Ar krikščioniui reikalingas psichologas?

Psichologas Antanas Mockus. Pauliaus Rakštiko nuotrauka

Atrodytų, lyg savaime suprantama, kad ir krikščioniui gali reikėti psichologo. Tačiau krikščioniškoji teologija tikinčiajam suteikia galimybę įvairias patiriamas būsenas vertinti nebūtinai kaip sutrikimą, bet veikiau kaip progą vienytis su Kristaus kančia – kaip dvasinio augimo potencialą. Todėl kyla klausimas, kada dvasines kančias vertinti kaip paspirtį brandai ir augimui, o kada kreiptis psichologo ar psichoterapeuto pagalbos.

Visuminis požiūris į žmogų

Pamenu, viena moteris dalinosi, kad lankydama psichoterapiją vis jautė, jog svarbi jos dalis terapijos metu neatspindima. Jos nuomone, ir pati terapija todėl nebuvo iki galo sėkminga. Moteris dalinosi vėliau supratusi, kad neatspindėta buvo jos dvasinė plotmė. Tada pagalvojau, kad psichoterapeutui sėkmingai atlikti darbą gali trukdyti visuminio žmogaus nematymas. Tas pat galiotų ir sielovadininkams, kurie neturi asmeninės terapijos patirties – tai riboja jų galimybę gerai suprasti problemą ir teisingai patarti.

Iš tiesų, neretai vertinant žmogaus būklę, stinga visuminio požiūrio į žmogų, todėl gydymas būna simptominis. Ne veltui egzistencinė terapija kalba apie įvairius lygmenis (kūno, socialinis, dvasinis, psichologinis), į kuriuos terapeutas turi atsižvelgti.

Svarbu ir tai, kad egzistecinėje terapijoje, logoterapijoje dirbama su žmogumi, kuris kelia prasmės klausimų. Pavyzdžiui, psichiatro Viktoro Franklio knygoje „Sielogyda“ kalbama, jog svarbiausias žmogaus poreikis – tai prasmės poreikis. Neatsitiktinai ir naujausiuose psichologijos mokslo tyrimuose vis dažniau tiriamas fenomenas, įvardijamas kaip asmeninė prasmė (angl. personal meaning). Ji gali būti pati įvairiausia – tikintysis net ir sunkioje ligoje gali atrasti savo prasmes.

Štai psichiatrė Gloria Dura-Vila knygoje „Liūdesys, depresija ir tamsioji sielos naktis: peržengiant liūdesio medikalizaciją“ teigia, kad liūdesys gali būti naudingas žmogui dvasiškai augti. Tyrusi praktikuojančius katalikus, kontempletyviuosius vienuolius ir vienuoles, kunigus ir pasauliečius teologijos studentus, autorė atskleidžia, kad simptomai, kurie kitu atveju galėtų būti vertinami kaip depresija, kai kurių tikinčiųjų yra laikomi vertinga žmogiškąja patirtimi. Pasak psichiatrės, kad liūdesys gali būti laikomas sielos naktimi, kurios metu kylančios sudėtingos emocinės būsenos kreipia savirefleksijos ir didesnės dvasinės brandos link. Taip pat G. D. Vila atkreipia dėmesį, kad tikintieji mažiau linkę patologizuoti liūdesį, kuris turi aiškią priežastį – ir jį skiria nuo liūdesio, kuris neturi aiškaus pagrindo. Taigi, psichologinės pagalbos poreikio daugelis tikinčiųjų neneigia, tiesiog į jį žiūri labiau pasvertai, neskuba kai kurių būsenų medikalizuoti ir laikyti ligos simptomais.

Psichologinės pagalbos svarba pripažįstama ir Katalikų Bažnyčios dokumentuose, skirtuose parengti būsimus kunigus – kur konstatuojama, kad kunigams reikalinga ir pravartu žinoti, kokią pagalbą teikia psichologas ir kada reikėtų pas jį siųsti tikintįjį.

Pedro Gabriel Miziara/Unsplash.com nuotr.

Krikščionybės ir psichologijos dermė terapinėje kultūroje

Žvelgiant iš mokslo perspektyvos, tikėjimo tiesos kartais vertinamos kaip nepatikrinamos, nepagrindžiamos ir dėl šios priežasties abejotinos. O juk daugiausia prie psichologijos ir atskiros psichologo profesijos atsiradimo prisidėjo būtent mokslinis pažinimo būdas – tiek psichologija kaip mokslas, tiek psichologo specialybė ėmė rastis psichologinius fenomenus pradėjus tyrinėti gamtamoksliniais metodais.

Nepaisant to, popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et Ratio“ pabrėžė, jog mokslinis pažinimas ir tikėjimas vienas kitam neprieštarauja. Remiantis popiežiaus mąstymais, galima išvesti tokią liginę seką: Dievas davė žmogui protą, o psichologija yra to proto produktas, taigi, galima sakyti, kad psichologija irgi yra iš Dievo.

Ir visgi psichologija ilgainiui tampa vis įtakingesniu tikrovės aiškinimo įrankiu, o psichologinė pagalba vis dažniau būna vertybiškai įkrauta (angl. value-laden), tai yra ja vadovaujantis imamasi vis aiškiau apibrėžti ir sureguliuoti, kas yra psichiškai sveikas, laimingas žmogus, kaip reikia tvarkytis su stresu, kaip bendrauti, gyventi. Ar tikrai tokia vertybiškai angažuota psichologija visais atvejais suderinama su krikčioniška pasaulėžiūra? Net jei mėgina įteigti, kad nėra vienos tiesos, tik daug skirtingų tiesų ir visos jos vienodai svarbios? Lygiai taip kyla klausimas dėl tarp psichologų dažnai sutinkamo konstrukcionistinio požiūrio, kad kiekvienas žmogus kuria savo subjektyvią patyrimo tikrovę, taigi, iš esmės viskas tampa reliatyvu, individualistiška. Bet štai krikščionybė turi pretenzijų į absoliučias tiesas – kad yra vienas Dievas, kad žmogus yra Dievo kūrinys, kad Dievo įsakymai, kaip moralinis kompasas, yra būtini teisingam gyvenimui bei išganymui. Ar tikrai šie du skirtingi pasaulio matymai gali būti suderinami?

Į šį klausimą bent iš dalies atsako psichologas, teologas Antanas Paškus, rašydamas apie vadinamąją terapinę kultūrą. Jo teigimu, krikščionys turėtų ją vertinti kritiškai (žr. A. Paškaus straipsnį „Terapinės kultūros įtaką katalikybei“), nes terapinė kultūra primeta sekuliaristinį mentalitetą, kurio pagrindinis akcentas yra šiapusybė ir psichologinė žmogaus gerovė.

A. Paškus šiuo atveju kalba apie žmogų, kuriam centras yra jis pats ir jo gerovė, o taip susikoncentravus į save nebelieka vietos būti dėl kito, save peržengti dėl universalių moralės normų, kai žmogus nebūtinai jausis laimingas, tačiau nemalonumus kompensuos prasmės pojūtis. Kaip suprantu, A. Paškus nori pasakyti, kad  asmeninės psichologinės gerovės siekis yra ribotas ir žmogaus neugdantis tikslas, be to, psichologinės gerovės nereikėtų suprasti kaip geros, gerų emocijų kupinos, savijautos.

Tokį požiūrį papildo ir sociologas Frankas Furedi, savo knygoje „Terapinė kultūra: bejėgystės skatinimas neužtikrintumo amžiuje“ kalbantis apie tai, kad terapinė kultūra verčia žmogų nuolat jaustis bejėgiu ir sergančiu, kadangi skatina kasdienį gyvenimą vertinti per patiriamų emocijų prizmę. Sunki emocija tokiu atveju traktuojama kaip simptomas ir kažkas, ko būtina atsikratyti – nors apskritai nepatirti neigiamų emocijų paprasčiausiai yra neįmanoma.

Psichologas Antanas Mockus. Pauliaus Rakštiko nuotrauka

Krikščioniškomis vertybėmis įkrauta pagalba

Visgi tai, jog vertybiškai įkrauta psichologija krikščioniui gali būti svetima, nebūtinai reiškia, kad apskritai tikinčiam žmogui reikėtų apsieiti be psichologo pagalbos. Gal kaip tik krikčioniui reikėtų ieškoti krikščioniškomis vertybėmis įkrautos psichologijos, kurią netgi galima būtų vadinti dvasios sielogyda?

Viktoras Franklis „Sielogydoje“ tai apibūdina kaip posūkį nuo gelmių psichologijos į aukštumų psichologiją: „O kur toji aukštumų psichologija, į kurios akiratį patektų ne tik valia siekti malonumo, bet ir valia siekti prasmės?“

Pavyzdžiui, gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas taiko savo intensyvaus terapinio gyvenimo metodą, kurio prielaidos atrodo labai krikščioniškos – kad ir tai, jog aiškiai skiriami kūno, sielos, dvasios lygmenys. Iš viešumoje girdėtų atsiliepimų susidaro įspūdis, kad dalis žmonių tokiu metodu labai patenkinti, nes jis subalansuotas ir giliai tikinčiam žmogui.

Gal tai ir yra atsakymas, kad pagalbos reikia ieškoti ten, kur gali būti suprastas – ne tik kaip kūnas ir protas, bet ir kaip dvasia, ir siela, ir visų jų vienovė? Psichologams vertėtų tai turėti omenyje, sau atsakant į klausimą – ką ir kodėl konsultuoju, ar tikrai visus klientus galiu gerai suprasti ir jiems padėti? Tuo tarpu dvasininkams reikėtų nepamiršti, kad religija – tai pasirinkimas, o žmogaus psichologija – tai duotybė. Ir kad nereikėtų šiuolaikinio žmogaus religingumą vertinti tik pagal bažnytinių, religinių normų laikymąsi. Svarbu turėti omenyje, kad gijimo kelionėje nebūtina pasirinkti kurio nors vieno – sielovadininko ar psichologo – bet dirbant su žmogumi vietos turėtų pakakti abiem, priklausomai nuo paties žmogaus pasirinkimų.