2020 02 27

Gintarė Visockytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Pokalbis su rašytoju A. Jurašiumi: kodėl prieš skaitant knygas reikėtų įsitikinti, ar negalime gyventi patys

Rašytojas Aidas Jurašius. Indrės Bručkutės nuotrauka

Leidykla VAGA neseniai išleido naują poeto, dramaturgo, vertėjo ir knygų vaikams autoriaus Aido Jurašiaus knygą „Bibliofobija“. Tai ilgai brandintas, konceptualus pirmasis autoriaus apsakymų rinkinys, savotiškas novelių romanas, pasakojantis apie bandymą gyvenimą perkelti į literatūrą, o paskui literatūrą į gyvenimą ir kur visa tai gali nuvesti. Šioje knygoje meistriškai žaidžia įvairiais rašymo stiliais ir formomis, supinama provokuojanti filosofija ir nujaučiamas autobiografiškumas, lyrizmas ir vulgarybė, šventvagystės ir metafizinis alkis, o prasmę čia įgyja net ir tušti knygos puslapiai.

Apie naujausią kūrinį, literatūrines kūrybos ir žaidimo plotmes ir besikeičiančią vaikų kartą, kuriai nesinori siūlyti tik „Cukrinių avinėlių“, kalbamės su šios knygos autoriumi AIDU JURAŠIUMI.

Esate gerai žinomas knygų vaikams, tokių kaip „Akmenukų pasakos“ ar „Pypas ir jo nutikimai“, autorius, tačiau neseniai išleidote apsakymų knygą „Bibliofobija“, dar įvardijamą novelių romanu – kokia tema sieja visas šios knygos istorijas?

Debiutavau kaip poetas, o į vaikų literatūrą pasukau gana atsitiktinai ir niekada nesiekiau joje kažkaip ypatingai angažuotis: tiesiog „Akmenukų pasakos“ sukėlė šokią tokią inertišką bangelę, kuri nunešė galbūt kiek toliau, nei ketinau ar norėjau. Kitas dalykas, kad rašydamas vaikams niekada neatsiribojau nuo literatūros suaugusiesiems – paraleliai rašiau pjeses, apsakymus ir pan., nemaža dalis kūrinių pasirodė periodikoje, o štai dabar sugulė į „Bibliofobiją“.

Pagrindinė tema užkoduota jau pačiame pavadinime: visų tekstų jungiamoji grandis – personažų santykis su knygomis. Jie įtiki, kad knyginė realybė yra tikresnė už tikrąją, paskui visu tuo nusivilia ir metasi nuo idealizmo prie kūniškumo, bėga nuo nuobodžios realybės įsivaizduodami savo gyvenimą kaip literatūrinį tekstą, o save ir aplinkinius – kaip jo veikėjus ir t. t. Manau, šią bibliofilijos ir bibliofobijos kryžkelę vienu ar kitu metu yra priėję daugelis entuziastingų skaitytojų: smagu, kai iš knygų persiimi Don Kichoto dvasia ir kitais puikiais idealais, bet, tarkime, gatvės muštynėse, pripažinkime, visa tai ne tik kad nepadeda, bet ir kenkia.

Turbūt daugelis žmonių šią dilemą sprendžia nubrėždami aiškią distanciją tarp realybės ir knyginių tiesų, bet tokiu atveju gražūs tose knygose slypintys idealai taip pat lieka kažkur tolumoje, bibliotekose ir teatruose, nedarydami jokios įtakos gyvenimui. Mano personažai gyventi šioje šizofrenijoje atsisako ir ieško kitokių, gal kiek drastiškų alternatyvų.

Knyga apie bibliofobiją skamba gan paradoksaliai, tačiau supriešinti dviejų sričių – literatūros ir gyvenimo – turbūt nesiekiate?

Nesakyčiau, kad bandau supriešinti literatūrą ir gyvenimą, nes toji priešprieša egzistuoja ir be mano įsikišimo. Greičiau jau bandau ją atskleisti ir aprašyti. Visa kūrinio koncepcija kilo iš beveik šventvagiško klausimo – ar knygos tikrai išimtinai neša gėrį? Mano nagrinėjama bibliofobija apsiriboja pavieniais likimais ir asmeniniais žmonių santykiais, bet būtų galima visą šią temą išvystyti iki gerokai platesnių sferų.

Tarkime, kiekviena knyga neišvengiamai skleidžia tam tikrą ideologiją. Senovėje, iki rašto atsiradimo arba jam tik dar vystantis, karai iš esmės būdavo lokalinio pobūdžio ir kildavo dėl labai racionalių priežasčių, nes neturėjo ideologinio pagrindo – vyko savotiška natūrali atranka ir tiek. Su rašto išplitimu atsirado galimybė kurti ir skleisti ideologijas, o kariniai konfliktai įgijo visai kitą užmojį ir pobūdį. Žinoma, turbūt per drąsu kaltinti knygas dėl visų žmonijos negandų, juolab kad jų kūrėjų tendencijos dažnu atveju buvo geros. Tačiau, man regis, civilizacijos, kurios neturėjo savo biblijų, koranų ir komunistų ar kokios kitos partijos manifestų, rečiau kelė pasaulinius karus, siekė visą planetą paversti savo kolonijomis ar bandė išnaikinti kokią nors žmonių kategoriją. Be abejo, nesu neraštingų „romantiškų laukinių“ šalininkas, bet šios knygų dialektikos apeiti, manau, taip pat negalima.

O galbūt pats rašymo stilius, kontrastingai supindamas filosofiją ir nujaučiamą autobiografiškumą, lyrizmą ir vulgarybę, šventvagystes ir metafizinį alkį, yra pagrindinė jungiamoji knygos grandis? Turbūt ne veltui rašytojas V. Morkūnas jūsų veikėjus, jų paskatas apibūdina kaip keistas, apgaulingai pridengiančias gilesnes potekstes. Ar galima pasakyti, kad literatūra jums yra žaidimo menas?

„Bibliofobijos“ apsakymų stilius gana varijuoja: yra lyriškų tekstų, yra ironiškų ir ciniškų, kai kurie parašyti ilgais ir ritmiškais sakiniais, kai kurie kaip tik lakoniškai. Rašant paskutinius du apsakymus teko gerai pasukti galvą, nes norėjosi, kad būtų kuo daugiau stilistinės ar struktūrinės įvairovės. Todėl vienas iš jų parašytas daugiskaitos trečiu asmeniu, o kitame istorija papasakota atbuline tvarka, t. y. nuo pabaigos. Taigi knygos jungiamąja grandimi rašymo stiliaus turbūt nepavadinčiau, nors, suprantama, tam tikrų bendrysčių tarp teksto pateikimo būdo esama.

O meno ir žaidimo sąsajos abejonių nekelia. Kaskart, kai nueiname į teatrą, įsijungiame kino filmą ar atsiverčiame knygą, automatiškai viską vertiname pagal tam tikras žaidimo taisykles, lygiai kaip futbolo ar krepšinio varžybas. Žinoma, sportinių žaidimų taisyklės paprastesnės ir objektyvesnės, bet esmė vis tiek ta pati: jei neturėtumėm kažkokių išankstinių apibrėžčių, negalėtume pasakyti, kada autorius „laimėjo“, o kada „pralaimėjo“. Tarkime, kadaise buvau internete susižvejojęs krūvą kiniškų operų, bet, rodos, nė vienos nepajėgiau išklausyti iki galo. Nežinant žaidimo taisyklių visa tai priminė spygavimą ir triukšmą – keista, kad naciai ar čekistai nepanaudojo viso to kaip kankinimo būdo savo aukoms.

Be abejo, mene, kitaip nei sporte, be bendrųjų taisyklių esama ir autorinių, skirtų konkrečiai knygai, filmui ar pjesei. Ir kiekvienas geras autorius turbūt jų siekia, nes šitaip atnaujinama bendroji tradicija, tačiau tos taisyklės vis tiek paklūsta didžiojo žaidimo logikai. Žinoma, kartais pasitaiko radikalių sprendimų (tarkime, kai kurie futurizmo eksperimentai), bet eidamas tokiu keliu, manau, rizikuoji imti kurti „kiniškas operas“ ir likti savo žaidime vienas. 

Knygynų tinklo VAGA nuotrauka

Bent jau teoriškai turbūt sunkiau rašyti suaugusiesiems – vien jau todėl, kad sudėtingesnės temos. Kita vertus, manau, viską lemia konkretaus teksto specifika. Rimta ir meniška knyga vaikams iš autoriaus gali pareikalauti gerokai daugiau pastangų nei koks nors detektyvas ar meilės romanas suaugusiesiems. Galiausiai rašymo sunkumas ar lengvumas priklauso ir nuo begalės kūrybinės virtuvės niuansų, kiek tau pačiam aktuali ar jautri nagrinėjama tema ir pan.

Ne viename interviu esate linkęs pirmiau save pristatyti kaip vertėją, o rašymą įvardyti kaip hobį. Tačiau turbūt tai nereiškia, kad kaip rašytojas savo kūrybai esate mažiau kritiškas nei kaip vertėjas?

Vadindamas kūrybą hobiu turėjau omeny tai, kad iš jos negyvenu, rašau retokai, laisvalaikiu. Bet tai nereiškia, kad laikydamasis tokio požiūrio negali rašyti profesionaliai. O paversti kūrybos pagrindine veikla turbūt ir nenorėčiau. Man patinka lenkų poetės Szymborskos atsakymas į klausimą, kodėl ji per savo gyvenimą taip mažai publikavo eilėraščių: „Savo namuose turiu šiukšliadėžę“. Jei kasmet kepčiau knygas, manau, anksčiau arba vėliau suabejočiau, ar nepamiršau taip pat turįs namuose šiukšliadėžę.

Tiesą sakant, jau redaguojant ir rengiant išleidimui pirmąjį eilėraščių rinkinį vienu metu apėmė pojūtis, kad tai darbas, kuris iš esmės neturi pabaigos. Jį taisiau ir pildžiau apie 4–5 metus, bet prieš išleidžiant supratau, kad vis tiek negana: šitas tekstas lyg ir per silpnas, šitą reikėtų išplėtoti, šioje vietoje apskritai trūksta kažkokios jungiamosios grandies… Taigi nusmelkė mintis, kad po metų ši knyga būtų geresnė, po dvejų – dar geresnė. Galiausiai priėjau išvadą, kad tikrai sąžiningas rašytojas galbūt apskritai turėtų visą gyvenimą rašyti ir taisyti vieną ir tą pačią knygą, nes tobulybės, žinia, nepasieksi. Vadinasi, visada truputį apgauni skaitytoją pateikdamas jam kažką neišbaigta. Bet tai, žinoma, idealistinis variantas.

Šiaip ar taip, grįžtant prie kūrybos kaip hobio temos, rašymas kaip kasdienis darbas man kelia šiokių tokių abejonių. Kadangi tikrai gerų, užrašymo vertų idėjos nekyla taip dažnai, kad galėtum rašyti po 8 valandas 5 dienas per savaitę (na, bent jau man). Taigi hobis ar ne hobis – ne taip jau svarbu. Svarbu parašyti, kad ir mažiau, bet išties ką nors įdomaus ar vertingo. Taip sakant, kuo mažiau šnekėsi, tuo mažesnė tikimybė, kad nusišnekėsi.

Teigiate, kad jūsų naujausios vaikų knygos pagrindinis herojus yra labai toli nuo „Mažojo princo“ ir „supermamyčių“ idealų“, toks truputį neklaužada, keikūnas, mergišius, mušeika ir pagyrūnas. Tačiau neturite siekio kurti cukriniais avinėliais prisaldintos vaikų literatūros ir tuo esate visai patenkintas, net jeigu numanote, kad tokių knygų leidybos kelias nebus lengvas.

„Cukriniai avinėliai“ nėra blogas dalykas, tiesiog po pastarųjų mano knygų vaikams teko girdėti nemažai abejonių dėl to, kokio amžiaus vaikams jos iš tiesų skirtos. Pavyzdžiui, į rekomenduotinų knygų sąrašą moksleiviams įtrauktas „Pypas ir jo nutikimai“ siūlomas aštuntokams, o tai jau iš esmės paaugliai. Vis dėlto sunkoka įsivaizduoti juos skaitančius šią knygą. Kita vertus, mažesniems vaikams ji tarsi per sudėtinga…

Regis, mes, suaugusieji, kažkuria prasme esame neįveikiamai atkirsti nuo vaikų nesusikalbėjimo bedugnės: visi esame savo laikmečio ir kultūros augintiniai, taigi aš iš esmės negaliu suvokti, kuo gyvena dabartinis šešiametis, nes mano ir mano kartos patirtys bei kultūrinis kontekstas buvo visiškai kitoks. O susikalbėti vis dėlto reikia, tad dažniausiai einame lengviausiu keliu: bandome prisiminti, kokie patys buvome šešerių, ir pagal tai sprendžiame apie dabartinių šešiamečių poreikius. Tačiau toks susitapatinimas geriausiu atveju veikia ribotai arba apskritai neveikia. Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad bet kuris dabartinis šešiametis, augantis išmaniųjų telefonų ir interneto eroje, yra bent dvigubai nuovokesnis už anuometinį mane ar bet kurį kitą mano kartos šešiametį. Tad ta literatūra, kuri mane domino vaikystėje, dabartiniams vaikams greičiausiai bus ne itin aktuali.

Taigi tiek mano „Pypas“, tiek „Naktis su raktininku“, tiek naujoji knyga apie minėtąjį keikūną ir pagyrūną nėra bandymas prieštarauti „Cukrinių avinėlių“ idealams. Tai tiesiog bandymas rasti bendrą kalbą su dabartiniais vaikais. Jie kitokie, todėl ir kalbėti su jais reikia kitaip nei su „Cukrinių avinėlių“ laikų šešiamečiais. Žinoma, šis bandymas – aklas, bet kitoks jis ir negali būti. Tai tarsi bandymas sugauti žuvį, nežinant, kokio masalo jai būtent reikia. Turbūt retas kuris dabartinis dvylikametis nėra matęs pornografijos arba nežino, kas yra „Discord“ (ar šią programėlę žino visi jiems kuriantys autoriai – kitas klausimas), tad rašyti šiems vaikams taip, lyg jie būtų naivūs Smetonos laikų piemenukai, man atrodo juokinga arba veidmainiška. 

„Bibliofobiją“ sudaro dešimt apsakymų. Jeigu paklausčiau, kuris jums asmeniškai artimiausias arba pasirodė smagiausias, žvelgiant iš kūrybinio rašymo proceso, ar galėtumėte įvardyti vieną?

Su kiekvienu tekstu sieja kažkoks asmeninis santykis, išgyventi potyriai ir istorijos. Gal labiausiai išskirčiau „Judą“ ir „Sacharos civilizacijas“, bet ne todėl, kad šie kūriniai rašėsi lengviausiai ar smagiausiai, o greičiau kaip tik priešingai – labiausiai išsunkė. Lengviausiai turbūt gimė „(vardas išgalvotas – aut. past.)“, nes tai novelė iš vieno sakinio. Taip, žinau apie Hemingway’ėjaus batukus, tad tai nebuvo bandymas išrasti dviratį. Tiesiog ketinau šią sceną įpinti į kurį nors kitą apsakymą, bet vėliau supratau, kad tas sakinys yra novelė savaime ir nieko daugiau jam nereikia – yra čia ir užuomazga, ir raida, ir kulminacija. Prie lengviausiai išsiliejusių ant popieriaus taip pat priskirčiau „Įvaikintus“ – tai gana netrumpas tekstas, bet pasirašęs beveik vienu prisėdimu, po kurio ir ypatingo redagavimo neprireikė.

Vis dėlto kam rašyti sunkiau – suaugusiesiems ar vaikams?

Bent jau teoriškai turbūt sunkiau rašyti suaugusiesiems – vien jau todėl, kad sudėtingesnės temos. Kita vertus, manau, viską lemia konkretaus teksto specifika. Rimta ir meniška knyga vaikams iš autoriaus gali pareikalauti gerokai daugiau pastangų nei koks nors detektyvas ar meilės romanas suaugusiesiems. Galiausiai rašymo sunkumas ar lengvumas priklauso ir nuo begalės kūrybinės virtuvės niuansų, kiek tau pačiam aktuali ar jautri nagrinėjama tema ir pan.

Auditorija ir jos amžius tam įtakos neturi. Pavyzdžiui, paskutinės dvi mano „Nakties su raktininku“ istorijos (jeigu tarsime, kad ta knyga skirta vaikams) yra vieni labiausiai mane nukamavusių tekstų. Taigi vėl galime grįžti prie literatūros kaip žaidimo temos: pats rašytojas nusistato taisykles konkrečiam tekstui ir kiek jos bus sudėtingos. Aš žaisti mėgstu, todėl dažnu atveju ir rašydamas vaikams bandau palikti keletą raktų įvairioms interpretacijoms, tad visumoje turbūt negalėčiau teigti, kad rašyti jiems man būtų lengviau. 

Ar jums svarbu grįžtamasis ryšys iš skaitytojų, kritikų atsiliepimai, apdovanojimai, nominacijos – o gal kaip tik stengiatės nuo viso to atsiriboti ir paleisti kūrinį gyventi savo gyvenimo? Ar laikotės nuostatos, kad rašytojui nederėtų aiškintis (teisintis), kaip jo kūriniai turėtų būti interpretuojami?

Grįžtamasis ryšys, manau, svarbus visiems, kurie publikuojasi. Žinoma, galima koketuoti ir dėtis, kad autoriui visai smagu ir savo kūrybinėje vienatvėje. Vis dėlto jeigu jau ne rašai į stalčių, o eini su savo tekstais į viešumą, vadinasi, nori ir skaitytojų, ir jų reakcijos ar dėmesio. Ir nieko čia bloga, svarbu netapti priklausomam nuo kitų žmonių nuomonės ar pagyrimų.

O teisintis autorius turėtų nebent dėl prasto teksto. Kūrinį interpretuoti ar aiškinti, kaip jį derėtų suprasti, apskritai ne jo reikalas. Gali paaiškinti, ką norėjai pasakyti, bet tai nebūtinai reiškia, kad būtent tai ir pasakei. Tarkime, kai kurie žmonės įvadinio „Bibliofobijos“ apsakymo „Planas B“ pabaigą suprato visai ne taip, nei buvau sumanęs, bet nieko čia bloga, nes jis sąmoningai pateiktas abstrakčiai ir miglotai.

Žinoma, pasitaiko kraštutinių atvejų, bet jeigu kas nors lyrinį eilėraštį apie pavasarinį lietutį supras kaip tekstą apie ateivių invaziją, visada galima tiesiog paklausti – kuo remdamasis priėjai tokią išvadą? Tekstas iš esmės yra objektyvi duotybė, tad interpretacijų begalybe netikiu. Vis dėlto autorinė interpretacija taip pat nėra svarbesnė už bet kurią kitą.

Ką skaitote, verčiate pastaruoju metu? Ar esate iš tų žmonių, kurie skaito penkias skirtingų žanrų, stiliaus knygas vienu metu?

Kadaise turėjau visą skaitymo ritualą. Iš paauglystėje mėgto rašytojo Londono buvau perėmęs vieną įprotį – vietoje skirtukų naudoti degtukus. Taigi atsirinkdavau po 13 knygų, sukaišiodavau į jas tuos degtukus ir sukraudavau prie lovos. Perskaitęs vieną įdėdavau jos degtuką į miniatiūrinį ąsotėlį, per laiką jų ten susikaupdavo visi trylika, o tada viskas kartodavosi iš naujo. Be abejo, skaitydavau ne visas knygas iš karto. Tiesiog buvo smagu daryti atranką ir susiplanuoti, ką skaitysiu artimiausią mėnesį. Tarp atrinktų knygų petekdavo ir akademinių veikalų, ir šiuolaikinės bei klasikinės literatūros, ir vienas kitas lengvesnio pobūdžio tekstas. Žodžiu, egzistavo tam tikri reikalavimai ir įvairovės požiūriu.

Pastaraisiais metais skaitau retokai, daugiausia poeziją. Galbūt iš dalies tai susiję su jau aptartąja „Bibliofobijos“ tema. Vienas jos personažas teigia, kad ant knygų turėtų būti įspėjantis užrašas: „Prieš skaitydami įsitikinkite, kad negalite gyventi patys.“ Žinoma, tai tik skambi frazė, nes be perskaitytų knygų įvardinti ar deramai įvertinti savo patirčių negalėčiau, vis dėlto šiuo metu gyventi man turbūt yra įdomiau nei skaityti apie kitų gyvenimus. Be to, perskaitęs daug knygų kažkurią akimirką pasijunti tarsi per ilgai užsigulėjęs nudistų paplūdimyje: ankstesnio virpuliuko neliko nė kvapo, o savo ir kitų nuogumas pasidaro nuspėjamas ir ima kelti tik buką nuobodulį. Taigi, tarkime, šios skaitymo atostogos yra bandymas grįžti į pradžią ir vėl pajusti ankstesnį alkį.