaltinėlis. Noriu pasižiūrėti, ką jos ten kapstė, bet pėdsekio darbas nelengvas, ypač kai žiema visai be sniego. Vis dėlto šį tą pamatau: jerubių ekskrementuose nėra geltonos spalvos, tai lyg ir rodo, kad miško vištelės dar neskabo pumpurų ir žirginių, tik ieško lervų ir moliuskų prie vandens. Sausio pabaigoje jos dirba kaip rudenį. Faktas. O lazdynų žirginiai pietiniuose šlaituose jau gerokai papurę ir geltonai žalsvi.

Vakare peržvelgiu savo fenologinius dienoraščius, noriu pasitikslinti, kas gi šią dieną Gamtoje įvyko prieš dešimt ir prieš dvidešimt metų. Ir nesunkiai surandu labai panašią žiemą! 2007-ieji metai, sausio 22-oji: lauke keturi laipsniai šilumos… kambary žydi geltonoji sedula… prieš tris dienas praūžė uraganas Kirilas… per vieną naktį prilijo du su puse centimetrų. Bet žiema 2007-aisiais vis dėlto atėjo per pusiaužiemį, sausio 26- ąją, jau buvo šešiolika laipsnių šalčio…

Romas Norkūnas buvusių Grybaulios tvenkinių dugne pjauna karklo vyteles. Brolių Černiauskų nuotrauka (2009 m.)

Kęstutis Rudaitis Subartonyse stovi ant kelio, kuriuo Adolfo Ramanausko-Vanago vyrai 1945 m. žygiavo vaduoti Merkinės. Iš viso rėdo beržų, kurie augo prie kelio, liko tik vienas, laumių šluotomis apaugęs. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Sausio 26-oji

Vakar buvo pusiaužiemis. O tikros žiemos dar taip ir nepajutome. Gal tik du kartus rytais kiek pabolavo šlapias sniegas, bet jis nė kiek nepakeitė nei paukščių, nei žvėrelių elgesio. Kieme nei zylės, nei kėkštai, nei bukučiai nesusigundo menkomis virtuvės atliekomis. Lesyklos neturiu, kol kas visokias lupenas, moliūgų sėklas, Gaurono nesuėstas kruopukes palieku ant daržo juodos žemės ir neskubu užkasti, tačiau retai kada pastebiu čia kokį miško paukštelį. Tiktai keli migruojantys žvirbliai apsilanko, jie per pastarąjį dešimtmetį keičia savo tradicinius įpročius: rudenį kulia piktžolių sėklas kartu su geltonosiomis startomis, o žiemą keliauja per sodybas ir šį bei tą vis nugvelbia iš šunų ir kačių lakataušių. Buvę bendruomeniniai paukščiukai, pulkais užpuldavę jaujas, daržines bei rogių kelius, kur garuodavo arklių paliktos „grūšios“ su nesuvirškintais avižų grūdais, dabar šie smagiai čirškaujantys, visada žvalūs spartuoliai dirba susiskirstę į mažas sekcijas. Ir neprapuola, nors kai kurie ornitologai pranašavo žvirbliams liūdną ateitį.

Diena ir vėl šilta. Pagalandu kastuvą, apsiaunu ilgaaulius guminius ir išeinu pasižvalgydamas Krūčiaus pakrantėmis vis tolyn aukštupio link. Gal išsikasiu keletą mažų skroblų, per tankiai suaugusių Aušrinės eglyno pakraštyje, gal atsinešiu ir kamštinį skirpstą, jei grįždamas nusileisiu iki Karlono Viktos šlaito, kur tie skirpstai labai plinta šakninėmis atžalomis. Nesinori pareiti tuščiomis, kai nuotaika beveik pavasariška, vakar jau suradau du gražius pavasarinius grybus – raudonąsias plačiataures…

Einu neskubėdamas, pasiklausydamas, kaip cilpsi ilgauodegės zylės, smagiai šmirinėjančios karpotojo ožekšnio krūme. Sustoju prie žaliuojančių šluotinių zuikiakrūmių, kurie dar nenumetė mažų tamsiai žalių lapelių. Įdomu – ar jiems vis dar ruduo, ar jau pavasaris? Normalią žiemą zuikiakrūmiai lieka be lapelių, tiktai liauni, virbiški jų stiebai žaliuoja. O kaip aš pavadinsiu tą naujų medelių sodinimą, kai juos gal atsinešiu ir pasodinsiu daigyne – ar tai bus rudeninis sodinimas, ar pavasarinis?

Bet gal šitoks nežinojimas ir yra tikroji mano laisvė? Gal šiandieninis žygis, nejaučiant jokių išankstinių apsisprendimų, nežinant tikslaus maršruto – irgi laisvė? Ir viskas, ką pamatysiu, bus tik patys tikriausi, patys gryniausi šios dienos reginiai, kokių dar niekas kitas nematė. Ar ne taip kadaise Kanados giriose mintijo Pilkoji Pelėda: kai ką jums papasakosiu, o kai ką tik sau pasiliksiu…

Kartais reikia nutolti nuo savo įprastų takų, kur visi kasdieniai gamtos judėjimai jau šiek tiek per lengvai atspėjami. O juk įdomu būtų dar sykį ir gal kaip tik dabar pamatyti Janeko Žėko liepų alėją prie Vilkiautinio ežero! Kaip ten besilaiko visiškai apleista Janeko sodyba ir tos visos liepos, kurias jis pasodino prieš septynias dešimtis metų? Prieš septynerius metus suskaičiavau toje alėjoje dar išlikusias 67 liepas ir užsirašiau, ką apie tą atkaklų sodietį dar prisiminė kaimynai. Bet po to nė karto nebeaplankiau Janeko liepų alėjos. Taip pat nebeapsilankiau ir Janavo kaimelyje prie Žaliamiškio, seniai bebuvau ir Guobiniuose, ir Degėsiuose. Tegu. Štai šiandien nukeliausiu iki Krūčiaus ištakų ir pažiūrėsiu, kaip gyvuoja Liškiavio ežero pakrantėje įsitvirtinusi mano pažįstamų bebrų šeimyna, kaip jie ten laikosi savo trobelėje iš šakų ir nendrių. Ir niekas man negalės šitokio paprasto plano sutrukdyti jau vien todėl, kad beeidamas nesutiksiu nė vieno žmogaus.

Tik ta amžina dilema: ar išsiruošus su dviračiu nukeliauti tolėliau ir aplankius senus pažįstamus išgirsti kokią nors dar visai negirdėtą istoriją, ar štai šitaip pamažu vis žingsniuoti pėsčiomis, ne per daug nutolstant nuo Krūčiaus, ir netikėtai sustojus kaip niekada nustebti, išvydus tai, ko vakar dar galbūt nebūtum čia pamatęs. Sugrįžus iš tolimesnės išvykos, ten į diktofoną užrašytos ir į namus parsivežtos naujos istorijos dažnai išmuša iš įprasto metraštinio ritmo, sutrikdo bent keletą dienų, nes atidžiai perklausydamas įrašus visada surandu kokį dar negirdėtą žodį, užkliūnu už naujo fakto, kurį reikėtų kokiame žinyne ar žodyne patikrinti.

Pavyzdžiui, kas galėtų iš karto pasakyti, ką reiškia keistas žodis „žaliamonščikai“? Užsimušk, neatspėsi, jei išgirdai pirmą kartą. Ir jeigu žinai, kad nėra čia įrašo klaidos, kad tas žodis ištartas aiškiai ir net kelis kartus. Ir netgi jaučiamas šiek tiek neigiamas tuo žodžiu pravardžiuojamų žmonių apibūdinimo atspalvis. Praėjo gal mėnuo, kol išsiaiškinau, kas gi tokie tie „žaliamonščikai“. Ogi – užnemuniečiai, arba dar slaviškiau įvardijant – „zanemunščikai“ – tai yra gyvenantys už Nemuno („za Niemanom“), ir nors tai visai netolimi kaimynai, bet kartais suvokiami kaip ne saviškiai.

Taip Uciekos ir Randamonių žmonės vadino anoje Nemuno pusėje gyvenusius Žeimių kaimo sodiečius: „žaliamonščikai“. Čia tiktai raidės pakeistos, kaip tai pasitaiko sunkiau ištariamuose žodžiuose, pavyzdžiui, kai vietoj „Maskva“ ar „koridorius“ tarmiškai sakoma „Maksva“ ar „kolidorius“. Reikia tik atsiminti, kad ir Ucieka, ir Randamonys devyniolika metų priklausė lenkų užgrobtam Vilniaus kraštui, o Žeimiai ir Liškiava, kaip ir visa Užnemunė, gyvavo Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet jeigu mėgintume išsiaiškinti, iš kur galėtų būti tas neigiamas, slavišku būdu „zanemunščikais“ šaukiamų užnemuniečių pravardės atspalvis, vėl tektų ilgai priežasčių ieškoti. Prie Merkio, pavyzdžiui, buvę kitaip: pusė Mardasavo kaimo žmonių jautėsi tebegyveną Lietuvoje, o kita pusė – jau lenkų užgrobtame krašte, tačiau visi mardasaviškiai gyvenę draugiškai, abipus Merkio dainuodavę tas pačias dainas.

Ne, šiandien nesinori jokių istorinių ekskursų nei į carinių laikų, nei į tarpukario gūdumas. Bet štai sustojau, vos vos mintimis atsitolinęs nuo anos tarmiškos „žaliamonščikų“ pravardės – ir pasivijo mane tas pats ilgauodegių zylių pulkelis, prieš tai čižinėjęs ožekšnio krūme. Ir vėl zuja nepavargdamos, sutartinai apžiūri kiekvieną išsikerojusio lazdyno šakelę. Bepraeidamas žmogus sau nieko nerastų tame lazdyno krūme, o šitos gražios baltagalvės ir baltagūžės zylutės, žiūrėk, vis renka kažkokius mikroskopinius voriukus ar vabalėlius.

Rusai tokią sunkiai įžiūrimą lazdyno smulkmę vadina koziavka, o lietuviškai tai – būželis ar burbutis… Bandau suskaičiuoti žvalias zylukes, o jas gi aukštaičiai anykštėnai Antano Baranausko laikais vadindavo čižylomis, ir vėl man įdomu, ar tai dėl jų čižėjimo krūmokšniuose jas taip vadino, ar čia vėl koks tarmiškas slavizmas?

Susikaupęs skaičiuoju: vieną minutę man susideda, kad jos devynios, o kitą jau lyg ir neapsirinku – dešimt. Todėl, kad jos visą laiką tame lazdyne purpsi, ir nepasakysi, kad bent kiek aprimtų. Tiesiog apkibusios krūmą kaip čižas linų pluoštą! Staiga virš mūsų sušniokščia pulkas alksninukų. Greitai lekia, nutolsta į šiaurę, bematant pranyksta iš akių. Ir ko jiems prireikė šitaip skubėti? Juk subrandino juodalksniai sėkliukes ir čia, šalia Krūčiaus, prie Liškiavio ežero. O nutolo tie alksninukai Žaliamiškio link. Tikriausiai todėl, kad jiems smagu šitaip lakstyti per patį viduržiemį.

Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Merkinėje. Prie Jono namų. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Poledinės žūklės ypatumai, kai ledas plonas… Mergelės akelės ežeras. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Vasario 6-oji

Sodininkams, daržininkams ir gėlininkams tokia besniegė žiema gana sunki. Vakar buvo penki laipsniai šalčio, ir kai šitaip staiga atšąla visai be sniego – tai negerai, gali nukentėti kai kurie daugiamečiai žolynai, lepesni introdukuoti dekoratyviniai krūmai. Reikia suspėti apdangstyti brangiausius žolynus. O kai staiga atšils, vėl bus blogai… Liūdniausiai dabar juokauja Nemuno poledinės žūklės mėgėjai – sako, pradėsim gręžti paežerių ir paupių lieptelius ir leisim pro tas skyles žiemines avižėles į vandenį.

Poledinės žūklės didžiausia paslaptis tokia ir būna: tu nieko nematai, kas darosi giliai, bet tavo pirštai jaučia menkiausią valo virptelėjimą. O jei per visą žiemą nė karto nepajusi to virpėjimo po ledu – prarasi kvalifikaciją. Prisimenu, kad rašytojas Vladas Dautartas, sukūręs tiek ir tiek pasakojimų apie mažų upelių gyvastingumą pavasarį, vasarą ir rudenį, gražiai rašė ir apie žiemos žūklę. Kažkada jo apybraižų knygoje „Klevo lapas, rasos lašas“ skaičiau apie vasarį, pūgų mėnesį, ir apie kailiniuotus vyrus, vakare po žūklės kylančius į kalną su savo sunkiomis metalinėmis dėžėmis. Prisiminęs tą knygą, tiesiog išvystu aprašytąjį vaizdą ir gyvai pajuntu, kad tie lėti, žiemiški žvejai – tai ypatinga žmonių gentis. Rašė Vladas Dautartas ir apie savo kolegą Juozą Požėrą, kuris gal vienintelis iš lietuvių rašytojų buvo taip profesionaliai prisijaukinęs Sibiro žiemas.