2020 02 29

Monika Zavistauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Pažinti nepatirtus 90-uosius

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip aiškiai vietovės tikrąjį vaizdinį gali matyti žmogus, rankose turintis tik simboliais išmargintą žemėlapį? Kaip giliai vienos kilmės individų visumą – rūšį – galima pažinti, skaitant tik tos rūšies pasaulėvokos interpretacijas? MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ gali sukelti panašią būseną tam, kuris gimė tada, kai 90-ieji jau buvo pasibaigę. Audiogidas įžanginiame pasakojime kviečia elgtis „kaip tais 90-taisiais – vaikščioti tarp parodos skyrių ir ieškoti savų prekių“, tačiau kaip atliepti audiogidui, kad esi žmogus, neturintis tų 90-ųjų, kaip pasakyti, jog tos, iš pažiūros lyg ir savos „prekės“ – tik įtikinanti neva „manųjų prisiminimų“ klastotė?.. Tiesa, audiogidas šiam žemėlapiui suteikia sutartinių (o gal labiau asmeniškai pasirenkamų) ženklų – „Nepamirškite – taisykles ir dėsnius kuriate patys….“ Panašu, kad prieš akis – vien spalvoto, mirgančio pasaulio kontūrai, kokius simbolius ir kūrinius apgyvendinsiu tuose nepatirtuose 90-uosiuose – mano pasirinkimas. Turbūt vienintelė taisyklė, kurios privalu laikytis – visoms 90-ųjų žemėlapio formoms suteikti laisvą ėjimą trimis kryptimis – Link teisės būti! Link teisės kurti! Link teisės turėti!

Abstrakčiame savo žemėlapyje turbūt pirmiausiai brėžiu ryškią Buvimo liniją. Buvimas čia – ne vien fiziškumas ar apčiuopiamumas. Buvimas 90-ųjų pasaulyje – sąmoningas pasirinkimas kurti asmeninę būties prasmę, išgryninti ją, reikšti ją, būti procese. Palaikyti savo identitetą tampa nebe taip svarbu, veikiau reikia jį pervertinti ir naujai konstruoti. Čia kaip išdidi šiapusybės dvasiaiškyla apranga – ryški, marga, įgyjanti sielos ir pasaulėvokos veidrodžio reikšmę. Išorinis įvaizdis ne tik nusako vertybines nuostatas ir gyvenimo būdą, ne vien teigia, kad priklausai tam tikrai subkultūrai, kad kažkas esi, tačiau svarbiausia – kad pats tuo kažkuo pasirinkai būti. 

Vienas ryškesnių simbolių manajame žemėlapyje – savotiško santykio su kūnu atradimas. Bandžiau šį simbolį įvardinti kiek tiksliau, tačiau nei erotiškumo, nei gaivališkumo, nei tuo labiau seksualumo „prieskoniai“ netinka. Tai kažkoks giluminis sprogstantis supratimas, kad tavo kūnas yra vienybė su dvasia, jog tavo kūnas – toks pats tu, kūnas žodžiams, emocijoms, laisvei. Senos formos ardomos, nebėra reikalo mąstyti tyliai, daryti tyliai, gyventi tyliai – dabar iškyla šiapus, aktyvus šiapus laimi prieš pasyvų anapus, tirštas buvimas laimi prieš tylų padorumą. Prieš akis iškart iškyla parodoje vaizduojamos ištraukos iš 90-aisiais daug populiarumo sulaukusių „misių“ konkursų, taip pat menininko A. Aleksandravičiaus fotografijos ciklas „Kultūrizmas“ aiškiai nurodantis į nuolatinio darbo su kūnu triumfą. Rūpinimasis kūnu čia iškyla kaip būdas „labiau“ būti savimi, tarsi taip suteikti peno ir sielai. Atsiradęs noras investuoti į išorinį grožį ir jį pabrėžti tarsi neturėtų stebinti – juk kūniškumas dažnu atveju triumfuoja ir dabar.

Vėl grįžtu prie žemėlapio ir Buvimo linijos baigtį paženklinu žaliuoju pasu,kaip galutinai ir, svarbiausia, formaliai rūšies buvimą įtvirtinančiu simboliu. Tai tarsi loterijos, kurioje laimi visi (ar bent jau mano laimėję), bilietas; bilietas į gerą gyvenimą, kuris rodomas visur ir visiems kaskart vis su šypsena patvirtinant savo apčiuopiamą, stiprią, gryną ir realią teisę būti. Užbaigdama šią liniją svarstau kiek tas 90-ųjų būti virsmas yra žmogaus, pradėjusio save matyti pasaulyje, asmeninis procesas, o kiek kolektyvinis, bendra dvasia sujungiantis visą visuomenę?

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Čia iškylantis identitetas tarsi pradeda įgyti dvejopą reikšmę – aš, kaip pasaulio žmogus, ir aš, kaip lietuvis pasaulyje. Šios reikšmės, akivaizdu, yra apmąstomos labai aktyviai – visuomenėje egzistuojantys vaidmenys tarpusavyje maišosi ir painiojasi, žmogus labai aiškiai atranda gyvenimo „kalvystės“ sugebėjimus, tačiau, panašu, kad vyksta ir didelio masto kolektyvinės savivokos sąjūdis – kokios mūsų tautinės kultūrinės vertybės? Kokiu būdu kaip tauta norime įsirašyti į didžiulę Žmogaus Istorijos knygą? O gal šie klausimai atsiremia ir į kitą – kokių mūsų pasauliui reikia? Svarstau, kad 90-aisiais kelti klausimai, susiję su tautos ateitimi ir dvasinėmis vertybėmis, pažįstami ir nūdienos žmogui, gal tik pateikiami kitais formatais. Dažnas jaunas žmogus jaučia poreikį ieškoti atsakymų į juos, ne vien garsiai mąstyti, bet ir bandyti atrasti būdų įprasminti tiek ir savo kaip lietuvio buvimą, tiek savotiškai ir visos tautos. Tačiau šios Link teisės būti! vietos manajame žemėlapyje lieka visgi tuščios. Nebent keli taškai ir klaustukai – kokia tauta esame? Kokia tauta norime būti?

Šalia Buvimo linijos brėžiu galybę kitų, spalvingų ir įmantrių, linijų.Jos nurodo visomis kryptimis – visomis kryptimis kurti. Šie margi punktyrai ir kontūrai žymi kūrybinius kalnus ir bedugnes, kūrybines gilumas ir lygumas, tik bėda ta, kad dėliodama 90-ųjų Link teisės kurti! simbolius visai pametu jų reikšmes. Nors aktyviai kopiama į kūrybinius kalnus, tačiau tuoj savu noru krentama į kūrybines bedugnes dorai nepaaiškinus ar tai menininkų balanso tarp kokybiško ir nekokybiško menostoka, ar tai savu kailiu 90-ųjų nepatyrusio žiūrovo siauras supratimas.

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Akivaizdu – riba tarp „aukštojo“ meno ir kičo nyksta, nemažai parodos eksponatų perteikia socialinės provokacijos tikslų, to meto menininkai vis dažniau renkasi apie dalykus kalbėti paprastai, tiesiogiai, keičiant grožio, estetikos ir „kokybiško meno“ reikšmes. Nemažai erdvės mano žemėlapyje užima kičo teritorija. Nors kičas natūraliai kreipia į menkavertį turinį, neskoningumą ir savotišką parodiją, tačiau šioje erdvėje kičas tarytum įlenda į „aukštojo“ meno rėmus ir, svarbiausia, menininko pasirinkimas jį ten įsprausti yra sąmoningas. Tad panašu, kad tam jau nebetinka žodis „kičas“. Kaip reakcija į tai mintyse iškyla skambus, tačiau kažkokio keisto nešvarumo turintis lietuviškas priežodis – „pigią mėsą šunys ėda“. Šiame kontekste toji pigi, ryški, blizgi „mėsa“ yra skirta meną suprantantiems (ar bent jau taip manantiems) žmonėms ir turinti dvejopą poveikį. Ji kelia tam tikrą bjaurėjimąsi, norą nusukti akis, verčia jaustis nepatogiai, tačiau kažkokiu būdu įlenda į sielą, ją perkrečia, „išprausia“ žmogų ir palieka jį kiek liūdną, supratusį, kad šitas blizgus šou – apie patį jį. Bene geriausiai tai iliustruoja D. Liškevičiaus kūrinys – įkyriai besisukanti sintetinės žalios spalvos Kristaus skulptūra, teigianti, kad Dievas vis dažniau žmogui tampa tik dvasiniu atrakcionu. Ką toks menas sako apie pačius menininkus? Kokią vietą kūrėjas užima visuomenėje? Atsivėrę saviraiškos horizontai stipriai praplečia pačios sąvokos „menas“ ribas – procesas kaip menas, erdvė kaip menas, elgesys kaip menas, netgi gryniausia žmogaus esatis kaip menas. Tad ir menininko vieta čia daugialypė – jis gali virsti tiek teisėju, tiek teisiamuoju, tiek sielos gydytoju, tiek sergančiuoju.

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prieš akis iškyla procesijos, vykusios po A. Martinaičio kūrinio „Pieta“ atlikimo, fragmentai, kai kompozitorius, užsivertęs arfą ant nugaros išeina iš Nacionalinės filharmonijos, o paskui jį – muzikantai ir publika. Pirmąkart kuriant manuosius 90-uosius užklumpa jausmas, jog ši, videomedžiagoje matoma kompozitoriaus būtis, jo išraiška gyvenimui ir menui, nėra kažkieno reprezentacija. Ši būtis yra taip stipriai esama ir tokia gryna, kad, atrodo, nors ir yra baigtina, tačiau apima begalybę. Svarstau, kodėl būtent šio menininko performanso videomedžiaga taip įtraukia. Gal kartais katarsio patyrimui nereikia menininko sukuriamo pasaulio ir meninių dviprasmybių, gal kartais užtenka pačiu paprasčiausiu būdu parodomo menininko buvimo pasaulyje, jo elgesio tikrovėje? Sekundę pamanau, kad nereikia jokių žemėlapių, nereikia jokių simbolių, juk milžiniška vidinių energijos resursų koncentracija pulsuoja ir be jų. Tačiau nužvelgus kitas 90-ųjų žemėlapio teritorijas mintys grįžta, o su jomis ir A. J. Greimo žodžiai: „Pasaulyje, tokiame, koks jis šiandien yra, žmogaus žvilgsnis nesupoetina kasdienybės – kasdienybė suvulgarina meną…“

Tęsiant klajones po parodą ir ieškant skirtingų išeities taškų atsiranda būtinumas brėžti dar vieną, pakankamai tiesią, aiškią ir kryptingą liniją – Link teisės turėti! liniją. Nors parodoje nuorodų į laisvos prekybos, teisės pirkti – parduoti džiaugsmus ir privalumus yra apsčiai, tačiau žmogui, tik šią sekundę kuriančiam savo 90-uosius, šios išraiškos iš visų patirtųjų yra sunkiausiai suprantamos, svetimiausios. Keista, kad šiame kontekste apie materialią kaitą kalbėti yra daug sunkiau negu apie dvasinę ar kūrybinę. Galbūt todėl, kad tarsi apčiuopiamas tas atskaitos taškas, nuo kurio pirkimas ir pardavimas nebėra vien materialių gyvenimo poreikių patenkinimo priemonė, pirkimas ir pardavimas po truputį tampa tikslu savaime. Po deficito laikų atsiradęs desperatiškas noras savo kasdienybę užpildyti daiktais užsuka kažkokį užburtą ratą – rizikuojama gyvybėmis dėl aplūžusių mašinų „parsivarymo“ iš užsienio, Gariūnai, liudijantys šaltą, nykią, vienišą prekeivių buitį, prekybiniai kioskai kaip 90-ųjų ikona. Visuomenė pagaliau gali legaliai išsisluoksniuoti ir, panašu, sluoksniavimasis vyksta labai sparčiai. Nėra abejonių, kad prekyba, vykstanti ant bet kokio kartono gabalo, milžiniškas Vakarietišką gyvenimą menančių prekių kiekis užpildė buities spragas, tačiau klausimas ar palengvino būtį… Žvelgdama į L. Parulskio kioskų maketus mąstau – pati menu vieną tokį, tik, žinoma, realų savo gimtajame mieste. Įdomiausia tai, kad jis man liudijo kažkieno baigtį, o stovėdama čia ir dėliodama 90-ųjų simbolius suprantu, jog kažkada jis liudijo pradžią, būtent pradžią.