Kryžių nešančio Kristaus raginimas: „Sursum corda“. Vienos skulptūros istorija

Kryžių nešančio Kristaus skulptūra Tytuvėnų kapinėse, kurios pirmavaizdis – skulptūra, esanti Varšuvoje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Vilmos Marčiukaitytės nuotrauka

Slenksčio į gavėnią – Pelenų dienos – Žodžio liturgijoje keliskart tariamas ir iš naujo kartojamas žodis „širdis“. Pranašo Joelio lūpomis raginama iš visos širdies atsiversti į Viešpatį, persiplėšti širdis, o ne drabužius (Jl 2, 12–18). Psalmininkas kreipiasi į Dievą, prašydamas „sutverti širdį tyrą“ (Ps 50, 3–6. 12–14.17), o Evangelijos priegiesmis skatina įsiklausyti ir išgirsti tai, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“ (Ps 94, 8ab).

Šie liturginiai tekstai ir juose besikartojantis širdies, kurią reikia atgręžti Viešpaties link ir kelti į Jį, motyvas priminė prieš keletą metų Tytuvėnų kapinėse aptiktą paminklą, veikiausiai kažkada čia tarnavusiam ir 1912 metais mirusiam kunigui Juozui Butkevičiui: virš tamsaus akmens postamento su dvasininką ir jo mirties datą įamžinančiu įrašu lenkų kalba kyla kryžiumi nešino Kristaus skulptūra, o jos papėdėje – lotyniški žodžiai: Sursum corda – „Aukštyn širdis“.

Jėzuitas kun. Jonas Lauriūnas apie šiuos kiekvienose šv. Mišiose prieš prefaciją tariamus žodžius rašė: (…) „Aukštyn širdis“. Tai kvietimas atsiriboti šią valandą nuo kasdienybės, nuo žemės ir širdimi susitelkti prie Viešpaties. Šiai minčiai pabrėžti kunigas iškelia rankas. Su šia mintimi gražiai susišaukia Psalmininko žodžiai: „O kad balandžio sparnus aš turėčiau, skrisčiau ieškoti ramybės.“ Tikintieji atsiliepia: „Keliame į Viešpatį.“ Šie žodžiai, skambantys mūsų lūpose, neturėtų būti melas: širdis turėtų atitolti nuo nuodėmės, nuo gyvenimo netiesos.*

Aname Tytuvėnų Atpirkėjuje, ant pečių užsimetusiame žmonijos nuodėmių naštą, ir jį lydinčiame įraše – Sursum corda – nesunku buvo atpažinti pirmavaizdį: kryžiumi nešino, ranką aukštyn iškėlusio ir tarytum pakelti širdis aukštyn į Viešpatį raginančio Kristaus skulptūrą, iškilusią ant laiptų, vedančių link įėjimo į vieną žymiausių Varšuvos – Šv. Kryžiaus – bažnyčią vadinamajame Krokuvos priemiestyje. Kai kurie šios šventovės praeities momentai svarbūs ne vien Lenkijos istorijai, o vienu iš ryškiausių Varšuvos simbolių tapusios Kristaus skulptūros praeityje galime aptikti įausta ir lietuviškų gijų.

1683 m., prieš išvykdamas į pergalingu tapusį Vienos mūšį, karalius Jonas III Sobieskis šioje vietoje Aukščiausiojo globai pavedė save ir Tėvynę. 1792 m. gegužės 3 d. čia vyko pirmosios Europoje Konstitucijai priimti paminėti skirtos iškilmės. 1707 m. kovo 13 d. Šv. Kryžiaus bažnyčioje pirmąkart suskambo „Graudūs verksmai“, kurie netrukus išplito po visą senąją Abiejų Tautų Respubliką ir šiandien tebėra neatsiejamas Gavėnios pamaldumo elementas. Šventovė amžinojo poilsio priglaudė ne tik lenkų muzikos genijaus Frederiko Šopeno širdį, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, politiko, puoselėjusio padalintos valstybės atkūrimo idėją, pirmojo reorganizuoto Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus – kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio – palaikus.

Warsawtour.pl nuotrauka

Simboliška ir priešais pagrindinį bažnyčios fasadą kylančios Išganytojo figūros istorija. Aukštyn iškelta Atpirkėjo ranka, kaip ir žodžiai – Sursum corda, permainingais XIX ir XX amžiais nuolat įgydavo ne tik religinį, bet ir nacionalinį bei politinį aspektą, todėl neturėtų stebinti ir tai, kad šio garsaus atvaizdo kopija su ją lydinčiu įrašu atkartota ir šimtus kilometrų nuo Varšuvos nutolusių Tytuvėnų kapinėse, įamžinant tenykščio dvasininko atminimą.

Pirmąsyk Išganytoją, suklupusį po kryžiumi kelyje į Golgotą, vaizduojanti skulptūra iškilo 1858 metais – likus vos keletui metų iki garsiojo Sausio arba 1863 metų sukilimo. Tiek tautinio nubudimo prieš prasidedant sukilimui metais, tiek ir represijų, lydėjusių jo pralaimėjimą, dienomis, aukštyn iškeltos Išganytojo rankos, skatinančios išlaikyti širdies tvirtumą, viltį, nepalūžti persekiojimų ir išbandymų laikais, gestas buvo įgijęs ne tik religinę, bet ir politinę prasmę. Sumanymo pastatyti skulptūrą autorius buvo Šv. Kryžiaus bažnyčios kaimynystėje stovėjusių ir, sukilimui pralaimėjus, konfiskuotų rūmų savininkas – grafas Andrius Zamoiskis (Andrzej Zamoyski).

Skultptūra užsakyta vienam žymiausių ano meto skulptorių – Andriui Prušinskiui (Andrzej Pruszyński). Nors, panašiai kaip kadaise Vilnių garsinęs ir šiandien vėl iš naujo atrandamas Šnipiškių Kristus, netrukusi tapti vienu iš lengviausiai atpažįstamų miesto simbolių, iš cemento pagaminta skulptūra, deja, pasirodė esanti neatspari atmosferos poveikiui, ilgainiui ėmė irti, o 1887 m. netgi buvo nuniokota ano meto visuomenę itin papiktinusio vandalizmo akto metu. Būtent tada ir imtasi veiksmų pakeisti senąją skulptūrą nauja, nulieta iš bronzos. Tam pasamdytas bene žymiausias tuo metu Lenkijos skulptorius – iš dabartinės Lietuvos teritorijos kilęs (gimęs 1849 metais Kumelionyse, Marijampolės apskrityje) – Pijus Velionskis, arba Veliuoniškis.

Menininkas 1868–1871 m. studijavo Varšuvos piešimo mokykloje, 1872–1878 m. – Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1877 m. už gipsinį reljefą „Venera pristato Amūrui Olimpo dievus“ pelnė didįjį aukso medalį ir I laipsnio klasinio dailininko vardą. 1877–1883 m., gavęs akademijos užsienio stipendiją, tobulinosi Romoje, kur ir nuliejo kryžių nešančio Kristaus skulptūrą. 1881 m. Pijui Velionskiui suteiktas Peterburgo dailės akademijos akademiko, nuo 1890 m. – šios akademijos profesoriaus vardas. Nuo 1897 m. skulptorius gyveno Varšuvoje plėtodamas pedagoginę ir muziejininkystės veiklą, įsteigė bronzos liejyklą, kur dirbo ir vienu žymiausių tarpukario Lietuvos skulptorių tapęs Petras Rimša, čia išliejęs savo kūrinį „Lietuvos artojas“. Ant juodo granito cokolio su užrašu „Sursum corda“ Kristaus skulptūra užkelta 1898 metais Vėlinių dieną, o iškilmingas jos atidengimas įvyko tų pačių metų gruodžio 11 d.

Tiesa, neapsieita ir be tam tikro kartėlio, nes ant skulptūros, kuri iš tiesų buvo Andriaus Prušinskio autorinis darbas, kopijos Pijus Velionskis įspaudė savo parašą. Senoji cementinė skulptūra perkelta į esančią Krušyną netoli Čenstochovos, kur papuošė didikų Liubomirskių kapvietę.

Wyborcza.pl nuotrauka

Vienas iškalbingiausių skulptūros istorijos momentų susijęs su Antrojo pasaulinio karo metais ir Varšuvos sukilimu. Sukilėliams 1944 m. rugpjūčio 23 d. užėmus Šv. Kryžiaus bažnyčią, šventovę vokiečiai apšaudė iš artilerijos pabūklų ir, praėjus keletui dienų, ją iš sukilėlių atkovojo. Rugsėjo 6 d. vykusio bombardavimo metu sugriauti bokštai, įgriuvo skliautai. Netrukus po Varšuvos sukilimo numalšinimo, okupacinėje vokiečių spaudoje pasirodė propagandinio pobūdžio fotografija, kurioje tarytum pralaimėjusio sukilimo ženklas matyti ant gatvės grindinio sprogimų bangos nublokšta Kristaus skulptūra. Ši propagandos tikslais okupacinėje spaudoje publikuota fotografija, netrukusi apskrieti Lenkiją, veikiausiai turėjo priešingą poveikį, negu siekė jos autoriai.

Net ir ant žemės parblokšto Išganytojo aukštyn iškelta ranka, su žeme sulyginto miesto ir daugybės sugriautų jo gyventojų likimų akivaizdoje, atrodo, primygtinai kartojo: Sursum corda – „Aukštyn širdis“. Tarp gatvės griuvėsių gulinčią skulptūrą vokiečiai netruko išvežti į Žemutinėje Silezijoje įsikūrusią metalo liejyklą, tačiau jos perlydyti nesuspėjo. Pasibaigus karui, 1945 m. skulptūra surasta liejyklos metalo laužo krūvoje ir grąžinta į Varšuvą. 1945 m. liepos 19 d., dar gerokai prieš prasidedant suniokotos šventovės atkūrimo darbams, kančios kryžiumi nešinas Kristus sugrįžo į senąją vietą, iš kurios akimis palydi kasdien pro šalį skubančias minias ir vis iš naujo kartoja: Sursum corda.