2020 02 25

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Paulius Normantas. Tegul saulėgrąžos žydi ten aukštai…

Fotografas ir keliautojas Paulius Normantas (1948–2017). Gedimino Kajėno nuotrauka

Fotografas keliautojas, keliautojas fotografas Paulius Normantas, pasak Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Gintaro Česonio, neretai vertinamas kaip nepritapęs prie Lietuvos fotografų bendruomenės. 

„Aš gal sakyčiau kitaip – jis joje neišsiteko, ieškojo daugiau. Ir taip jis atrado Rytus – keliaudamas, – įsitikinęs G. Česonis. – Jis sugebėjo sustabdyti ir atsitraukęs laike pastebėti laikus, kurių civilizacijoje gyvenantys žmonės tuoj tuoj pradės ilgėtis. Tuoj tuoj pradės ilgėtis… Visa tai jis atrasdavo kiekvieną kartą grįždamas į beprotišku tempu besikeičiančią Lietuvą, ilgėdamasis pasikeitimų metu prarastų, jam brangių vaizdų, santykių tarp žmonių, kurie labiausiai nukentėjo materialėjančiame pasaulyje.“ 

Knygų mugėje arčiausiai keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto (1948–2017) buvę žmonės pristatė Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistą ir Odetos Žukauskienės sudarytą knygą „Paulius Normantas. Kelionė į tolumas, ėjimas į save“ – skirtą keliautojui, fotografui, orientalistui, įžengusiam ir į literatūros pasaulį su savo lyrika kūrėjui, laisvūnui, bastūnui.

Vis dėlto, pasak knygos sudarytojos, P. Normantas nebuvo vien laisvamanis žmogus – jis turėjo svarbių tikslų ir bandė juos išpildyti savo fotografijomis, kurios įkūnijo jo ieškojimus bei patirtis svetur. 

Ir kartu, kaip minėjo O. Žukauskienė, knyga apie Paulių Normantą pasakoja, kad ieškojimai, kitų kultūrų pažinimas jam visą laiką buvo ėjimas į save: savęs pažinimas, ieškojimas savyje ypatingų jėgų, ieškojimas savęs pasaulyje.

Renginio dalyviai: kultūros kritikas Vytautas Rubavičius, humanitarinių mokslų daktarė Grasilda Blažienė, filosofas Antanas Andrijauskas, knygos „Paulius Normantas. Kelionė į tolumas, ėjimas į save“ sudarytoja Odeta Žukauskienė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, etnologė Radvilė Racėnaitė. Bernardinai.lt nuotrauka

Vėliava Pauliaus kuprinėje 

Kultūrologas Vytautas Rubavičius minėjo, kad sudarant šią knygą jam blykstelėjo mintis, jog P. Normanto gyvenimas yra tam tikras kultūros įvykis, kuris gali tapti kultūrinių prasmių gamybos fabriku – su sąlyga, jeigu atsiras žmonių, kurie į jo gyvenimą gilinsis kaip į svarbų Lietuvos vyksmą. 

„Normanto spaudos raibuliavimai, jo santykiai su įvairių institucijų žmonėmis, kurie dabar gal ir nebeprisimenami, tuo metu mūsų lietuvybės tvirtinimui ir laisvės dvasiai buvo nepaprastai svarbūs, – kalbėjo V. Rubavičius. – Buvo aiški laisvės dvasia – Paulius yra laisvas. Laisvas nuo konkretaus darbo ir nuo daugelio kitų dalykų. Jis keliauja ten, kur niekas nebuvo, kur niekas dar negali būti – ir visą laiką su Lietuvos vėliava.

Kai pagalvoji, tampytis kelias Lietuvos vėliavas kuprinėje tokiose aukštumose, kuri sveria daugiau kaip trisdešimt–keturiasdešimt kilogramų – tai žygdarbis. O jis tas kelias vėliavas visąlaik turėdavo. Jo tikslas buvo iškelti Lietuvos vėliavą vietoje, kur niekas jos nėra matęs. Jis tai darydavo. Tai buvo jo įsipareigojimas ne tik sau, bet ir tautai, šakniniam lietuvybės būviui, reali veikla stiprinant lietuvybės, laisvės pojūtį.

Paulius visada žinojo, kad reikia išsilaisvinti įvairiomis prasmėmis.“ 

Kitas dalykas, kurį V. Rubavičius suvokė – tai P. Normanto išsilaisvinimo kelionių dvylipumas. Kultūrologas minėjo, kad kuo daugiau P. Normantas keliavo, tuo svarbesnė, anot jo, jam kelionėse iškildavo Žemaitija. Ir, pasak V. Rubavičiaus, tuo P. Normantui giliau norėjosi prasibrauti į tą savo vietą, iš kurios jis kilęs; ir kuo daugiau pasaulio aprėpdavo, tuo svarbesnė jam gimtoji vieta atrodydavo, tuo jis labiau suprasdavo, kad ten – jo gyvybiniai syvai.

„Toks Pauliaus Normanto supratimas buvo ryškus. Jo Tibeto nuotraukos man atrodo ganėtinai žemaitiškos“, – šypsniu savo žodžius palydėjo V. Rubavičius.

Bitnikas ir jo išsvajotieji Rytai 

Filosofas prof. Antanas Andrijauskas, knygos „Paulius Normantas. Kelionė į tolumas, ėjimas į save“ leidimo iniciatorius, pasakojo, kad pirmieji P. Normanto kelionių ieškojimai prasidėjo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje kelionėmis (Lietuvai tuo metu būnant uždarai) po Vidurio Aziją, Kurilų salas, fiksuojant finougrų tautelių palikimą, o toliau tęsėsi iki Himalajų. 

Prof. A. Andrijauskas pasakojo, kad jį labiausiai domino mažiausiai žinomas P. Normanto biografinis periodas, apie kurį, pasak jo, daugelis kitų jo aplinkos žmonių nelabai mėgo kalbėti. Tai – maždaug 1965-ieji, kai profesorius P. Normantą sutiko ir kai Kaunas buvo labai svarbus intelektualinės kultūros židinys, kuriame buvo daugybė senosios inteligentijos atstovų. Ir tada, kaip pasakojo A. Andrijauskas, jis P. Normantą visuomet sutikdavo prie Stepo Žuko mokyklos – įvairių antisovietinių lizdų židinio. Kartu – prie orientalizmo židinio. 

Prof. A. Andrijauskas P. Normantą anuomet dažnai matydavęs tarp bitnikų, nes Kaunas, anot jo, 1965–1967 metais buvo vienas pagrindinių bitnikų sąjūdžio židinių Sovietų Sąjungoje, artimai bendravusių su pagrindiniu centru Ryga, kur rinkdavosi didžiuliai alternatyviniai, antisovietiniai sąjūdžiai, kėlę, pasak profesoriaus, daug problemų – iš Maskvos, Peterburgo, Gruzijos, Ukrainos, iš kitur. 

„Paulius buvo autsaideris pasaulio, ieškančio savo tiesos. Ir Rytai jam tarsi tapo sovietinio pasaulio alternatyva, kuri ir prasidėjo nuo bitnikų ieškojimo, kelių“, – sakė A. Andrijauskas. Ir pridūrė, kad P. Normantas ir aprangos stiliumi, ir savo ilgais plaukais, ir juosta juose, ir kuprine visuomet pabrėždavo esąs bitnikas – tai buvo ženklai, būdingi Rytų pasaulio ieškotojams, atradėjams, kurie tuo metu buvo įkvėpti Updike’o, Salingerio, Hesse’ės, ir, žinoma, ieškojo pasakiškos, išsvajotos Rytų šalies. 

„Visur, kur keliavo, Paulius Normantas buvo Lietuvos atstovas. Visur jam žodis „Lietuva“, kaip ir Sigitui Gedai, kaip ir kitiems to meto žmonėms, buvo nepaprastai svarbus“, – teigė A. Andrijauskas. 

Nelaisvoje visuomenėje – labai laisvi žmonės

Etnologė Radvilė Racėnaitė, šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės sesuo, teigė, kad P. Normantas tarsi įstatytas į laisvą, nevaržomą XX a. Lietuvos istoriją, įterptas į brežnevinės stagnacijos laikotarpį – tarsi būtų laiką pralenkęs. 

„Paulius nebuvo iš tų matomų viešųjų disidentų ar Kauno hipių, iš kurių trijų pagrindinių bent du smarkiai susiję su Rytais – Aleksandras Kočiarovas-Greenas, kuris dabar dėsto tibetietiškąją tankų tapybą Indijoje, arba Aleksandras Jegorovas-Džyza, kuris irgi buvo didelis Tibeto rėmėjas, labai domėjosi Rytais ir sargaudamas Vilniaus „Planetariume“ naktį susikviesdavo bičiulius, paleisdavo šviečiantį dangų ir pats imituodavo tibetietišką riaumojimą, – pasakojo R. Racėnaitė. – Man brėžiasi paralelės, kad vertėjas iš tibetiečių kalbos Algirdas Kugevičius arba Paulius Normantas nebuvo tiek matomi, nors gėrė iš tos pačios požeminės versmės. Kai perskaitai daug pasisakymų – ir paties Pauliaus, ir kitų tos kartos atstovų, matai, kad visi jie skaitė tas pačias knygas. Kad cirkuliavo idėjos, noras keliauti į egzotiškesnius, tolimesnius kraštus.“ 

Paradoksas, pasak R. Racėnaitės – kad būtent nelaisvoje visuomenėje susiformavo labai laisvi žmonės, kurie sugebėjo susikurti savo paralelinę laisvą erdvę, atsisakyti geresnės sovietinės buities tam, kad galėtų turėti laisvą būtį. 

Ji pasakojo, kad kai su seserimi 1998 metais keliavo į Tibetą, jiedvi ten buvo antrosios po Pauliaus Normanto. 

„Tais laikais tai buvo tas pats, kas nuvykti į Mėnulį – ir dėl finansų, ir interneto. Nebuvo nei vikipedijų, nei žemėlapių, kur gali viską išsiaiškinti, susidėlioti, išsispausdinti. Kelionės planavimas vyko iš lūpų į lūpas, – pasakojo R. Racėnaitė. – Jurgai Paulius buvo žinių šaltinis, ir tais laikais, be mobiliųjų telefonų, buvo populiarūs laiškai „iki pareikalavimo“. Jurga žinodavo iš anksto, kur Paulius keliaus. Išsiųsdavo laišką į viešbučius, kuriuose jis apsistodavo. Štai taip mes ir susitikome, kai su Jurga važinėjome iš Tibeto, leidomės per kalnus, per musonines liūtis žemyn į Katmandu slėnį. Jurga buvo laiškais įspėjusi Paulių ir žinojo, kad jis apsistodavo „Tara House“. Jis mūsų laukė. Ir tas susitikimas buvo emocionaliai audringas.“ 

Laikas Paulių Normantą pralenkė. Anot R. Racėnaitės, ta visa staigi globalizacija, modernizacija, fotografijos nuprofesionalėjimas, kai kiekvienas gali nusipirkti gerą kamerą ir fotografuoti arba fotografuoti mobiliuoju: „Man atrodo, kad Normantui buvo per sunku prie to prisitaikyti. Jis yra minėjęs, kad niekada neatsisakys savo profesionalių kamerų ir nepereis prie skaitmenos, retušavimų ar nuotraukų kompiuteryje.“

***

Humanitarinių mokslų daktarė Grasilda Blažienė

„Ir bitnikas, ir antisovietčikas, ir kad ir koks jis būtų – Paulius buvo tik žmogus. Nepamirškim šito. Ir Pauliui skaudėjo. Jis mylėjo ir norėjo būti mylimas. Jis buvo tik žmogus. Ir buvo labai talentingas poetas. Labai talentingas kūrėjas. Ir haiku jo stebuklingi – nežinau, kur klaidžioja ta jo neišleista haiku knyga. Ir fotografas geras. Talentingas, nesurastas, nesuprastas ir Lietuvą mylėjęs iki sąmonės netekimo. Ir gyvenimą mylėjęs. O tos jo dovanotos saulėgrąžos – po to sakiau: jau niekas nedovanokit man saulėgrąžų – čia Pauliaus teisė – dovanoti saulėgrąžas. Taip visi paklausė ir tų saulėgrąžų nedovanoja. Tai tegul jos žydi ten aukštai…“

Paulius Normantas. Redakcijos archyvo nuotrauka

Eilėraščiai iš nepublikuotos Pauliaus Normanto knygos „Himalajų šviesa“, kurią sudarė trieiliai, 77 haiku posmeliai ir 31 fotografija. Eilėraščius parinko Grasilda Blažienė.

Himalajų šviesa 

Labai pavargau
Nuo kalbų ir tylos.
Kas liko tikro – kelias.

***

Užmigo žvaigždės
Ant blakstienų.
Žvaigždės – mano namai

***

Slėny ilsėjosi pailgas debesys.
Aš pasidėjau jį po galva,
Panirau į šimtametį sapną

***

Mano kaimynui kalnui
Sniego lavina nutraukė petį.
Sužeistas ir aš

***

Šiurkšti diena artėjo į vakarą,
Pastūmėjusi mane keliolika mylių
Link Himalajų širdies

***

Kiek prakaito lašų nukrito
Nuo mano/žemaičio kaktos Himalajų takuose –
Paklauskite kampuotų akmenų

***

Šiandieną palieku rūsčias
Kalnų gražuoles snieguotomis
Lūpomis, neišbučiuotas

***

Sustingo pasaulis,
Nereikia nei stiklo iš smėlio.
Tik reikia sustot kalnuose

***

Kai ateis metas palikti šią žemę,
Aš paliesiu delnais Himalajus,
Iškeliausiu samsaros ratu

***

Akla ir kurti žmonija
Tik nukritę medžių lapai
Kalba apie Meilę

***

Juodoji jūra, šiandien vakare
Po tavo lūžtančia banga
Paslėpiau savo paskutinę meilę

***

Nuo liepos medžio – mėnesio
Nukrito kreivas lietaus lašas
Į mano plaukus kelio dulkių pribarstytus

***

Panaši į baltą,
Panaši į juodą
Žmogaus senatvė

***

Girdžiu, kaip vėjas šukuoja
Žalias Neringos pušų šakas
Ir pavargusius mano smegenis

***

Debesų karalija pilna miškų ir rūmų atšvaitų
Lėtai slenka žydru dangumi apšviesta saulės
Neužkliūdama už Viekšnių bažnyčios stogo

***

Lūžtančioje bangoje
Pasislėpę mano pasakyti žodžiai
Nebus surasti (Niekados neišplauks į krantą)

***

Mylėti jaunystėje?
Ir mylėti senatvėje
Nepanašūs jausmai

***

Tik beprotiškos (nematomos)
Atminties rodyklės
Gali parodyti kelią atgal

***

Aplenkti savo grožiu
Lietuviškas skarotas eglaites
Lieknos tropinės palmės negali

***

Sunkios mintys kaip pavargę bitės
Daužėsi mano galvoje
Nenešdamos medaus

***

Skrido septyni vieversėliai
Virš Arabų jūros
Pasišnekėjome Tėvų kalba, tikri žemaičiai

***

Ir skrudėlei nelengva
Ropoti žeme,
Ką bekalbėti – žmogui.

***

Bastaus po žemės rutulį
Mažytį, su alkana siela
Ir sužeista širdim

***

Kalnai, aukštieji broliai
Dėl jūsų ramybės ir tylos
Kasmet į jūsų glėbį sugrįžtu