Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Apie Rusiją

Vytautas Toleikis. Evgenios Levin nuotrauka

Mokytojo, rašytojo Vytauto Toleikio laiškas „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorei perpublikuojamas iš pirmojo 2020 m. žurnalo numerio.

Pradėsiu neišsisukinėdamas: aš myliu, bent jau tikrai mėgstu Rusiją. Baisu? Perskaitę šį kone tikėjimo išpažinimą, nuo rytojaus galite drąsiai su manimi nebesisveikinti, nesidrovėdami pereiti į kitą gatvės pusę. Neįsižeisiu. Maža to, pasakysiu daugiau: ir rusai man patinka. Juk ir Rusiją galima mylėti be rusų, kaip vienas rusas pokariu pamilo Lietuvą be lietuvių. O žydų kilmės rusai man suvis kaip lietuviai, kone mūsiškiai. Pavyzdžiui, Juozapas Brodskis. Nenuslėpsiu, kad ir Izraeliui, ir Lenkijai, ir Vokietijai gal net labiau esu neabejingas nei Rusijai. Ir suomiams, ir danams su norvegais jaučiu didžiausią simpatiją. Ir Estiją esu iki ausų įsimylėjęs. Bet turiu visus tautos priešų ieškotojus didžiai nuliūdinti – tikrai nesu rusofilas ar buvęs rusofobas, po viešos atgailos atsivertęs į rusofilus. Ne! Tos filijos, fobijos man visada buvo įtartinos. Amerikofilija, germanofilija, nekrofilija, zoofilija. Homofobija, islamofobija, rusofobija. Tai veikiau asmenybės ne kultūrinė ar pilietinė pozicija, o psichiatro diagnozė, priklausomybė nuo vieno vienintelio objekto, tokia proto susiaurėjimo – užkalkėjimo rūšis. Kaip ir priklausomybė dieną naktį budėti nekenčiant ar be galo mylint kurį nors pasaulinio rango politiką ar menininką. Stebiu, kaip FB kosmose vienas rašytojas tiesiog negali be Rimo Tumino. Neretai už to slypi vaikystės kompleksai, pavydas, latentinis troškimas ir pačiam tokiam būti. Arba psichologinės kompensacijos mechanizmai, dalyvaujant virtualiosiose kovose.

Bet su Rusija ir rusais mano santykis kur kas sudėtingesnis, palyginti su Izraeliu ar Lenkija, lenkais. Bepigu lietuvaitei Marijai Čepaitytei mylėti Rusiją, kai ji gali atsakyti: „Gimiau Maskvoje, Puškino aikštėje.“ Aš gimiau Barvų kaime, buvusiame Klaipėdos krašte. Ir neapykantą rusams, išdidų kultūrinio pranašumo jausmą gavau iš namų, kone paveldėjau. Savo laimei ar nelaimei, pernelyg daug skaičiau praėjusius dviejų šimtų metų Lietuvos vargus. Memuarai, dienoraščiai, laiškai, grožinė literatūra, periodika. Istorikų tyrinėjimai. Kokių skriaudų atnešė Rusija ir Tarybų Sąjunga Lietuvai ir lietuviams, žinau net per daug. Aš tiesiog esu apsinuodijęs šia informacija. Man mažiausiai už dešimtmetį reikia detoksikacijos, bent minimalios distancijos. Galėčiau valandų valandas pasakoti konkrečias istorijas: žudynės, prievartavimai, griovimai, žeminimai, rusifikacijos. Man tikrai nelengva vykdyti kone prieš keturiasdešimt metų pareikštą Justino Mikučio paraginimą: „Mums, lietuviams, kurių istorija yra ne mažiau organiškai susieta su Rusijos, kaip Vokietijos istorija su Prancūzijos, atsiranda reali galimybė iš šalies objektyviai sekant rusiškosios istorijos raidą, apčiuopti šiuo metu rusų tautoje dar embriono būvyje tebesančią krikščioniškąją idėją ir galbūt pirmiems apreikšti ją Vakarų pasauliui, tuo pačiu ją teisėtai pasisavinti ir padaryti ją tiek pat autentiška ir sava, kiek ir rusiška, ir europietiška. Tam, žinoma, reikės sugebėti pakilti virš savęs ir atsisakyti aklo, zoologinio pykčio rusų tautai. Tuo metu, kai lietuviai užmezgė glaudžius ryšius su savo kaimynais – rusais, vokiečiais, ir lenkais, tų tautų likimo kanceliarijoje buvo užvesta istorinė byla, kuri negalės baigtis tol, kol nebus išspręstos visos jų problemos“ („Lietuvos raktas“, in: Sietynas, 1989, nr. 5, p. 67).

Manęs neapleidžia mintis, kad giluminiai krikščionišku, o ne gudriai diplomatišku ar eurokonjunktūriniu, nuolat atnaujinamu, permąstomu požiūriu į Rusiją nuo 1988 m. į priekį nelabai tepasislinkome. Buvome gerokai šoktelėję pirmyn, kai per Maskvos pučą barikadose rusai mus citavo, bet greitai nutrepsėjome atgalios į savo dar tarpukariu sukurtą ir sovietų tarsi amžiams adaptuotą lietuviškojo nacionalizmo kamaraitę.

Paradoksalu, kad, deklaruodami abejingumą ar priešiškumą Rusijai, patys imame Lietuvoje panašėti būtent į Rusiją, kurios neva taip labai nemėgstame. Tos svajonės apie tvirtą valdžios ranką, suvalstybintą vieningą istorijos naratyvą, pjudymo kampanijos prieš kitaip mąstančius, vienos rankos pirštais suskaičiuojamos saujelės politinių-finansinių grupuočių įsitvirtinimas, prieštaringų ar tragiško likimo asmenybių pavertimas tautiniais didvyriais, – kaip man tai primena
ne mano Rusiją…

Justinas Mikutis. Audriaus Naujokaičio nuotrauka.

Vėl citata: „Jeigu mes nemokėsime ar nenorėsime suvokti tai, ką mūsų kaimynai, sakykim, rusai turi gera, tai neišvengiamai perimsime tai, ką jie turi bloga“ (idem, „Mintys“, in: Aušrinė, 1989, nr. 5, p. 3). Ir ką turime globaliai? Sulaukę valstybės 30-mečio, mokyklose taip ir nesugebėjome išgyvendinti rusiškų keiksmažodžių, televizijose tebevėpsom į antrarūšius rusiškus serialus. Angliškus, vokiškus verčiame, įgarsiname lietuviškai, o rusiškus leidžiame rusiškai, subtitruojame lietuviškai.

Sunku pasakyti, kaip dabar interpretuotų Rusiją Mikutis. Juk po Pekino olimpiados pasaulį jungiantys lieptai pavojingai susiūbavo, tebelinguoja iki šiandien. Apie Rusiją geriau iš viso negalvoti, užšaldyti klausimą, gal kada savaime po kokių 20 metų atitirps. Žvilgtelsime, o jos išvis nebesą! Gera pasvajoti… Va, jaunoji karta nemoka rusų kalbos, niekada Rusijoje nebuvo, o už mus akivaizdžiai pranašesni, be jokių filijų ir fobijų gyvena. Juk ne vienas, bent jau aš, po įstojimo į NATO pagalvojame, kad dabar tie rusai pas save tegul apsišika iki ausų, ką išsirinko, tą ir turi, čia ne mūsų reikalas. Kam čia gręžiotis į buvusius okupantus, jie ir dabar į mus skersakiuoja. Tegul greičiau kinai iš jų pasigriebia Sibirą, o likusi Rusija tesumusulmonėja, subyra į kokius chanatus. Belieka mums prakiurksoti dešimt dvidešimt metelių, ir tuomet galų gale ramiai atsipūsime. Gintaras Beresnevičius Imperijos daryme buvo numatęs, kad „Rusija byrės, tai neišvengiama…“ Belieka sulaukti… Tik kad patys išliktume.

Taigi, turėdamas tokį viešosios nuomonės psichologinį palaikymą, į Rusiją neskubėjau, netraukė, juolab su mokiniais. Susidarė ilgoko nebuvimo, nesidomėjimo, nebestebėjimo vakuumas. Užšaldyti, nebeatnaujinami failai. Per tą periodą vis labiau neberasdavau saviugdos programoje aiškaus santykio tarp įsivaizduojamų Rytų ir Vakarų civilizacijų, simboliškai – tarp Ingmaro Bergmano ir And­rejaus Tarkovskio. Tarsi bijodamas atsidurti pernelyg didelėje Rusijos kultūros orbitoje. Juk pusę mano amžiaus gyventa Rusijos, ir dar sovietinės, kultūros paunksmėje? Aišku, čia jau mano kartos pasijos. Jaunimui jos nepažįstamos ir niekada nebus suprantamos. Kartojuosi: nemoka rusų kalbos, nežino Rusijos kultūros. Ir nesuka dėl to galvos, o už mus pranašesni.

O požiūris į Rusiją atsinaujino visai netikėtai, susitikus savo buvusią mokinę Dagnę, žinomą kino prodiuserę. Aišku, iškart puoliau girtis, kad nežinau, kur dabar su savo vaikščiotojais nusidaužti: ar į Estiją, ar į Sakartvelą, Izraelyje neseniai buvome, reikia švieženos. „Važiuokit į Rusiją, į Piterį! – entuziastingai sušunka Dagnė, – jie taip nori bendravimo, nori draugauti, aš ką tik buvau. Niekur kitur, tik į Rusiją reikia vaikščiotojus nuvežti!“

Nieko neprižadėjęs pakeičiau temą, bet kažkokį kirbesį pokalbis paliko. „Sutapimas“ – baiginėjau skaityti knygeles apie palaimintąjį Teofilių Matulionį. O jis Rusijos misionierius, už ją kentėjęs ne mažiau nei už Lietuvą. Labiausiai užsimaniau pamatyti Petrapilyje jo statytą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Žinojau, kad ji grąžinta katalikams, sparčiai remontuojama, bažnyčios rūsiuose veikia koplyčia, jaunimo centras, kad viskam vadovauja pranciškonai, o aktyvusis Lietuvos Respublikos konsulas Dainius Numgaudis palaimintąjį Teofilių populiarina. Į katalikus ir kreipiausi. Priglaudė mus Petrapilio katalikų seminarija, paglobojo Lietuvos konsulas, pranciškonai, pavedžiojo po miestą seni ir nauji bičiuliai. Ir žygio žemėlapis nesunkiai dėliojosi pagal vardus, sakralines erdves ir muziejus. Pal. Teofilius, Fiodoras Dostojevskis, Ana Achmatova, Josifas Brodskis, Sergejus Dovlatovas. Aišku, restauruojamą bažnyčią pamatėme, visas kertes iššmirinėjome. Beje, pirmą kartą bažnyčią atkuriantys pranciškonai gavo riebią dotaciją iš Rusijos vyriausybės.

Bet šis miestas – ne visai Rusija, toks Europos įsismelkimas, buvusi imperijos sostinė. Su besišypsančiu angliškai kalbančiu jaunimu, judriu gatvės gyvenimu. Netgi šiek tiek erzino, kad ir rusai gali būti atsipūtę. Svarbu: buvo moksleivių pavasario atostogos. Pirmasis šilumos pliūpsnis, visi patenkinti, visi „šilumą gyrė“. Nusivilti, pasidžiaugti Rusijos nesėkme, ypač visuomenės priešiškumu užsieniečiams nepavyko. Aišku, mes ne akli, toldami nuo centro matėme ir nusmurgusių namų, ir nykių šiukšlynų. Ir oficialioji Rusija juntama, bet ne brukama per visus įmanomus galus. Tik kartą prie mūsų grupės buvo priskretęs čiau čiau veislės šuniukus pavedžioti išėjęs miestietis. Supratęs, kad esame „pribaltai“, kone pusvalandį kiauksėjo, kad esame okupuoti NATO, jiems parsidavę. Bet politinė indoktrinacija savaime buvo pasmerkta nesėkmei – mano vaikščiotojai kalba tik angliškai. Vienintelė nerami mintis kirbėjo galvoje būnant Petrapilyje, kodėl Lietuvos katalikai taip nemyli savo tikėjimo brolių Rusijoje, kaip tie pasipūtę vaikai nenori su jais draugauti, nenori aplankyti vietų, kur būta Baranausko, Valančiaus, Daukanto, Maironio, Smetonos? Jei ne jo Eminencija Sigitas Tamkevičius, jie išvis pamirštų, kaip atrodo katalikas lietuvis.

Vaikščiotojai su aktore, kino žvaigžde Ingeborga Dapkūnaite. Vytauto Toleikio asmeninio archyvo nuotrauka.

Vaikščiotojai su istorike, žmogaus teisių aktyviste Irina Ščerbakova. Vytauto Toleikio asmeninio archyvo nuotrauka.

Kas kita buvo išvyka į Maskvą, ištikusi spustelėjus pirmam šaltukui, iškritus pirmam sniegui. Nė vienai vaikščiotojų kelionei tiek nesiruošta. Globėja Marija iki minučių sutikslina mūsų perpildytą savaitės dienotvarkę, net suranda Svetlaną, kuri mus lydės į Novaja Derevnia, Aleksandro Menio nužudymo vietą, jo namus. Maskva, Peredelkino, Semchoz – svarbu, bet labiau dekoracijos, fonas. Kaip ir Kristaus Gelbėtojo cerkvė ar Maskvos universitetas, kuriame mokėsi Jonas Basanavičius su Vincu Pietariu, ar Naujoji Tretjakovo galerija, Michailo Bulgakovo vietos, naujasis Rusijos žydų muziejus. Atvykę iškart skubame pas Lietuvos Respublikos ambasadorių Remigijų Motuzą ir kultūros atašė Ingą Vidugirytę. Po svetingo priėmimo kone paknopstom tiesiai į Memorialą. Nors jie tą dieną lankytojų nepriiminėjo, įsileido su šypsena. Laukė. Darbuotojų, savanorių knibžda, mat rytoj Lubiankos aikštėje stalinizmo aukų Vardų skaitymo diena. Irina pasakoja apie veiklas, žmogaus teisių padėtį Rusijoje. Bet kai parodo penketą storiausių tomų su nužudytųjų lenkų kariškių biografijomis, aš prarandu amą. Aštuonerių metų tyrimas, ir tomai išleisti už privačių žmonių suaukotas lėšas, ne valstybės. Ir surinko jas per neįtikėtinai trumpą laiką, ar ne tris mėnesius. Rodo lietuvių tremtinių išsaugotus atvirukus, asmenines smulkmenėles, laiškus. Be abejo, šie žmonės – tai mano rusai, mano Rusijos tautos sąžinė. Beje, kitą dieną Penzoje jų padalinyje buvo krata. Vis su ta buhalterija nevyriausybininkams amžinos bėdos. Besiklausant jų pasakojimų, vis nepaleido mintis – ar mes Lietuvoje beturime tiek drąsių žmonių? Vėliau rusai pasakojo, kad kasmet, per vardų skaitymą, žmonių nemažėja, šaltyje eilėje prastypso po keturias valandas, bet visi jaučia pareigą tuos nužudytųjų vardus skaityti. Tai maskviečių savigarbos reikalas. Tik po skaitymo paskutinis sakinys – „Rusija bus laisva“ – kasmet vis liūdnesnis. Beje, Marijai šiais metais kliuvo japonas. Jasaburo Fakuda. Sušaudytas 1927 m. spalio 28 d.

Po keleto dienų električka vykstame į Peredelkiną – rašytojų dačių priemiestį, – ieškosime Boriso Pasternako vasarnamio. Neseniai vaikščiotojai matėsi su Tomu Venclova, jis gi buvo su juo susitikęs ir laidotuvėse dalyvavo. Sutinka mus nepatikliais žvilgsniais tipiškos pikčiurnos tetutės. Bet pajutusios, kad mes nešūkaujame, noriai užsisakome gidę, atsipučia, ima net šypsotis. Gidės Svet­lanos atsiprašome, kad prieš jos pasakojimą paskaitysime ištrauką iš Venclovos teksto. Bet mus pristabdo, prašo leidimo mūsų skaitymus nufilmuoti, bus muziejaus archyvui. Pradedu rusų kalba, toliau skaitome lietuviškai. Gidė pakliuvo empatiška, ne kanoninį tekstą mintinai išmokusi papūgėlė. Tokių rusų sutikdavau ir sovietiniais laikais, pasirodo, ši žmonių rūšis neišnykusi. Vėliau ir daugiau tokių sutikome.

Priešpaskutinė diena – Visų Šventųjų. Vykstame į Novaja Derevnia. Ima snigti. Nuo stoties prieiname Menio nužudymo vietą, kurioje pastatytas santūrus kryžius, šalia varpinė, nedidelė cerk­vė, bendruomenės centras-muziejus. Geranoriškos pasitinkančiosios. Laiku paaiškina, kad jų bažnytinėje tradicijoje kankinio nužudymo vieta net svarbesnė už kapą. Pagarbiai susižvalgo, kai uždegame žvakeles Menio atminimui. Cerkvė minimalistinė. Jei užmigdytą kas ten atvežtų, manytum besąs Galilėjoje. Toks kontrastas Kristaus Gelbėtojo cerkvei Maskvos centre, kad net sunku stumti šalin glitnią mintį, jog Rusijoje iki šiol tebeegzistuoja dvi Stačiatikių Bažnyčios. Muziejaus kambaryje Menio asmeniniai daiktai: pirmasis piešinys, lipdiniai iš molio, iš sportinės taurės pagamintas kielikas. Tarp žurnalų ir knygų matome ir lietuviškų vertimų. Sukame į Menio namus, jaudulys stiprėja, tuoj viską pamatysime. Sninga tokiais lengvais ubago kąsniais. Prie gonkų sustoję fotografuojamės, taip bandau numalšinti jaudulį. Nors Menio kambarį panašiai ir įsivaizdavau. Daug knygų. Iš antro aukšto nusileidžia buvusio šeimininko našlė Natalija. Sveikinamės, perduodu knygas rusų kalba – Marijos Pranciškos Čepaitytės sudarytą Tėvo Stanislovo ir Juliaus Sasnausko pamokslų rinktinę ir Aurimo Švedo parengtą knygą apie Ireną Veisaitę. Pavarto, pagarbiai padeda ant svečių stalo. Pasitikslinu: kiek kartų buvę Paberžėje? Ketvertą. Dukart dviese, du kartus jis važiavęs be jos. Grįžtame į stotį, vis dar sninga. Žaidžiame karą. Neprisimenu, prieš kiek metų jaučiausi panašiai. Gal jaunystėje savo Barvuose, kai eidamas į šokius sniegu prausiau mergoms žandus?

Vaikščiotojai svečiuose pas rašytoją Liudmilą Ulickają. Vytauto Toleikio asmeninio archyvo nuotrauka.

Vaikščiotojai ir teatro režisierius Kama Ginkas. Vytauto Toleikio asmeninio archyvo nuotrauka.

Traukinyje kalbamės, ir kalboms nėra galo, ir bendrų pažįstamų vis daugiau atrandame. Ir pag­rindinis tų visų kalbų leitmotyvas – darykime ką nors kartu, nepalikite mūsų tame liūdesy, lankykimės vieni pas kitus. Ir visą savaitę panašios mintys, ne tik električkoje.

O tas likimų susipynimas kažkoks gluminamas. Kalbuosi Žydų muziejuje su Feliksu Dektoriu, pirmuoju Icchoko Mero vertėju į rusų kalbą. Pasirodo, tai jis įtikino Tomą Venclovą į sionistų pogrindinę spaudą parašyti savo garsųjį straipsnį „Lietuviai ir žydai“! Kalbamės su Kama Ginku – o jis perduoda savo gelbėtojos Sofijos Binkienės anūkei linkėjimus, kuri man ir „nutekino“ režisieriaus telefoną. Šnekučiuojamės Liudmilos Ulickajos bute apie jos kūrybos ištakas, o žmogus, labiausiai paskatinęs ją rašyti, besąs Pranas Morkus. Tų lietuviškų pėdsakų, ženklų, susipynusių likimų – jų tiek daug, tik akis belieka prasikrapštyti. Na taip, sakysite, čia gi okupacijų pasekmių ryšiai ir susipynimai. Velniop juos! O kaip kitos tautos su tuo vaduojasi? Kodėl lenkai Krokuvoje organizuoja Leonardo Coheno ar Bulato Okudžavos pagerbimo koncertus? Ar mes išvis bepajėgūs savo praeitį ramiai, be visažinių politikų patarimų, transformuoti į kūrybinę energiją, dabartį? Kurti laisvas kūrybines, pasaulį jungiančias imperijas, o ne smigti į nykų uždarumą ir totalią visų kaimynų nemeilę?

Taigi aš savo failus atnaujinau, pasitikrinau Rusiją, likau šiek tiek sugėdintas: mano, kaip lietuvio, krikščioniška pareiga yra nenusigręžti, nepalikti nežinia kam europietiškų ir krikščioniškų nuostatų besilaikančios rusų dalies. Atsisakyti tos kaimietiškos puikybės prieš rusus, padėti jiems. Bet tik tiems, kurie tos pagalbos, tiksliau dvasinio palaikymo, pasiilgę. Gaila, kad jų tiek daug… Bet, kaip vienintelio mano pokalbio su a. a. Edvardu Gudavičiumi metu įsiminusia fraze, galiu sau ir kitiems pasakyti: reikia dirbti, dirbti! Ir išsisukti nepavyks, antraip smuksime į puikybės nuodėmę, už kurią jau ne kartą esame bausti. Jeigu įtrauktume ir mūsų didžiausius „priešus“ lenkus ir izraeliečius, mums tikrai pavyktų. Apmaudu, o gal laimė, kad Justinėlis visgi buvo ir tebėra teisus.