2020 03 01

Iain Matthew

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Dievo įsiveržimas

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Tėvas IAINAS MATTHEW gimė 1960 m. Vindsore, Anglijoje. 1978 m. įstojo į Basųjų karmelitų Ordiną. 1985 m. davė amžinuosius įžadus, o po metų buvo įšventintas kunigu. 1991 m. Oksfordo universitete apgynė dvasingumo  teologijos daktaro disertaciją tema „Kristaus pažinimas ir supratimas šv. Kryžiaus Jono raštų šviesoje“. Dirbo pastoracinį ir sielovadinį darbą Anglijoje, Airijoje, Australijoje ir Venesueloje. Nuo 2013 m. gyvena Romoje ir dėsto Popiežiškajame Teresianumo Institute. 

Šiemet į lietuvių kalba išversta ir išleista jo knyga „Dievo įsiveržimas“ apie dvasinę kelionę su šv. Kryžiaus Jonu. Tėvas I. Matthew atskleidžia, kaip nuo pat vaikystės šventojo gyvenimo įvykiai bei Dievo patirtis pynėsi į vientisą audinį ir kaip visa tai kūrė jį kaip žmogų. Remdamasis liudininkų pasakojimais, autorius išryškina mažiau žinomus šventojo bruožus: kantrybę, atvirumą, gebėjimą paprastai ir nuoširdžiai bendrauti, geraširdiškumą, švelnumą, džiugią ramybę. 

Ši knyga kviečia stengtis labiau pažinti Dievą, mokytis gilesnės maldos, siekiančios toliau, nei mūsų prašymai, reikalavimai, troškimai. Esame kviečiami išdrįsti tiesiog būti su Dievu, kuris nuolatos yra su mumis, leisti Jam vesti mus net per tuštumą, žinant, kad „joje atsiskleis gilesnė bendrystė“. Esame drąsinami atsiverti „Dievo įsiveržimui“, mokytis atpažinti Jį „čia“ ir „dabar“. 

Iš anglų ir ispanų kalbų vertė sesuo Kryžiaus Ieva Marija OCD, redaktorė Elvyra Kučinskaitė, dailininkė Silvija Knezekytė.

Vilniuje knygą greitai galima įsigyti „Katalikų pasaulio leidinių“ knygyne (Šventaragio g. 4 ir Pranciškonų g. 3/6). Kaune – Šv. Kazimiero knygyne, Karmelitų bažnyčioje, Arkikatedros bazilikos knygynėlyje ir Basųjų karmeličių vienuolyne (Kauno raj.). Šiauliuose – knygyne „Prie Katedros“ (Tilžės g. 186). Panevėžyje – Panevėžio vyskupijos kurijoje (Upytės g.3 ) ir Katechetikos centre (Marijonų g. 24). Kaišiadoryse – Katechetikos centre (Birutės g. 9). Telšiuose – Katedros knygyne (Katedros a. 3). Klaipėdoje – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios knygyne (Rumpiškės g. 6). Kretingoje – bažnyčios raštinėje ir arbatinėje „Špitolė“. Taip pat seserys karmelitės norintiems ją gali atsiųsti paštu. Teirautis tel. 8698 50036 (s. Laima) ir el. paštu: [email protected]

Skaitykite šeštą knygos skyrių „Tikroji tuštuma“. 

Sakoma, kad nedaugelio pasaulėvaizdis buvo toks paprastas, kaip Kryžiaus Jono[1].  Kai pagauname Dievo įsiveržimo atgarsį jo sieloje, aiškiausiai suskambantį Gyvojoje meilės liepsnoje, daug kas paaiškėja. Jono liudijimas apie Dievą, besiveržiantį atsiduoti žmogui, leidžia ir į jo paties kūrinius pažvelgti taip, kaip juos matė jis. Tarsi iš paukščio skrydžio nužvelgtume didingais medžiais apsodintą alėją, užuot ieškoję jos triukšmingų gatvių raizgalynėje. Kelionė pasirodo esanti verta pastangų ir tampa įmanoma.

„Jeigu siela ieško Dievo, dar labiau jos ieško jos Mylimasis[2].“ Tai yra faktas, kurio šviesoje turime iš esmės persvarstyti savo pačių vaidmenį.

Įsivaizduokime, kad pasiklydome, ir mus ištiko badas… Turime susikrauti mantą, pasiimti vandens likutį ir iškeliauti į nežinią ieškoti maisto, skinantis kelią per brūzgynus ir tikėdamiesi kaip nors kur nors nusigauti. Tačiau staiga pasigirsta sraigtasparnio ūžesys – artinasi pagalba. Tai viską pakeičia. Dabar tereikia vienintelio dalyko – šiek tiek vietos, kad sraigtasparnis galėtų nutūpti.

Tai ir reiškia įvertinti iš naujo: Dievas Jonui yra tas, kuris artinasi, o mūsų pagrindinė užduotis yra ne kažką daryti, o priimti. Taigi čia labiau tiktų raktažodis „erdvė“, o ne „pasiekimai“. „Padaryti erdvės Dievui, kad galėtume [Jį] priimti[3].“ Šiek tiek paaiškinsiu šį Jono požiūrį į krikščioniui tenkantį uždavinį.

Jonas apie mūsų vaidmenį kalba pasitelkdamas du įvaizdžius. Pirmasis simbolizuoja uolias pastangas kažką pasiekti. Tai – kopimas į kalną…

Kai Jonas pabėgo iš kalėjimo, prieš įtempto darbo metus Baesoje ir Granadoje kelis mėnesius jis praleido Seguros kalnų papėdėje. Iš ten jis kas savaitę aštuonis ar dešimt kilometrų keliaudavo per kalnus patarnauti Beaso seserims (toms pačioms, kurios ne itin juo pasitikėjo, jam atvykus pirmąjį kartą). Jei pakartotume jo kelionę kelias valandas kopdami vingiuotu taku,  supluktume ir šiek tiek suirztume:  tikėtina, jog būta ir tiesesnio kelio. Panašu, kad Jonas surado ir pasirinko šį.

Norėdamas padėti seserims ir tada, kai būdavo išvykęs, Jonas kiekvienai parašė po atvirutę. Vienoje tokių atviručių, jo paties paskleistų gana plačiai (skaičiuojama, kad jis ją perrašė arti 60 kartų), buvo pavaizduotas kalnas, išvagotas plačių kelių, vedančių į niekur, ir vieno siauro tako, vedančiu tiesiai į viršūnę. (Jei dar įsivaizduotume  smėlio bei akmenų gruzdėjimą po kojomis, pasijustume keliaujantys drauge su juo į Beasą). Centriniame take įrašytas žodis nada – niekas. Jo įrašas  kartojamas visame kelyje, vedančiame viršūnės linkui – nada, nada, nada, nada, nada, nada. Ir plačioje, erdvioje, saulės nušviestoje viršūnėje jis užrašytas taip pat: nada. „Čia jau nebėra kelio, nes teisiajam nėra įstatymo; jis pats sau įstatymas[4].“

Šis „niekas“ išsamiau paaiškinamas didesnės apimties raštuose.

Idant skonėtumeisi viskuo,

nenorėk skonėtis niekuo.

Idant turėtum viską,

Nenorėk turėti niekur nieko.

Idant taptum viskuo,

nenorėk būti niekur niekuo…

Idant sužinotum, ko nežinai,

turi eiti per tai, ko nežinai…

Idant taptum, kas nesi,

turi eiti per tai, kas nesi[5].

Taigi kopimas yra vienas iš augimo įvaizdžių. Tai – reiklus, radikalus, visa apimantis įvaizdis. Jis artimas evangelijų Jėzui, kuris reikalauja visko ir mano esąs tikrai tokios kainos vertas. Artimas ir meilės esmei, siekiančiai  visumos, jeigu mylima iki galo.

Tačiau svarbu tą „nieką“ suprasti teisingai. Štai, ko jis nereiškia:

„Krikščioniškoje sampratoje „augti“ – reiškia atsisakyti visko, kas teikia džiaugsmą.“ Žinoma, ne.

„Krikščioniškoje sampratoje „augti“ – reiškia siekti tobulumo.“ Ne visai taip, nors Jonas kartais ir vartoja šį žodį.

Viena vertus, Jonas siekia atverti kelią džiaugsmui ir teikia pirmenybę ne savirealizacijai (tobulumui), o santykiui (vienybei). Kita vertus, žvelgiant iš minėtos perspektyvos gali susidaryti vaizdas, kad krikščionybė panaši į rungtynes, kuriose išaukštinami geriausieji, o daugumai tarsi sakoma: „Nesivarginkite ir nerungtyniaukite! Jeigu Dievas yra taip toli ir tai yra taip sunku, Evangelijos reikalavimus ir pažadus verčiau atidėti į šalį.”

Pamėginkime suformuluoti dar kartą: „Krikščioniškoje sampratoje „augti“ –  tai ieškoti To, kuris teikia man gyvenimo džiaugsmą, tiki manimi, mane atgaivina. Kai esu su Juo, kiekviena akimirka man – atradimas, o buvimas be Jo tolygus mirčiai.“

Panašiai galvojo Jonas. Todėl jis itin mėgo rašyti poeziją ir savo eilėraščiuose dažnai vartojo ieškomo Mylimojo įvaizdį. Mylimasai – Tu sužeidei mane – išėjau – Tavęs nebebuvo…

Jeigu augimas panašus į kopimą, jis nėra vien tik atletiška krikščionio pastanga, atliekama vienumoje. Jonas išeina ieškoti ryžtingai, nes Kito meilė jį „sužeidė“ ir dabar terūpi vien tik ji.

Kopimas. Mylimojo ieškojimas. Abu šie įvaizdžiai panašūs tuo, kad žmogui tenka priedermė žengti susitikimo linkui.

Vis dėlto svarbiausias įvaizdis yra kitas. Jau susipažinome su liepsnos simboliu. Liepsna yra ta, kuri „įžengia“. Taigi pagrindinis veikėjas esu ne aš, o Kitas, „Sužadėtinio Dvasia“[6]. Gyvojoje meilės liepsnoje Ji įžengia nevaržomai, plieksdama karščiu. Jono aprašomos kelionės metu liepsnos prisiartinimas iš pradžių atrodė aižesnis – panašiai, kaip ugniai deginant medį, – pirmiausiai  jis rasoja ir šnypščia, pajuosta ir traška, kol galiausiai pats virsta liepsna[7]. Tačiau ar liepsna apvalytų, ar išaukštintų, artinasi ir įžengia ta pati „meilės ugnis“[8].

Šis veržimasis kaskart atsikartoja: „įspįstantis saulės spindulys“, „žvelgiančios akys“, „maitinanti motina“, „plūstantis vanduo“ – tai iniciatyvą imančio į savo rankas, įsiveržiančio Dievo įvaizdžiai. Jais norima atskleisti ne tai, kaip derėtų skintis kelią, bet kaip iš jo pasitraukti. Augimą rodo ne nueitas atstumas, o tai, kiek vietos palikome veikti Dievui. Jo vartojami raktiniai žodžiai yra „erdvė“, „tuštuma“, arba, pasak Jono, nada.

Taip pasiekiama kalno viršūnė. Taip turi būti. Jono raštai gimė iš sandūros  su įsiveržiančiu Dievu, dosniai atiduodančiu save „kur tik randa vietos“[9], ir vienintelė prasminga askezė – padaryti erdvės šiam Jo antplūdžiui. Visa, ką Jonas sakė apie mūsų priedermę, reiktų interpretuoti šioje šviesoje.

Rašydamas Beaso bendruomenei Jonas kalbėjo apie žmones, kurie netampa tušti, „kad Dievas galėtų juos pripildyti savo neapsakomos palaimos; tad kokie atėjo pas Dievą, tokie ir išeina, nes, atėję pilnomis rankomis, negali paimti to, ką Dievas jiems duoda. Dieve, gelbėk nuo tokių blogų naštų, trukdančių tokiai mielai ir maloniai laisvei!“[10].

Tuščios rankos, pasirengusios priimti tai, ką Dievas duoda. Akivaizdu, kad šis įvaizdis yra anksčiau parašytų Jono žodžių apie save dovanojantį Dievą, išdava. Antraip tuštuma taip ir liktų tuštuma. Nada būtų liūdnas žodis, skambantis tyruose. Tačiau jis yra palaimingas, nes visuomet neša žinią, jog mainais mums atiduodama „visa“.

Todėl ir Jono piešinyje kalno viršūnėje esama labai daug erdvės, „ir net ant kalno nieko“, kadangi jame gyvena absoliuti Būtis: „Ant šio kalno gyvena vien Dievo garbė ir šlovė.“ Liepsnos ištraukoje pagaunama šių žodžių prasmė: kadangi Dievui „tūkstantis metų yra lyg vakarykštė diena, jau praėjusi (Ps 90, 4)“, ir „visos tautos yra tarsi niekas (Iz 40, 7)“, „taip juos vertina ir siela, kuriai visi dalykai yra niekas, ir ji yra niekas jiems. Tik jos Dievas yra jai viskas“[11].

Ši tuštuma yra ne įstatymas, o Evangelija. Poezija, o ne proza. Tai yra svetingos Dievo, kuris ateina, kad pripildytų, sutiktuvės.

Tokia yra Jono vizija, ir ji yra įpareigojanti. Esminis jos keliamas klausimas yra  ne „ką aš turiu pasiekti?“, o „kokių esama kliūčių kelyje į Jį?“ Apie tai dabar ir pakalbėkime.


[1] Hans Urs von Balthasar (cituodamas H. Delacroix). The Glory of the Lord. Edinburgh: T. & T. Clark, 1986, vol. 3, 133 p., 124 n.

[2] LB 3, 28.

[3] LB 2, 27; Žr. 1K 5, 2.

[4] „Tobulumo kalnas arba Karmelio kalnas“, 69 p.

[5] 1 K 13, 11.

[6] LB 1, 3.

[7] LB P 3, 1. 3–4. 23. 33.

[8] LB 1, 19.

[9] LB 1, 15.

[10] Laiškas 7, Beaso basosioms karmelitėms, 1586 m. lapkričio 18 d.

[11] LB 1, 32.