Rašytojas S. Parulskis: „Man patinka žaisti, nieko negaliu padaryti…“

Ant vieno krėslo – Sigitas Parulskis, žurnalistas: Gerbiamas Sigitai, kam jums ta kvaila barzda?

Ant kito krėslo – Sigitas Parulskis, rašytojas, knygos „Dvigubo dugno keleiviai“ autorius: Labai ačiū už labai įdomų klausimą. Niekad nebuvau auginęs barzdos, kaip vyrai augina, tai buvo įdomu patikrinti, ar ji yra apskritai. Nes maža ką. Kitas dalykas – mane labai sukrėtė Gedimino kalno likimas – ten ėmė viskas slinkti. O kai kuriems pagyvenusiems žmonėms ima slinkti kai kurie šlaitai. Kas buvo, kai nukirto viską nuo kalno? Ėmė ir nusmuko. Tai dabar aš auginu trupučiuką, kad ne taip smuktų. Supratau, kad daug barzdotų vyrų, jeigu nusikerpa barzdą, labai keistai atrodo. Dažnai taip slepia savo ydas. Vyrai gudrūs, kaip ir moterys, ar ne? Kai sušils oras… (Nusišypso.) Norėjau pasakyti „kai sušils oras“, bet kad jis dar nesušalo… Žodžiu, tokia mano nuoširdi ir kukli nuomonė apie barzdą.

Vėl ant pirmo krėslo Sigitas Parulskis, žurnalistas: O kodėl jūs skelbiate savo tekstus feisbuke? Juk tai yra labai žemas lygis.

Vėl ant kito krėslo Sigitas Parulskis, rašytojas, knygos „Dvigubo dugno keleiviai“ autorius: Ačiū už labai įdomų ir išsamų klausimą. Mano tokia teorija, kad feisbukas – nė kiek ne blogesnė vieta už visus kitus forumus ir rūmus beigi pilis. Manau, ten galima viską dėti, nelygu, kaip pateiki ir kaip priverti žmones suvokti. Man patinka feisbukas tuo, kad tai būna momentinė publikacija. Atsimenu, buvo čia šventės Vasario 16-ąją. Gal išvakarėse išėjau, virš Vilniaus buvo labai graži migla. Nuo Trijų Kryžių kalno nufotografavau didelį bokštą su didele vėliava ir mažą bokštą su maža vėliava. Ir iškart įdėjau į feisbuką. Ir iškart patiko keliems žmonėms. Argi ne smagu? Smagu.

Kadangi visuomet sėdžiu užsidaręs namie ir rezgu visokias ten mintis, siužetus, galvoju, kaip užsidirbti pinigų arba kaip juos išleisti, jeigu gaunu, neieškau aš feisbuke vienatvės bendražygių, bet man smagu komunikuoti su žmonėmis per kalbą. Iš esmės aš kalbu ne su pašnekovu, o su savo kalba. Man truputį neramu, bet gal tai būdinga žmonėms, kurie daugiau rašo negu kalba. Kai pradedu kalbėti, imu bėgti paskui savo kalbą, tarsi ji būtų užrašyta, ir vos spėju skaityti, kas būna užrašyta. Dėl to, kai nebespėju, užsikertu, nutylu ir sėdžiu nežinodamas, ką sakyti.

Mizanscenos pabaiga. Sigitas Parulskis, žurnalistas, dingsta, ir lieka tik Sigitas Parulskis, rašytojas, knygos „Dvigubo dugno keleiviai“ autorius.

Rašytojas Sigitas Parulskis. Vilniaus knygų mugės archyvo nuotrauka

Vieno populiariausių, skaitomiausių ir mylimiausių lietuvių rašytojų S. Parulskio frazė „Man patinka žaisti, nieko negaliu padaryti…“ nuskambėjo jau pačioje jo improvizuoto, performatyvaus knygos pristatymo Knygų mugėje pabaigoje, kai auditorijos jis tarsi tarp kitko pasiteiravo: tai ar pavyko pristatymas? Nepavykti jis negalėjo, nes ant scenos – Sigitas Parulskis. Demiurgas, į jokius rėmus neįspraustas, laisvas kaip paukštis nuo visų tų įrėmintų knygų mugių pristatymų, auditorijos dėmesį kaskart pritraukiantis tikro mąstytojo humoru, įžvalgomis ir skaitomais tekstais.

Knygų mugės „Šortuose“ S. Parulskis literatūrologei Jūratei Čerškutei pasakojo, kokiam žanrui priskirtų savo naująją trumpų tekstų ir fotografijų knygą „Dvigubo dugno keleiviai“ (išleido „Alma littera“). Minėjo rašytoją Jamesą Joyse’ą, parašiusį epifanijų – gr. epiphaneia – „ap(si)reiškimas“ – tai žanras tarp prozos ir poezijos. Ir J. Joyse’o „Menininko jaunų dienų portrete“, pasak S. Parulskio, epifanijos apibūdinamos kaip akimirka, kurioje kasdienybė ar paprasta kalba gali blykstelėti dieviška kibirkštimi.

S. Parulskis nepavadino savo tekstų epifanijomis dėl to, kad, viena vertus, tai skambėtų pretenzingai, kita vertus – apreiškimus lietuvių literatūroje jau yra okupavęs Juozas Erlickas.

Feisbukas ir tekstai

„Dvigubo dugno keleivių“ tekstai S. Parulskiui primena šuolius su slidėmis nuo tramplino.

„Kartais televizija rodo keistus žmones su šalmais ir slidėmis, jie leidžiasi, paskui atsispiria nuo tramplino ir skrenda. Man tai labai panašu į trumpo teksto rašymą, – kalbėjo jis. – Man patinka kasdienybes dulkes versti amžinybės pelenais. Nors pelenai gal pernelyg poetiška, – amžinybės auksu. Mano tikslas arba svajonė šioje knygoje buvo rašyti tokius tekstus, kai viskas tarsi prasideda buitine situacija, paskui kažkas atsitinka, atsiplėšiama nuo tramplino – įsijungia tas prakeiktas vidinis pasaulis, ir keletui sekundžių patenkama į kitą erdvę.“

Pati knyga, S. Parulskio teigimu, atsirado dar tada, kai jis ėmė į savo feisbuko paskyrą kelti trumpus tekstus su nuotraukomis.

„Pradėjau rašyti į feisbuką nebūtinai norėdamas ten išgarsėti. Tiesiog atėjo laikas, kai trumpa teksto forma sutapo su poreikiu rašyti, nes man rašyti – kaip alkoholikui išgerti. Esu parašęs istoriją apie ryklius – žmones, kurie visą laiką nori ką nors daryti. Nenoriu skųstis, nes labai negražu, kai žmonės skundžiasi, kad jiems sunku rašyti. Aš irgi anksčiau skųsdavausi. Erlickas kažkada yra sakęs: negali rašyti, tai nerašyk, niekas dėl to nepasikeis, skųstis dėl to yra juokinga, – svarstė rašytojas. – Šalia tos trumpos teksto formos man pradėjo patikti fotografavimas. Kai būna labai sunku, galėčiau kokias dvi valandas netgi psichoterapeutu dirbti – gydyčiau fotografavimo metodu. Kai būna labai sunku, pasiimi fotoaparatą ir eini laukais. Žiūrėti pro tą akutę ir matyti pasaulį truputį kitokį yra didelis malonumas. Jautiesi demiurgas kūrėjas tą pačią akimirką, nes kalba kelia daugiau problemų. Ji apaugusi įvairiomis klišėmis.“

S. Parulskis teigė, kad jo galvoje vaizdinių klišių yra mažiau negu žodinių, nes žodžiai dažnai atsiremia į klišes, su jomis reikia grumtis, jas laužyti, ir tai reikalauja daug jėgų.

„Kai rašiau šiuos trumpus tekstus, rašymo sunkumai man buvo lengvai nugalimi. Tekstai patys prašėsi į mano gyvenimą iš atminties, iš buities, iš bet ko, o dabar jaučiu, kad jie traukiasi, ir nebegaliu rašyti toliau. Ir neberašau, – kalbėjo knygos „Dvigubo dugno keleiviai“ autorius. – Tie, kurie feisbuke mato mano paskyrą, pastebi, kad vis rečiau rašau, nes tiesiog nebenoriu. Nėra taip paprasta parašyti ir trumpą tekstą. Kartais dar sunkiau negu ilgą, nes ilgame tekste gali pasislėpti už daug vaizdinių, personažų, ilgų sakinių virtinių, o trumpame nėra už ko.“

Vilniaus knygų mugės archyvo nuotrauka

Visi mano pažįstami, įdomūs ir sveiki žmonės ėda mėsą ir turi daug visokių nuodėmių. Visokių ydų. Tai nesu tikras, ar tas sveikas gyvenimo būdas, tie visi žmonės su savo „bodybuildingais“ iš tikrųjų yra tokie sveiki. Čia, matyt, dar viena farmacininkų kiaulystė.

Fotografijos

Rašytojas S. Parulskis prisipažino vis sulaukiantis klausimo, kada parašys ką nors didingo, tačiau visos tos didingos ir mažos istorijos jam pamažu tampa tokios pačios.

„Man daugiau džiaugsmo suteikia maža istorija negu didinga, nes didingos nusibosta. Prie mano lovos prikrauta daug knygų, kurias pradėjau skaityti ir užmigau kažkelioliktame arba keliasdešimtame puslapyje. Nežinau, kas čia. Gal orai arba maistas negeras. Sako, gal vegetarizmas padėtų arba veganizmas, – svarstė S. Parulskis. – Iš tikrųjų sakoma, kad vegetarai yra labai gerai, bet aš nesu sutikęs sveikesnio proto vegetaro negu tas, kuris yra ne vegetaras. Nenoriu, aišku, įžeisti.“

Jis kalbėjo šiuo metu rašantis knygą ir girdėjęs istoriją, kad dabar populiarios ir paklausios knygos apie sveiką gyvenimo būdą.

„Mėginau rašyti – man išeina viskas atvirkščiai. Manau, gali būti labai įdomi knyga. Kol kas pačiam šiurpu ją rašyti ir skaityti. Nesu didelis sveiko gyvenimo būdo šalininkas, – pasakojo. – Visi mano pažįstami, įdomūs ir sveiki žmonės ėda mėsą ir turi daug visokių nuodėmių. Visokių ydų. Tai nesu tikras, ar tas sveikas gyvenimo būdas, tie visi žmonės su savo „bodybuildingais“ iš tikrųjų yra tokie sveiki. Čia, matyt, dar viena farmacininkų kiaulystė.“

Apie savo fotografijas knygoje „Dvigubo dugno keleiviai“ S. Parulskis minėjo, kad jos ne iliustruoja tekstą, arba tekstas ne iliustruoja nuotrauką, bet abu susisieja, suranda vienas į kitą kelią.

Kaip pradėjo fotografuoti – papasakojo vieną istoriją iš vaikystės: „Manęs Ramūnas Gerbutavičius klausė, ar vaikystėje fotografavau. Papasakojau graudžią istoriją apie savo draugą Valerką. Turėjau fotoaparatą, seną „Smeną“, tokią aptrešusią, ištisai užsikirsdavo, išeidavo tik kas antra trečia nuotrauka. O Valerka turėjo visa „equipmentą“ – ir voneles, ir didintuvą, jis buvo dievas. Porą metų vyresnis. Užsimušė penkiolikos važiuodamas motociklu „Minsk“. Trenkėsi į stulpą, nes buvo išgėręs. Tais laikais jauni žmonės gerdavo. Ir kai Ramūnas manęs paklausė, ar fotografavau vaikystėje, supratau, kad ilgą laiką nefotografavau, nes, matyt, tai man buvo susiję su mirtimi. Kažkoks antspaudas. Bet paskui kažkaip pramušė.“

S. Parulskis sakė niekad nebuvęs didelis fotografas ir dabar toks nesijaučiantis, bet jam patinka išeiti į nepažįstamą miestą su fotoaparatu – tarsi turėtų tikslą, o ne kaip silpnaprotis vaikštinėtų ir žiūrinėtų į grožybes. Jis mėgsta prisigretinti su fotoaparatu prie japonų ir pasijausti, kaip sako – truputį japonu iš Šiaurės.

„Fotoaparatas kaip šuo – išveda pasivaikščioti. Man tai patinka“, – kalbėjo.

***

Rašytojas Sigitas Parulskis ir literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Vilniaus knygų mugės archyvo nuotrauka

Kodėl S. Parulskiui sunku reklamuoti savo knygas?

„Užvakar paskambinau mamai, ji sako: ar tave mokė Kelmas? Kelmas buvo mokytojas, kuris mane mokykloje mokė istorijos. Sakau: mokė. Sako: va dabar numirė. Garbaus amžiaus buvo. Ir aš prisiminiau istoriją su Kelmu. Vienuoliktoje klasėje buvome jauni, aistringi vyrai. Man atrodo, buvo šimtadienis, tais laikais šimtadienio proga žmonės būdavo labai linksmi, ir kad būtų dar linksmiau – eidavome į „Aukštąją“, kuri buvo antrame aukšte – tokia vietinė kavinė mažame Obelių miestelyje. Ten išgėrėme putojančio vyno. Nežinau, atitikmens dabar gal nėra – sidras turbūt, bet tai buvo putojantis obuolių vynas. Ir mes išgėrėme… daug išgėrėme.

Ir ėjome dainuodami tokią dainą, lietuvių liaudies, bet modifikuotą: „Joja joja Leonidas, neša neša savo knygas, malaja zemlia – celina moja.“ Vyresnioji karta turbūt prisimena Leonidą Brežnevą, komunistų partijos generalinį sekretorių. Toliau: „Štai ir prijojo jis mauzoliejų. Kelkis kelkis, Vladai plikas, paskaityki mano knygas. Malaja zemlia – celina moja.“ Vladas plikas – tai Leninas, Rusijos revoliucijos vadas. Kažkaip pagalvojau, gali būti, kad dėl to man yra užsifiksavęs tam tikras kompleksas nekišti kitiems savo knygų, nes kai tada išgėrėme putojančio vyno, Kelmas mus įskundė, kad ėjome per miestelį ir dainavome tą dainą. Mūsų vos neprikirpo taip, kad būtų neleidę laikyti egzaminų, ir iš viso viskas būtų pasibaigę liūdnai.

Buvo tėvų susirinkimas, man teko atsiprašinėti už visus tuos nenaudėlius, kurie stovėjo už nugaros nunarinę galvas – kad daugiau taip niekada nedarysime ir kad klaida buvo siaubinga.

Matyt, dėl to man labai sunku reklamuoti savo knygas, dėl to „Kelkis kelkis, Vladai plikas, paskaityki mano knygas.“ O Vladas atsako: „Dar nesikelsiu, dar ne dienelė.“