2020 02 24

Ieva Šadzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Modernizmą į Braziliją atplukdęs litvakas

Lasaris Segallas šalia drobės „Emigrantų laivas“. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo nuotrauka

Pirmą kartą Lietuvoje išsamiai pristatomi gyvenimo kelią Vilniuje pradėjusio Brazilijos ekspresionizmo pradininko Lasario Segallo (1889–1957) kūriniai, kuriuos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre galima pamatyti iki kovo 1 d. parodoje „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“.

L. Segallas – vienas tų menininkų, kurie dar gyvi pelnė pripažinimą ir darė įtaką ne tik šalies, kurioje gyveno, bet ir pasaulio dailės raidai. Toros perrašinėtojo Abelio Segallo sūnus atrado potraukį menui stebėdamas „didingas hebrajiškas raides“, kurias piešdavo jo tėvas. Dailės mokytis pradėjo Marko Antokolskio pramoninėje dailės mokykloje, vėliau studijavo Berlyno taikomosios dailės mokykloje, Aukščiausiojoje imperatoriškoje dailės akademijoje, Dresdeno dailės akademijoje, buvo ir vokiečių ekspresionizmo grupės „Die Brücke“ („Tiltas“) narys. 1923 m. persikėlė gyventi į San Paulą, kur jo atvykimą garsus menotyrininkas ir visuomenininkas Marijus de Andrade įvertino kaip Brazilijos avangardinio meno pergalę. Būtent L. Segallui 1955 metais San Paulo meno bienalėje buvo suteikta garbė reprezentuoti Braziliją pagrindinėje paviljono salėje. Praėjus dešimčiai metų po dailininko mirties 1967 m. San Paule atidarytas Lasario Segallo muziejus.

Parodoje „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“ eksponuojami 57 kūriniai iš Lasario Segallo muziejaus nuo ankstyvųjų, dar besimokant Vokietijos meno akademijose sukurtų, grafikos darbų iki skulptūrų, akvarelių ir aliejinės tapybos drobių, atspindinčių brandžios kūrybos laikotarpį Brazilijoje.

Reikšmingesni darbai

1910 m. L. Segallas sukūrė vieną svarbiausių savo kūrinių – tapybos darbą „Pogromas“, pačiam dailininkui padėjusį aptarti savo meninę tapatybę ir siekį jungtis prie naujai užgimusios ekspresionizmo srovės: „Buvo 1910 m., vėlus vakaras, bet aš jaučiau nenugalimą norą dirbti. Jutau, kad turiu sukurti kompoziciją „Pogromas“. Bedirbdamas suvokiau, jog noriu pavaizduoti raudančius namus. Lyg pogromo metu patys namai išgyventų žmonių patiriamas emocijas. Nupaišiau gatvelę su palinkusiais namais, o šalia stovintį žmogų pavaizdavau tokio pat dydžio kaip trijų aukštų namas. Atsisakiau visų proporcijų ir perspektyvos. Mano emocija buvo tokia stipri, aš turėjau atmesti visas taisykles tam, kad galėčiau dirbti.“ (Lasaris Segallas, kaip cituojama R. Hellerio knygoje „Dar tolimesnės kelionės: meninė Lasario Segallo emigracija“, 1997 m., p. 52–53) Šis tapybos darbas neišliko, tačiau jo kompozicija išlikusi tais pat metais kurtoje litografijoje, o variacija ir 1914 m. litografijoje „Po pogromo“ (c. 1914 m., popierius, litografija).

Lasario Segallo „Pabėgėliai“ (1922 m., popierius, guašas, akvarelė). Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo nuotrauka

„Pabėgėliai“: sekdamas garsiuoju postimpresionistu Pauliu Cezanne’u, L. Segallas dar Vilniuje mokėsi menininko žvilgsniu transformuoti jį supantį pasaulį, kurį vėliau būtų galima įamžinti meno kūrinyje. Jis naudojo spalvotus stiklus: „Prisidėjęs prie akių skirtingų spalvų stiklo šukes žiūrėjau pro jas į saulės nušviestą gimtųjų vietų peizažą: tai raudoną, tai geltoną, tai mėlyną… Šios šukės man padėjo transformuoti pasaulį į formą ir spalvą. Iki dabar pamenu skirtingas emocines reakcijas, kurias pajusdavau žvelgdamas pro vienos ar kitos spalvos stiklą.“ (Lasaris Segallas) Išmokęs matyti kitokį pasaulį, L. Segallas menininko žvilgsniu transformavo ne tik vilnietišką peizažą, bet ir brazilišką laukinę gamtą ar figūrines kompozicijas.

Lasario Segallo „Margaretė“ (c. 1921 m., popierius, sausoji adata, ofortas). Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo nuotrauka

„Margaretė“: vokietė Margarette Quack – šokėja, pirmoji L. Segallo žmona, su kuria jis išgyveno nuo 1919 iki 1924 m., oficialiai išsiskyrė 1925 m.

Lasario Segallo „Motina su naujagimiu (Jenny ir Ossi)“ (1930 m., popierius, akvarelė, plunksna, tušas). Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo nuotrauka

„Motina su naujagimiu (Jenny ir Ossi)“: ar paauglystėje netekęs motinos L. Segallas sukūrė itin jautrius kūrinius motinystės tema. Jo modeliais tapo antroji žmona Jenny Klabin Segall ir sūnūs Mauricijus ir Ossi. XX a. pradžios dailėje dar buvo ryškūs buržuazinės klasės primesti moraliniai standartai ir tik modernistai – o L. Segallas buvo vienas iš jų – galėjo drąsiai imtis vaizduoti tokias intymias šeimos akimirkas. Vėlyvais nėštumo mėnesiais ar tik pagimdžiusios moterys izoliuodavosi namuose, nedalyvaudavo socialiniuose susibūrimuose, tad šie intymūs dailininko kūriniai laužė ne tik realistinio vaizdavimo, bet ir tuo laiku priimtinų bei visuomenei demonstruotinų temų normas.

Lasario Segallo „Jenny K. Segall galva“ (1936 m., lieta bronza). Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo nuotrauka

„Jenny K. Segall galva“: San Paule 1925 m. birželio mėnesį L. Segallas susituokė su turtinga paveldėtoja Jenny Klabin Segall (1899–1967). Jos tėvas Mauricijus Klabinas Segallas buvo išeivis iš Lietuvos, Ukmergės rajono, Želvos miestelio, Brazilijoje įkūręs popieriaus gamybos imperiją. J. K. Segall gavo geriausią išsilavinimą Vokietijoje ir Šveicarijoje, laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Ji ne tik įsiliejo į L. Segallo suburtą avangardinį meną puoselėjančių draugijų veiklą, bet ir išgarsėjo kaip profesionali vertėja, išvertusi iš vokiečių į portugalų kalbą tokius kūrinius kaip J. W. Goethe‘s „Faustas“. J. K. Segall iniciatyva 1967 m. buvo atidarytas Lasario Segallo muziejus.

Antrasis pasaulinis karas paskatino menininką sugrįžti prie skausmingesnių temų – persekiojimų, chaoso, tremties vaizdų, paribiuose gyvenančių realijų. 1939–1941 m. jis sukūrė monumentalią drobę „Emigrantų laivas“ (Navio de emigrantes), tapusią chrestomatiniu dailininko kūriniu. Šis laivas ilgas savaites plukdo žmogiškąjį krovinį – visus tuos, kurie dėl įvairiausių priežasčių palieka Senąjį žemyną dėl geresnio gyvenimo svetur. Kūrinį įkvėpė paties L. Segallo ilgos dienos, praleistos tokiame laive, kelionėje, kurioje išsitrina ribos tarp dangaus ir žemės. Parodoje eksponuojama 12-a sausa adata ar oforto technika 1926–1930 m. kurtų kūrinių – žymiojo „Emigrantų laivo“ eskizų, kurie sudaro vaizdinę instaliaciją, sukurdami galimybę dailininko akimis žvilgtelėti į rūkstančius laivo kaminus, pirmosios klasės keleivių denį, nusileisti iki trečios klasės žemesniuose deniuose nepatogiai ant dėžių sėdinčių emigrantų ar žvilgtelėti į laivo įguloje tarnavusį jūreivį. Originalios laikmečio fotografijos, kuriose užfiksuoti tikrieji bedalius emigrantus ir krovinius tarp žemynų plukdę laivai, užbaigia kompozicinę visumą.

Paroda „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas” skiriama 130-osioms Lasario Segallo gimimo metinėms bei Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui.

Parodos kuratorės: dr. Kamilė Rupeikaitė, Ieva Šadzevičienė.

I. Šadzevičienės tekstas parengtas pagal straipsnį „Litvakas, atplukdęs modernizmą į Braziliją“, publikuotą parodos „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“ kataloge (Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2019 m.).