Rafinuotai elegantiškas baleto šokėjas E. Jakonis: „Viskas yra įmanoma“

Visa tai – neatsitiktina, kvietimas studijuoti – daugybės konkursų prizinių vietų rezultatas. Vienas svariausių – 2018 m. Niujorke vykęs tarptautinis jaunųjų baleto šokėjų konkursas „Youth America Grand Prix“, kur laimėta trečioji vieta. Su E. Jakoniu kalbamės apie baleto meną.

Edvinai, antrieji metai Miuncheno baleto akademijoje, pasidalinkite studijų patirtimi.

Miuncheno baleto akademijoje pirmą kartą patyriau, ką reiškia gyventi vienam svetimoje šalyje, ir tokioje aplinkoje privalėjau išmokti rūpintis savimi bei savo sveikata pats. Kalbant apie žinias, gautas mokymo įstaigoje, be abejo, jų labai daug. Prie kasdienio didžiulio fizinio krūvio ir naujos informacijos srauto priprasti buvo nelengva, tačiau tai, be abejonės, yra neįkainojamos žinios ir patirtis.

Pasidalinkite baleto meno mokymosi patirtimi prisimindamas mokymosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje pradžią, lygindamas su šiandiena.

Pati klasikinio šokio pamokos struktūra su amžiumi palaipsniui platinama, išmokstami nauji judesiai, junginiai, bet pagrindai ir eiliškumas išlieka tie patys ir baigiant mokyklą. Kontrastą kuria mokyklos, mokytojai, kiekvieno jų savotiška mokymo taktika. Nuolatinės pamokos, bendravimas su skirtingais pedagogais suteikia žinių, mokausi iš jų patirčių ir formuoju savo, kaip šokėjo, galimybių supratimą, charakterį bei įgūdžius.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje jūsų mokytojas – repetitorius prof. Petras Skirmantas, Miuncheno baleto akademijoje studijuojate pas Kirillą Melnikovą. Koks, jūsų nuomone, turėtų būti baleto meno mokytojas?

Aš esu dėkingas visiems baleto mokytojams, kuriuos sutikau savo augimo baleto pasaulyje kelyje. Tai didžiulė sėkmė turėti galimybę dirbti su tokiais šios meno srities profesionalais, kokius turiu aš. Sunku nusakyti tobulo mokytojo savybes, nes visa tai yra labai subjektyvu, tačiau nuoširdus noras perduoti savo žinias mokiniui ir kantrybė, ko gero, yra virš kitų iškylančios savybės.

Esminiai nukreipimai, gautos pamokos?

Sunku išskirti tam tikrus konkrečius patarimus, nes jų, labai vertingų, iš savo mokytojų gaunu kasdien. Manau natūralu, kad esminių pagalbos žodžių gavau per sunkius gyvenimo etapus, nes moralinių lūžių man, kaip jautrios prigimties žmogui, buvo nemažai. Daugiausia man padėjo tėvai ir mokytojai – Petras Skirmantas ir Kirilas Melnikovas.

Kokia baleto pamoka kasdienybėje?

Mano kasdienybėje baleto pamoka yra neatsiejama rutinos dalis, kartais varginanti, kartais labai produktyvi, dažnai ugdanti valią. Man, kaip ir kiekvienam baleto šokėjui, klasikinio šokio pamoka – rytinis dienos pradžios ritualas, be kurio negali pradėti repeticijų.

Baleto šokėjas Edvinas Jakonis. Martyno Aleksos nuotrauka

Edvinas Jakonis ir Marija Kastorina Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus naujametiniame koncerte „Užburianti klasika“. Martyno Aleksos nuotrauka

Savo pirmąjį baletą „Spragtukas“ pamačiau būdamas maždaug aštuonerių metų. Tai, ką jutau ir kuo buvau sužavėtas, buvo labai abstraktu. Paprastai tariant, tiesiog labai užsinorėjau šokti. Tai buvo ryškus įkvėpimo blyksnis iš ten, kur niekada iki tol nebuvau ir ko visai nepažįstu, o vaikiškas smalsumas, sustiprintas tokių patyrimų, mane nuvedė iki pat baleto mokyklos durų. Ko gero, mane sužavėjo muzikos su judesiu harmonijos grožis.

Kinestetika – kūno jutimas erdvėje yra baleto šokėjui svarbiausia. Meno kultūros žurnale „Krantai“ 2018 m. publikuotame interviu Jūratei Terleckaitei sakėte, kad baletas – pirmiausia yra menas. Apibūdinkite baleto šokio jausmą. Ką, jūsų patyrimu, reiškia šokti muziką?

Tik stipriai paruoštas kūnas leidžia nukreipti mintis nuo judesių atlikimo technikos ir imti mėgautis šokiu. Jeigu žinau, kad esu geros fizinės formos, lengviau susilieja judesiai su muzika, pajaučiu tą momentą. Šokti muziką yra mano siekiama būsena per pasirodymus, tik sukombinavus šias meno formas galima įgyvendinti nepriekaištingą pasirodymą ir perduoti žiūrovui kerinčią meno energiją.

Baleto kritikas Žilvinas Dautartas, rašydamas apie jūsų šoktą Princo variaciją iš Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ išskyrė jūsų rafinuotą eleganciją. Edvinai, kas tai – rafinuota elegancija?

Elegancija scenoje sukuriama virtuoziška atlikimo technika ir lengvo, muzikalaus, pastangų nereikalaujančio šokimo iliuzija. Atliekant Princo vaidmenį svarbu jausti santūrumo ribą, konkretaus amžiaus rūmų šokių stilistiką. Malonus toks mano šokio atlikimo apibūdinamas, tačiau konkrečiai apie tai scenoje negalvoju. Tikriausiai tai yra nuolatinių repeticijų, siekiant ištobulinti atlikimo techniką ir įvaldyti kuriamam personažui būdingas išraiškas ir manieras, vaisius.

Kas jūsų idealai kaip orientyrai, autoritetai?

Vieno konkretaus autoriteto niekada neturėjau, bet labai džiaugiuosi, kad gyvenu amžiuje, kai sekti žymius bet kokios sferos žmones ir matyti jų gyvenimo užkulisius yra labai paprasta. Supratimas, kad už garsiausių pasaulio šokėjų tobulų pasirodymų slepiasi nesuskaičiuojamos repeticijos ir valandos baleto salėje padeda tikėti, jog viskas yra įmanoma.

Minėtame J. Terleckaitės interviu straipsnyje pasidalijote, kad „Spragtukas“ yra pirmasis jūsų matytas baleto spektaklis. Prisiminkite šią, pirmąją, baleto meno patirtį, kas tada labiausiai palietė, nustebino, sužavėjo – kodėl?

Savo pirmąjį baletą „Spragtukas“ pamačiau būdamas maždaug aštuonerių metų. Tai, ką jutau ir kuo buvau sužavėtas, buvo labai abstraktu. Paprastai tariant, tiesiog labai užsinorėjau šokti. Tai buvo ryškus įkvėpimo blyksnis iš ten, kur niekada iki tol nebuvau ir ko visai nepažįstu, o vaikiškas smalsumas, sustiprintas tokių patyrimų, mane nuvedė iki pat baleto mokyklos durų. Ko gero, mane sužavėjo muzikos su judesiu harmonijos grožis.

Pasidalinkite jums ypatingiausiais baleto patyrimais.

Kiekvienas išėjimas į sceną – suvokimas – noriu siekti viso šito. Negaliu įvardinti vieno ypatingo įvykio. Susižavėjimas baleto meno sritimi augo palaipsniui, kartu su pasirodymais, konkursais, žiniomis ir pažintimis.

Kuriate ir choreografijas, įdomu, kiek siejate save su šokio meno kūryba?

Choreografijos kūryba man yra labai įdomi sfera. Nors dėl įtempto grafiko dažnai nebelieka laiko kūrybai, tačiau norą kurti turiu visada, nuolatos renku įvairią muziką, kuri formuoja mintyse kažkokias vizualizacijas. Todėl esu beveik tikras, kad ateityje kažką gražaus sukursiu.

Ką patartumėte, ko linkėtumėte sau?

Džiaugtis akimirka, toliau ieškoti savęs mene ir nuolatos būti įkvėptam.