Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Knygos „Saulėje ir šešėlyje: pamąstymai apie lietuvių imigrantų gyvenimą“ sutiktuvės

Knyga E. Puodžiūnaitė Wicks. Saulėje ir šešėlyje: pamąstymai apie Lietuvių imigrantų gyvenimą / In sunshine and shadow: reflections on Lithuanian immigrant life: words and photographs. Red. Hill, Qld.: Eve Wicks, 2018, 351.

XX a. niekaip nepalieka mūsų ramybėje. Jis užvaldė istorinę atmintį savomis ir svetimomis patirtimis, kurios vis randa būdų prabilti į žmonių protus ir širdis. Praėjusi epocha nevirsta vakarykščiu pasauliu labiausiai dėl knygos galios. Pasakyti dalykai virsta parašytais, ir tai kuria ne tiesioginio, bet vis dėlto artimo bendravimo su žmonėmis iš tolimų laikų ir dar tolimesnių kraštų galimybę. Susitikimą su vadinamųjų dipukų (angl. displaced persons) kartos Australijos lietuviais per knygą įgalino šiame žemyne 1944 m. gimusi Evė Puodžiūnaitė-Viks (Wicks), 2018 m. išleidusi, jos pačios žodžiais tariant, atminties paveldo (angl. memory heritage) knygą „Saulėje ir šešėlyje: pamąstymai apie lietuvių imigrantų gyvenimą“ (In Sunshine and Shadow: Reflections on Lithuanian Immigrant Life). Knyga išleista 2018 m., bet Lietuvos skaitytojus ji pasiekė šių metų Knygų mugėje. 

Knygą sudaro devyni skyriai: „Įžanga. Piligrimės kelionė“, „Mano mamos žemė“, „Prieglobstis po Pietų Kryžiumi“, „Saldi pradžia“, „Dievaičių gerbimas“, „Pergalės ir vargai“, „Trūkstami veidai“, „Nuo pavergtos tautos iki nepriklausomybės“, „Motulei Žemei ir Aušrinei“. Autorės tekstas inkrustuojamas autentiškais kalbintų žmonių pasakojimais ir palydimas jos darytomis nuotraukomis bei senomis fotografijomis iš asmeninių pašnekovų archyvų, į jį įsiterpia ir lietuvių poezijos klasikos ar Australijos lietuvių poezijos fragmentai. Knygos apipavidalinime kartojasi lininių audinių raštų motyvai. Audinys gali būti suvokiamas kaip metafora: juk ir knygos pasakojimas yra nuaustas iš skirtingų gijų. Knyga estetiška, erdvus jos maketas nuteikia lėtam, įdėmiam skaitymui. Joje skelbiami tekstai apie Australijoje po truputį įsišaknijančių lietuvių patirtis ir autorės savųjų lietuviškai australiškų šaknų paieškas – santūrūs ir empatiški. Kūrinys dvikalbis: kairiajame puslapyje – lietuviškas tekstas (vertimas), o dešiniajame – užrašytas anglų kalba. 

Lietuvių kalbos jau nebemokanti Brisbane gimusi Evė pajuto poreikį tirti savo šaknis ir papasakoti apie savo kilmę, kai gimnazijoje, kurioje dirbo gamtos mokslų mokytoja, o vėliau ir universitete, kur buvo patarėja mokslo ir karjeros klausimais, ėmė vis dažniau susidurti su imigrantų išgyvenimais ir patiriama diskriminacija. Apie šias žmogiškas problemas ji nutarė kalbėti, pasitelkdama 1940 m., Antrojo pasaulinio karo metu ir pokariu iš Europos pabėgėlių stovyklų į Australiją atvykusių lietuvių imigrantų žodines istorijas. Neformalūs pokalbiai ir interviu, archyviniai tyrimai, šių žmonių, jų daiktų, interjerų, senųjų nuotraukų ir dabartinio kraštovaizdžio fiksavimas subrandino autorės disertaciją, vėliau – šią knygą ir fotografijų parodas. Pateiktame sąraše įrašytas 41 kalbintas asmuo. Turint omenyje, kad kiekvienam pokalbininkui ir jo gyvenimui buvo skirta nemažai dėmesio, ši imtis atrodo tikrai didelė.

Leidinyje viskas kruopščiai apgalvota, nėra nieko nereikalingo, bet sykiu yra viskas, ko reikia. Ją skaitai tarsi grožinį kūrinį. Iš tiesų knygoje įžvalgiais liudijimais arba mąsliais aprašymais perteikta aprašomų žmonių tikrovė, ir tad tai yra daugiau, nei dokumentuota istorija. Versdamas devynis išties storos knygos skyrius tarsi eini aplinkui apvalų stalą, ant kurio sudėlioti objektai nuotraukos arba daiktai – vis iš naujo pasakoja nedidelės grupės lietuvių gyvenimo išeivijoje istorijas. 

Devintinių eisena. Kunigas Juozas Balčiūnas ir lietuvių bendruomenės nariai. Brisbanas. Apie 1952 m. Iš F. Luckaus asmeninio archyvo

Apie Australijos lietuvių bendruomenę daugiau sužinojome būtent pastaraisiais metais, kai ten moksliniais tikslais pradėjo lankytis kalbininkai, Lietuvos centrinio archyvo darbuotojai, o dr. Gražina Pranauskas išleido monografiją anglų kalba „Lietuvybė žemyn galva: lietuvių nacionalinės ir kultūrinės tapatybės puoselėjimas Australijoje“ („Lietuvybė down under: maintaining Lithuanian national and cultural identity in Australia“, Australian Scholarly Publishing, 2018). Mane knyga „Saulėje ir šešėlyje“ sudomino kaip pasakojimas apie skirtingu metu į Australiją emigravusių lietuvių patirtis: viltis ir lūkesčius, patirtą netoleranciją, praradimus, nostalgiją tėvynei ir pasimetimą bandant suvokti, kur yra tikrieji namai. 

Imigrantų gyvenimus Australijoje lydėjo pragiedruliai ir šešėliai. Šešėlį metė už geležinės uždangos likusių artimųjų ilgesys, rūpestis dėl savos šalies likimo ir skaudžios patirtys imigrantams netolerantiškoje britų kilmės australų visuomenėje. Sąlygų puoselėti savąją kultūrinę tapatybę bemaž nebuvo, niekas nepripažino anksčiau įgyto išsilavinimo ar profesinės patirties, reikėjo save sukurti iš naujo. Bet tose patirtyse būta ir šviesos – ją teikė ir aplinkui žydintys augalai, ir sunkiai pasiekta, iškovota profesinė karjera ir, žinoma, paveldėtoji prigimtinė lietuviška kultūra. Ji šioje knygoje itin sutaurinta, romantizuota ir mitologizuota. Tam būta pagrindo: knygai kalbinti žmonės daug pasakojo apie savo jausmus Lietuvai, o tėvynę menantys daiktai – paveikslėliai ir skulptūrėlės su tautiniais simboliais, juostos, nuotraukos ar kt. – jų namuose tebesaugomi lyg relikvijos bažnyčioje. Bent jau tokį įspūdį palieka Evės Viks sukurtos poetiškos žmonių, jų namų interjerų ir daiktų fotografijos. Jose tarsi nėra buities, vaizdai dvelkia šventovės rimtimi, o spalvos – lyg iš sapno. 

Įžangoje knygos autorė rašo apie namų sieną, kurią apšviečia pirmas spindulys: ten sukabintos niekada nepažinotų protėvių nuotraukos. Šilta ryto aušros (ar sapno) šviesa, rodos, nušviestos ir autorės sukurtos knygoje skelbiamos nuotraukos.

Knygoje labai ryški Lietuvos ilgesio gija iš pradžių ji man atrodė mažiausiai įdomi: rodos, tai jau tiek daug kartų girdėta, primena didįjį XX a. lietuvių pasakojimą apie tarpukario Lietuvos laikus, okupacijos nulemtus praradimus ir nepriklausomybės atkūrimo džiaugsmą. Bet, žinoma, be šios gijos negali būti atminties audinio: sakralizuotas lietuvybės paveikslas buvo svarbus ir lietuviams imigrantams, ir savosios tapatybės ieškojusiai bei ją atradusiai autorei. 

E. Puodžiūnaitės-Viks mama Klara. 2008 m. E. Puodžiūnaitės-Viks nuotrauka.
E. Puodžiūnaitės-Viks mama Klara. 2008 m. E. Puodžiūnaitės-Viks nuotrauka.

Evės Lietuvos suvokimą formuoja tėvai. Kita vertus, viename skyrių ji pasakoja, kad savo protėvių šalį pajuto, kai keletą metų gyveno Kanadoje ir įsivaizdavo, kad toje pačioje geografinėje platumoje esančioje Lietuvoje turėtų augti panašūs medžiai, kad ir ten turėtų būti visi keturi metų laikai. Vis dėlto niekada neregėtos tolimosios tėvynės geografinius kontūrus ji pirmiausia atpažino savo motinos jaunystės dienų veide. Vienas knygos skyrius taip ir vadinasi – „Mano motinos veidas“. Jame rašoma: 

Pirštais nuotraukoje perbraukiu Lietuvos žemę, panašią į mano mamos veidą. Kaunas – mamos nosies vietoje; ji ten lankė gimnaziją, dirbo, studijavo teisę ir gyveno kultūringai su savo draugais ir draugėmis. Kairiame jos burnos kampe, kur jos burnos minkštos lūpos susijungia, ten Vilnius, Lietuvos sostinė nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų, o netoli – senas, gražus Trakų miestas. Girdžiu mamos sveikų kaip perlai dantų kalenimą: tai kunigaikščiai jodami šuoliais, ten kur pilys, tvirtovės ir bažnyčios, simboliai tų laikų, kai Lietuva buvo įtakinga viduramžių Europos valstybė. Mamos plaukų kuokštas, krentantis ant jos dešinės ausies, man primena Kuršių nerijos kopas ir ošiančias pušis, Neringą ir mamos mėgstamiausią vietą – Palangą, kur ji mėgo vasarą maudytis Baltijos jūroje. 

Romantinis Lietuvos paveikslas šiuo atveju sutampa su asmeniniu autorės kilmės mitu, tad jis yra autentiškas. Aptariamoje knygoje teigiama, kad pagarba savo kultūrai ir šaknims yra svarbi kiekvieno asmens, kad ir kokiai tautai ar socialinei grupei jis priklausytų, tapatybei. Autorė ne kartą pabrėžia, kad lietuvių imigrantų nutautėjimas tiesiogiai susijęs su šios pagarbos stygiumi: su neigiamomis Australijos politikų ir visuomenės nuostatomis į jų šalį atsikėlusių kitataučių atžvilgiu. 

Evė pamini, kad vienas jos pokalbininkų savo darbovietėje visada šalia savęs laikydavo namų raktus, vestuvinį žiedą ir anglų kalbos žodyną. Juk dėl prasto anglų kalbos mokėjimo lietuviams ir kitiems imigrantams tekdavo patirti užgauliojimų, tai kliudė jų profesinei karjerai. O laikui bėgant daugelis šeimų net savo namuose pradėjo kalbėtis tik angliškai, kad tik greičiu pritaptų prie aplinkinių, ar net keitė daugeliui australų sunkiai ištariamus lietuviškus vardus ir pavardes:

Mokytojos vienuolės nesugebėjo ištarti „Bagdonavičius“. Jos pradėjo naudoti Gailos antrą vardą – Judita, su sutrumpinta pavardės forma – „Judy Baggs“. Taip ji mokykloje tapo „Judy Baggs“. Mes pavardę sutrumpinome į „Bagdon“, kai mums buvo suteikiama Australijos pilietybė. 

Lylė Bagdonavičienė-Bagdon

Jau minėta, kad knyga išleista dviem kalbom. Skaitydama tą patį tekstą viena ir kita kalba jo turinį suvokiau skirtingai, ir tai buvo įdomus subjektyvus potyris, kaip kalba gali veikti santykį su turiniu. Autorė mūsų elektroninio susirašinėjimo metu paaiškino, kad tie tekstai iš tiesų yra ir vienodi, ir skirtingi. Pirminis knygos tekstas parašytas anglų kalba, nes autorė anglakalbė, ir jos pokalbininkai lietuviai interviu metu kalbėjo angliškai. Angliškas tekstas skirtas ne tik savo kalbos nebemokantiems Australijos išeiviams, bet ir australams. Tikimasi, kad skaitydami šią knygą jie pajus simpatiją šalia gyvenantiems atvykėliams, kad atlaidžiai priims jų pasakojimus su būdingais „laužytos anglų kalbos“ (angl. broken English) elementais. Iš skaitančiųjų lietuvių kalba taip pat reikia tikėtis atvirumo ir tolerancijos: tekstą į lietuvių kalbą išvertė Antro pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje gimęs ir kurį laiką Australijoje gyvenęs Gintautas Kaminskas, žinantis Australijos lietuvių šnekamosios kalbos ypatybes. Tad ir šiame vertime žmonių pasakojimų citatas jis perteikė taip, kad būtų juntama, kaip kalbėjo Australijos lietuviai po Antrojo pasaulinio karo bei jų vaikai, kalbos mokęsi diasporoje. Tiesa, kai kurie autorinio Evės teksto vertimo žodžiai ar sakinių struktūra taip pat mums skamba gal kiek neįprastai, – juntama anglų kalbos įtaka. 

Labiausiai intrigavo knygos skyriai, kuriuose pasakojami mažiausiai žinomi dalykai: kaip lietuviams sekėsi pritapti naujojoje tėvynėje. 

Pradėkime nuo pradžių, nuo ne visai įprastos priverstinės autorės tėvų emigracijos iš Lietuvos į Australiją. „Tai įvyko 1940 m., antram pasauliniam karui neseniai prasidėjus.“ Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje susituokė žemaitė Klara ir Didžiojoje Britanijoje gimęs, o vėliau į Lietuvą persikėlęs Pranas. Netrukus 178 asmenys, tarp kurių buvo 28 lietuviai, Didžiosios Britanijos valdžios rūpesčiu, buvo evakuoti iš Baltijos valstybių į Australiją. Į šį sąrašą pateko ir Klara su Pranu. 10 000 km jie riedėjo traukiniu per Sibirą (bet ne į Sibirą) iki Vladivostoko, tuomet pradėjo ilgą šešių savaičių kelionę jūromis ir vandenynais iki Australijos, trumpai stabteldami Honkonge. Emigrantus gabeno laivas, pavadintas „SS Haitan“. Jis plaukė per karo ištiktą pasaulį, o dėl siautėjančio taifūno ir kilusių bangų keleiviai sirgo jūrlige. Galiausiai prisišvartuota Brisbane, kur prasidėjo naujas gyvenimas svetimame ir emigrantams nelabai svetingame pasaulio krašte. Australijoje išsilaipinę „Haitan“ lietuviai pradėjo, autorės žodžiais tariant, 23 dinastijas. 

Kelionė į Australiją laivu „SS Wooster Victory“. 1949 m. liepos mėn. Iš L. Bagdonavičiaus asmeninio archyvo
Lietuviai krokodilų „medžiotojai“ prie Herberto upės. Kvinslandas. Apie 1952 m. Iš B. Malinausko asmeninio archyvo.

Po karo iš Europos pabėgėlių stovyklų į Australiją dirbti pagal darbo sutartis atvyko ir daugiau lietuvių. Jų kalba ir įpročiai vietiniams dažnai kėlė įtarimų. Nors knygoje pateikiamuose atsiminimuose daug kalbama apie tautinių simbolių puoselėjimą, lietuviškų švenčių organizavimą, dainavimą, ne mažiau įdomūs ir paminėtieji iššūkiai. Anuometiniai imigrantai, kaip ir dabar, nebuvo pageidaujami, atvykusius lietuvius sekė šalies policija, jiems buvo užvestos bylos. Štai viename Australijos Saugumo (Australian Intelligence Corps) pranešime rašoma: 

Patikimi šaltiniai teigia, kad šie žmonės kartais sueina į triukšmingus subuvimus, kurie trunka iki ankstyvo ryto. Šnekasi ir dainuoja svetima kalba. Kartais pasikviečia ir svečių… Šie svetimtaučiai kaltinami sudarę trukdymą radijo imtuvams kaimynystėje, ir kai kurie įtaria, kad pas juos veikia radijo siųstuvas, tačiau nėra jokių įrodymų. 

Daugiausiai apie pirmuosius gyvenimo Australijoje metus ir pastangas pritapti Naujajame Pasaulyje rašoma knygos skyriuje dviprasmišku pavadinimu „Saldi pradžia“. Jame pasakojama apie darbus cukranendrių plantacijose. XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 6-ojo pradžioje iš Europos atplukdyti vyrai pagal dviem metams pasirašytas darbo sutartis Australijos vyriausybės buvo siunčiami kirsti cukranendrių. Sudarant šias sutartis prioritetas buvo teikiamas jaunesniems nei 40 metų viengungiams. Darbo prievolės laikotarpiu jie dažniausiai buvo atskiriami nuo šeimų. Kol vyrai dirbo, moterys su vaikais gyvendavo imigrantų stovyklose. 

Valentina, Irena ir Vidmantas Luckai „Wacol“ imigrantų stovykloje. Kvinslandas
Cukranendrių kirtimas. Edmontas Kvinslande. Apie 1948 m. Iš S. Einikio asmeninio archyvo.

Evė taip perpasakoja lietuvių patirtis: 

Imigrantai, išlėkę iš traukinių, lyg snaigės iš Europos šaltesnių žemių, nusėdo Kvinslando tolimos šiaurės cukranendrių miesteliuose, ir kai kuriuose toliau į pietus, nuo Bandabergo iki Tweed rajono (Shire), ir sutirpo į žemę. Šviesiaplaukiai, šviesiaodžiai, mėlynakiai vyrai tapo juodi, apnešti suodžiais nuo apdegintų nendrių, taip pat ir saulės nudeginti tapo tamsiai rudi, kaip derlinga vulkaninė žemė ant kurios dirbo. 

Apie šį laikotarpį pasakoja ir lietuvių vyrai: jų vaikystės kviečių laukai liko toli šiaurėje, o čia laukė už žmogų aukštesnių cukranendrių laukai: 

Dirbome aštuonių vyrų būreliuose – septyni kirto cukranendres ir vienas buvo virėjas. Turėjome per visą lauką nendres nukirsti iki žemės lygio. Iškirsdavome maždaug po aštuonias tonas iš akro (3 200 centnerius iš hektaro). Žemė būdavo akmenuota. Turėjome išmokti naudoti mačetę, dažnai įsikirsdavome į koją ar blauzdą. Nedaug uždirbdavome. Ten, kur vietiniai nenorėjo dirbti, dirbdavome grupėmis po keturis. Gerai uždirbdavome, kirsdami tik naujas nendres, iškirsdami nuo dvylikos iki keturiolikos tonų iš akro (4 800 iki 5 600 centnerių iš hektaro). Graudu būdavo žiūrėti, kaip dirbdavo buvę valdininkai. Cukranendrių dygliai aštrūs kaip peiliai, darbininkų rankos būdavo pūslėtos, kruvinos, užkrėstos įvairiomis infekcijomis. Ūkininkai duodavo jiems vaistų. Aš labai gailėdavausi tų vargšų. Jie įsipjaudavo kojas kiaurai per batus. Reikėjo nešioti pirštines, bet jų neturėjome. Po karšta saule, marškiniai prilipdavo prie šlapios nuo prakaito nugaros, aplink dūzgė bitės, ieškodamos cukraus iš šviežiai nukirstų cukranendrių sulčių. Buvo baisiai karšta tose tvankiose atogrąžų džiunglėse. Buvo taip karšta, nežinau, kaip išlikome gyvi. Kasdien išgerdavome keliolika litrų vandens.

Benas Apanavičius-Aponas 

Pradėjome dirbti jau kitą dieną po atvykimo. Ūkininkai mums parodė kaip reikia dirbti. Pradžia – neapsakoma. Niekas negali įsivaizduoti. Daugumas mūsų vyrų buvo mokslus baigę, dirbę valdininkais, net ir aukštesniuose postuose, niekuomet nebuvo dirbę fizinių darbų. Pirmą savaitę, kai esi nepasiruošęs, taip pradeda skaudėti rankas, kad reikia jas iškelti kraujo apytakai paskatinti. O pūslės! Buvo labai sunku. Tačiau buvau tik dvidešimt devynerių metų, savo pilnatyje, tai po truputį pripranti, išmoksti tą darbą dirbti ir pradedi neblogai uždirbti. 

Viktoras Bagdonas 

Be sunkaus darbo, vargino ir labai karštas klimatas, be to, naujakuriams teko susidurti su nematytais, pavojingais gyvūnais – gyvatėmis ir krokodilais. Kita vertus, net ir tokiomis sąlygomis žmonių poreikiai liko tie patys: kai dirbi, tai dirbi, o kai ilsiesi dainuoji ir šoki: 

Po darbo būtinai norisi atsipalaiduoti, tai eidavome visi į karčemą kelių alučių išgerti. Eidami pėsti į karčemą – apie trijų kilometrų pasivaikščiojimas – dainuodavome. Pakeliui ūkininkai, jiems patiko, mūsų prašydavo „sing us your songs“ („padainuokite dainų“), ir net karčemoje mūsų prašydavo, kad dainuotumėme.

Viktoras Bagdonas

Moterų išgyvenimai perteikti skyriuje „Dievaičių pagerbimas“. Evė išaukština moteris, grožisi jų ištvermingumu, net pakylėja iki antgamtinių būtybių rango: jas vedusi „deivių garbė ir drąsa“, jos buvę „dvasinių protėvių palikuonės“. Šie tropai dar labiau išryškina kontrastą tarp sunkios tikrovės ir pastangų joje įsigyventi:  

Keistas mums buvo tas kraštas. Bijojau. Naktį atšliaužia gyvatės, ieškodamos vandens. Buvome ką tik atvykę iš Europos. Porą savaičių Bonegiloje, ir tuoj Juozas turėjo vykti į šiaurinį Kvinslandą kirsti cukrinių nendrių. Likau viena su trim vaikučiais… Visur ieškojau Kalėdų eglutės. Tik pievos, barakai. Nusikirtau eukaliptą, parsinešiau namo. Pasidariau tokių neįprastų juokingų papuošalų. Labai liūdna švęsti Kalėdas, kai vietoje eglutės – eukaliptas. Be vyro, be telefono, turėjau tik jo laišką. 

Filomena Luckienė

Anicetas prie eukalipto. 2004 m. E. Puodžiūnaitės-Viks nuotrauka.

Eukaliptas, Australijai būdingas medis, knygoje kelis kartus lyginamas su lietuviškais medžiais. Jei kaip Kalėdų eglutės pakaitalas jis atrodo graudžiai, tai vėliau, pasakojimuose apie įsišaknijimą Australijoje, eukaliptas padeda žmogui užmegzti ryšį su vieta ir atgauti jėgas. Visur, kur pavyksta įleisti šaknis, galima patirti ir supančios aplinkos sakralumą, tad Australijos augalija ne vienoje knygos vietoje išnyra kaip susitaikymo su gyvenimu simbolis:

Gudnoje sutikau seną aborigeną, kurio sūnus buvo miręs. Jis man sakė: „Žmogau, susirask seną eukaliptą ir atsisėsk po juo. Sieloje jausi ramybę.“ Kai Rimantas mirė, prisiminiau, ką senas aborigenas man buvo pasakęs apie eukaliptus. Pamėginęs, pajutau jausmą, kurį sunku apibūdinti… Panašiai, kaip Lietuvoje: ten visur aplink žali miškai, kur tik žiūrėsi, o čia tai australiškas miškas… išėjęs į mišką jauti ramybę. Lietuviai, panašiai, kaip ir aborigenai, jaučia ryšį su žeme, su gamta. Lietuviai sako: „Žemė mūsų motina.“ Jie jaučia, kad žemė mūsų motina, mūsų širdis. Ji visuomet savo vietoje, ji tavo, ji labai brangi. Čia, kaip ir Lietuvoje, išėjęs į gamtą jauti tą patį dvasiškumą, nepaisant, kad gamta ir miškai labai skirtingi.  

Anicetas Perminas

Po darbų cukranendrių plantacijose prasidėjo antrasis gyvenimo Australijoje etapas. Reikėjo įsitvirtinti naujojoje tėvynėje. Apie tai rašoma skyriuje „Pergalės ir vargai“: 

Kaip į saulę įdegusių lietuviškų vieversių pulkas, jie su savo gražiomis dainomis iškeliavo į pietus, kur klimatas vėsesnis. Daugumas įsikūrė dideliuose miestuose arba jų apylinkėse, Sidnėjuje, Melburne, Adelaidėje, kur radosi Australijos svarbiausios pramoninės, socialinės bei politinės institucijos, ir kur kūrėsi didesnės lietuvių bendruomenės. Mažesnis skaičius, – tie kurie mėgo šilumą, bet ne atogrąžos šiaurės tropinius karščius, – pasiliko Kvinslande, pavilioti didmiesčio Brisbano ir jo apylinkių gyvenimo. Ten, 1 400 kilometrų nuo šiaurės tropikų, spietėsi mažesnė lietuvių bendruomenė, kur žmonės dainavo ir dirbo, atliko sutarties prievoles, ieškojo naujų darbų, susirado naujų draugų ir sutiko naujai atvykusius lietuvius, tarp jų ir šeimas, kurių nariai turėjo atlikti darbo prievolę Brisbane ir jo apylinkėse. 

Barbora – Motina Žemė 1. 2004 m. E. Puodžiūnaitės-Viks nuotrauka.

Kadangi Lietuvoje įgytas mokslas ir kvalifikacija Australijoje nebuvo pripažįstami, reikėjo ieškoti naujų gyvenimo nišų: kone visi pradėjo nuo nekvalifikuotų darbų, kai kuriems pasisekė sukurti savo verslus. Nepaisant to, kasdienį emigranto gyvenimą nuolat lydėjo mintys apie paliktą šalį. Nenuostabu, kad Australijos lietuviai krimtosi dėl naujienų iš prarastosios žemės okupuotos Lietuvos, bet praradimo kartėlis juntamas ir paskutiniame knygos skyriuje, kuriame pasakojama apie apsilankymus išsvajotoje gimtinėje jau po nepriklausomybės atkūrimo. Po šitiek ilgesio dešimtmečių sugrįžus į smarkiai pasikeitusią posovietinę gimtinę idealizuotas tėvynės paveikslas įgauna žemiškų spalvų, kontrasto, nors ir vyraujančiame nostalgiškame vaikystės vaizdinių fone. 

Neliko sodybų, kaimų. Visi bažnytkaimiai, per kuriuos dviračiu važinėjau, visi dingę, sunaikinti… Upių nebėra, jos nukreiptos. Visi upeliukai dabar ištiesti, teka drenažo grioviuose… Jie sunaikino visus vandens malūnus. Kur tik buvo malūnas javams malti ar lentpjūvei, visa tai dingo. 

Vincas Kviklys

Nemunas anksčiau buvo gražus. Buvo smėlio, buvo galima maudytis, upė buvo labai plati. Kai mes apsilankėme, nežinau, kur vanduo buvo dingęs, upė buvo siaura. Pastatė dideles gamyklas prie pat Nemuno, iš pilkų blokų. Atrodo baisiai.

Filomena Luckienė

Kai aš buvau jaunas, kur tik benueidavai, galėdavai matyti žmonių šypsenas, girdėti juoką. Šį kartą jokių šypsenų, jokios muzikos, dainavimo ar šokių. Anksčiau Onuškyje buvome viena didelė šeima.

Balys Malinauskas 

Vis dėlto juntama autorės pastanga parodyti sėkmės istoriją, todėl knygos pabaigoje ji pasakoja apie Teresę, kuri Australijoje jaučiasi jau saugi ir laiminga, o iš sunykusios gimtosios sodybos Lietuvoje parsivežtą saujelę žemių išbarsto savame darže: 

Kai nusipirkome sklypą, aš pabarsčiau tą žemę kaip artimųjų pelenus. Rytą, kai laistau daržą, saulė kyla tarp palmių, jaučiuosi, lyg vėl būčiau Lietuvoje. Prisimenu. Matau tėvų ūkį. Juos pasveikinu – „Labas“.  

Teresė Stelmokienė

Vincas. 2004 m. E. Puodžiūnaitės-Viks nuotrauka.

Dar kartą verčiu jau kelis kartus perskaitytą knygą, įsižiūriu į nuotraukas. Rodos, kad švarutėlė buitis su pagarbiai išdėliotais asmeniniais daiktais, sėdintys ramūs, oriai savo gyvenimą nugyvenę žmonės yra labai panašūs į tarpukariu gimusius ir Lietuvos miestuose gyvenančius lietuvaičius, kuriuos sutinku ir klausinėju savo kelionėse. Vis dėlto namų spalvos ir dar kažkas, kas užfiksuota knygos herojų laikysenoje ir žvilgsnyje, išduoda, kad Evės fotografuoti lietuviai jau yra ir australai. Skiria ne tik geografinis atstumas, bet ir skirtingos patirtys. Ir to skirtumo atskleidimas yra svarbus autorės pasiekimas, nors knyga sukurta taip, kad per ją kalbantys žmonės taptų savi. 

Evės darbas panašus ir į mano pačios kartu su fotografu Arūnu Baltėnu parengtą fotografijų ir atminties tekstų knygą apie daugiakalbį ir įvairiatautį Trakų kraštą: „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019). Tik Evė suteikia balsą tiems, kuriuos karo banga nubloškė į tolimąjį Pietų pusrutulio žemyną, o mūsų herojai nepaliko savo gimtinių, bet tiesiog iš savo kiemo stebėjo pražygiuojančias kariaunas ir epochų kaitą. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.