Aktorius V. Rumšas: „Nesiliauti ieškoti savo vyšnių sodo“

Aktorius Vytautas Rumšas. VMT archyvo nuotrauka

Vilniaus mažajam teatrui kovo 2 dieną sukanka trisdešimt. Šia proga kalbiname vidurinės teatro kartos aktorių VYTAUTĄ RUMŠĄ, sukūrusį puikių vaidmenų savo mokytojo Rimo Tumino spektakliuose: „Trys seserys“, „Maskaradas“, „Revizorius“ ir kt. Vytautas sako, kad aktoriai yra tarsi teatro šventovės kunigai, kurie turi skelbti apie grįžimą prie esmės, kurie gali padrąsinti eiti savu keliu. Eiti, kol pasieksime savo vyšnių sodus… 

Vytautai, Vilniaus mažasis kiekvienam iš mūsų kelia kažkokių asociacijų. Jeigu Vilniaus mažasis būtų jums brangi vieta, kokia vieta tai būtų? 

Tai būtų mano senelių sodyba kaime – vieta, kur prabėgo mano vasaros, mano Kalėdos. Nors kaime nebuvo pačių moderniausių dalykų ir pasitaikydavo nuobodžių akimirkų, tai būdavo prieglobstis nuo miesto, nuo mokslų.   

Tai štai būtent teatras man yra ta „sodyba kaime“ – truputį atitverta nuo miesto šurmulio, nuo problemų. Kaip teatras. Būdamas čia tarsi atsiduri kitam pasauly. Čia kalbi apie kūrinius, apie norą kurti. Man tai yra lyg mano kaimas – pačia geriausia šio žodžio prasme, kurio mums visiems labai reikia. Mums visiems reikia sugebėti grįžti prie savo šaknų, prie gamtos, prie to, kas autentiška, to, kas GYVA. Teatras turi būti pabarantis, paguodžiantis, palepinantis… Bet svarbiausia – nedrungnas. Negali būti nieko blogiau negu drungnas teatras. Ar kažkoks projektinis teatras. 

Aš Mažąjį teatrą tikrai labai myliu. Man be jo būtų liūdna. Tai tas pats, kaip parduotum senelių sodybą ir suprastum, kad kad kažkoks etapas nutrūko, kad jis nebegrįžtamas. Kada bevažiuotum pro vieškelį, vedantį  į tą sodybą, tau spaustų širdį… Tai kol galiu, aš labai noriu ją turėti. Man joje gerai, nepaisant to, kad ir piktžoles tenka ravėti, ir dirbti, ir daryti tai, ko tu visiškai nenori. Bet tai yra tavo… 

Šiandien, kovo 2-ąją, Vilniaus mažajam sukanka 30 metų. Kuo jūsų teatras yra išskirtinis? 

Jis išskirtinis tuo, kad turi komandą, kuri yra kaip šeimos nariai. Turėti trupę žmonių, kurie yra vienos kraujo grupės, kurie supranta vieni kitus, pasitiki, pykstasi, taikosi, bet kuri visa – vieno tėvo vaikai, ir tai – didelė vertybė ir stiprybė. Tas mažas branduolys, tas jaukumas, kurį mes sugebame parodyti žiūrovui. Mes esame dideli, nes esame centre, bet ir maži, nes esame maži…

Ar yra kokia nors jūsų mokytojo, teatro įkūrėjo Rimo Tumino, mintis, kuri pačiam svarbi, įdomi, kuri įsiminė?

Dar studijų metais, menu, perskaitėme pjesę. Susirinkome repetuoti. Visi labai sureikšmintais veidais, o Tuminas ir sako: „Grįžkit namo. Paimkit pjesę. Atrodo, kad jūs tą pjesę skaitėte susiraukę, kažko ieškodami. O dabar ją atsiverskite dar kartelį. Tik šį kartą ištiesinkite kaktą, nebesusiraukite, lengvai nusišypsokite ir tada pradėkite skaityti.“ 

Ir tai yra raktas į labai gerą požiūrio kampą. Tumino spektakliai tuo ir yra unikalūs, kad, nepaisant vykstančių dramų, visuomet yra dalelė jumoro. Kaip ir gyvenime – kažkas miršta, o tuo metu kažkas sugeba ant kelnių užsipilti kavą arba išmesti iš rankų gėles. Tragizmas ir komizmas gyvenime visuomet šalia. Dėl to nereikia susikoncentruoti į vieną spalvą – tamsią, juodą ar jos pustonius. Jeigu pažiūrėsi plačiau, jei ištiesinsi kaktą, jei nusišypsosi, tai visoje medžiagoje, kurią skaitai, su kuria dirbi gali atsirasti labai daug kitokios gyvybės, lengvumo, šviesos. Kartais mes per rimtai į viską žiūrime. Net ir į patį rimčiausią kūrinį galima pasižiūrėti su lengva šypsena. 

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Maskaradas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. VMT archyvo nuotrauka

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Trys seserys“. VMT archyvo nuotrauka

Pamenu, kai baigę ketvirtą kursą lankėmės režisieriaus Rimo Tumino sodyboje. Su mumis atvažiavo ir aktorius Arūnas Žebrauskas. Režisierius stovėjo su baltu chalatu ant trobos slenksčio, ir aš pagalvojau: koks puikus momentas. Mes esame pas Tuminą senovinėje sodyboje. Visi kartu. Puikios dienos. Buvo jausmas, kad mes buvome savo vyšnių sode.

Vytautai, ar esate patyręs akimirkų, kai kažką svarbaus supratote ar išgyvenote būdamas scenoje?  

Man būna tokių momentų vaidinant rusų klasikos kūrinius: „Maskaradą“, „Tris seseris“. Ta literatūra taip puikiai parašyta, joje tiek daug temų, kurios man pačiam tampa kaip psichoterapijos seansas. Tu sėdi, klausai ir mąstai apie tai, ką girdi. Spektakliuose „Maskaradas“, „Trys seserys“ tiek daug slaptų žinučių. Dėl to tie spektakliai ir yra tokie ilgaamžiai. Ne vien tik dėl režisūros ar puikios aktorių vaidybos, bet ir todėl, kad šie kūriniai aktualūs. Jie apie svajones, meilę, nesusikalbėjimą, „Maskaradas“ – apie intrigas, pavydą.

Visi tie jausmai mums ir šiandien yra aktualūs. Tiktai juos mes linkę nustumti į šoną, nes jausmai nėra labai patogus dalykas. O teatras su tokiais spektakliais mus grąžina prie tikrųjų žmogiškų išgyvenimų, primena, kad reikia gyventi čia ir dabar, džiaugtis tais žmonėmis, kurie šalia. Patraukti į šalį telefoną ir pasimėgauti tuo, ką iš tikrųjų turi: laisve, greitai augančiu Vilniumi, galimybe būti bet kur pasaulyje. Reikia papraščiau į viską žiūrėti ir neatidėlioti. Šie spektakliai man siunčia tokias žinutes… 

Ką dar norėtumėte patirti savo teatre? 

Kūrybos džiaugsmą: su ieškojimais, neviltimi, kai atrodo, kad nieko nesupranti,  nežinai ir esi blogas aktorius. Bet jeigu šalia yra komanda, režisierius, jeigu jis turi gerą kūrybinį užtaisą, gimsta puikus kūrybinis procesas, kurį norisi vis kartoti. Aš pasiilgstu repeticijų periodo, kai vienas ar kitas spektaklis gimė, kai buvo klystama, ieškoma, daug juokiamasi. Labai tikiuosi, kad mes sugebėtume išgyventi tą kūrybos džiaugsmą. Gyvo tikro proceso labai norisi. 

Šiuo metu repetuojame spektaklį „Čia nebus mirties“ (režisieriai Rimas Tuminas ir Gabrielė Tuminaitė). Šis procesas skiriasi nuo visų kitų tuo, kad daug kas kuriama čia pat, vietoje, nėra užbaigto kūrinio. Rašomos ištraukos, kuriami etiudai. Šis spektaklis tikrai bus kitoks, negu galima tikėtis. Visas procesas – tarsi belaukiant gimdymo. Lyg ir viskas aišku, bet vis tiek neramu – kas gi įvyks paskutinę akimirką, kai reikės atsistoti prieš žiūrovą?

Aktorius Vytautas Rumšas. VMT archyvo nuotrauka

Su Vilniaus mažuoju esate jau dvidešimt metų. Kaip manote, kokia šio teatro dabartis ir kokia ateitis?

Šiandien mūsų teatras truputį pasimetęs, lyg mažas vaikas ieškantis, kurgi tas jo kaimas, kurgi tas jo vyšnių sodas. Jis taip seniai jame buvo, kad net pamiršo kelią į savo vyšnių sodą… Tai va po ilgų blaškymųsi reikia sugrįžti į tą vyšnių sodą. Reikia jį surasti. O jis, tikėtina, kad bus ir užaugęs, ir kitoks, bet jis, nepaisant įvairių gyvenimo peripetijų, nulaužytų nuorodų – jis kažkur juk yra. Ir nebūtinai tu iš karto tą kelią rasi. Gal daug kur nuklysi, gal prireiks dar trisdešimt metų. Bet geriau klaidžioti, geriau daryti klaidų, negu liautis ieškojus savo vaikystės ar išsvajoto vyšnių sodo… Tik reikia to norėti. 

Pamenu, kai baigę ketvirtą kursą lankėmės režisieriaus Rimo Tumino sodyboje. Su mumis atvažiavo ir aktorius Arūnas Žebrauskas. Režisierius stovėjo su baltu chalatu ant trobos slenksčio, ir aš pagalvojau: koks puikus momentas. Mes esame pas Tuminą senovinėje sodyboje. Visi kartu. Puikios dienos. Buvo jausmas, kad mes buvome savo vyšnių sode.