Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (IV)

Pauliaus Širvio tėviškė, Degučiai. Romualdo Rakausko fotografija

***

Ak, ežerai ežerėliai! Dangiškai tyros akys, skambūs kaip Pauliaus Širvio posmas jų sėliški-lietuviški vardai. Kiek jų supa gimtąjį poeto sodžių! Keležeris, Degutis, Miškinėlis, Javydis, Pailgis, Kumpuolis, Eglinėlis, Žirnajys, Ilginėlis, Dervinis, Dirdų, Trumponių… Pagaliau Sartai – ilgūnėliai Sartai, savo nuostabiu grožiu užgavusieji pačią gimstančio poeto širdies opumą ir vėliau su meile jo apdainuoti. Šitas ilgužis žydras kaspinas, sakytum pasakų laumyčios kaprizingai numesta juosta, nutįsęs nuvingiavęs per keliolika kilometrų, – viename jo gale, Padustėlio kaime, Povilą motina pagimdė (ten apie porą metų gyveno). Kitame gale – Degučiai, jo tėvo, senelių prakaitu ilgąmet laistyta žemė, kur ir patsai poetas užaugo, suvyriškėjo ir iš kur išėjo pasaulin. Čia šilai šileliai, gojai ir alksnytės, pušynėliai ir beržynai, begalė kitokių pakriaušių krūmų, alkų ir miškelių – Degučių šilalis, ramioji Ratyla, aidingieji Aukštarai, Ratuokliai, Kūdros, Karvelynė, Sokiškės, Naujadarai, Būdakalnis, Karvelbalos… Iš jų, būdavo, su rasotomis aušromis, skaidriais saulėtekiais plūste plūsta paukščių lalesys, žaismingai gražios meilės giesmių variacijos. O vakarais su ta nuostabia gamtos gaida melodingumu jau rungiasi galinga kaimo bernų ilgesio daina.

Alfonsas Krasauskas, jaunystės draugas

***

Tadas Pranckūnas, Povilo senelis, turėjo tris žmonas. Pirmoji buvo Urbonaitė Marcelė. Vaikai: Kazys, Pranciškus ir Barbora, poeto motina. Antroji žmona buvo Marijona Liesytė. Susilaukė dukters Marytės. Trečioji – Pranė Guntulytė. Užaugino sūnų Albiną.

Tai ir gyveno trijų žmonų vaikai. Barborai tarnauti nusibodo, o Širvys buvo ūkininkas – turėjo apie 10 hektarų. Laikė arklį, karvę. Nors pats jau buvo pagyvenęs ir lėto būdo. Urbonai ir pripiršo.

Padustėly gyveno du broliai Urbonai – Ignas ir Petras. Tai Barboros Pranckūnaitės pusbroliai. Viename gryčios gale gyveno vienas brolis, o kitam – kitas.

Gal kokius dvejus metus Širviai buvo susimainę ūkiais su Ignu Urbonu. Mat Barborą labai traukė gimtinė – Padustėlis. O Urbonienė, Ignasiaus žmona, buvo iš Degučių. Ją čia labai traukdavo.

Tačiau Širviams Padustėly nepatiko. Tiek gero buvo, kad čia gimė Paulius, būsimas poetas. O šiaip tai šiame kieme nebuvo ramybės. Petras Urbonas, kuris gyveno antrame gryčios gale, buvo jaunas, neseniai vedęs, tai darydavo vakaruškas. Susirinkdavo daugybė jaunimo ir visokių šposų seniems prikrėsdavo.

Mirus Pauliaus ir Leono tėvams, Pranciškus Pranckūnas nuėjo gyventi į Degučius, kad galėtų globoti vaikus. Vėliau juos ir į Padustėlį buvo atsivežęs. Pranckūnas turėjo du sūnus – Juozą ir Miką. Mikas draugavo su Pauliumi, buvo už jį vyresnis aštuoneriais metais (gimęs 1912 m.), abu jie norėjo mokytis, nors buvo biedni. Paulius dar ir į mokyklą Padustėlyje ėjo. Mokykla buvo Ošvydžio namuose. Mokė du mokytojai – Vladas Bražys ir Jodenytė. Kitam miesto gale pastatė naują mokyklą – tai mokė per dvi vietas. Mokytojas Mozūra buvo vedėjas ant abiejų mokyklų. Jis mokė vyresniuosius mokinius. Pats buvo labai griežtas, net mokytojai su juo nesutikdavo. Kartais užvirdavo karas tarp abiejų mokyklų.

Pranckūnai buvo labai biedni. Todėl ir išėjo Paulius su Leonu iš jų.

Izidorius Stankevičius, Padustėlio gyventojas

***

Pauliaus Širvio rankraštis (iš Birutės Širvienės archyvo). Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Paulius (pagal metrikus – Povilas) Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlyje, nors augo ir tėvai ūkį turėjo Degučiuose. Mat kuriam laikui tėvai ūkiais buvo susikeitę su Juozu Urbonu, poeto dėde, manydami, kad naujoj vietoj geriau seksis ūkininkauti. Po metų kitų žemes atsikeitę Širviai vėl grįžo į Degučius.

Įvairiuose leidiniuose bei dokumentuose poeto gimimo metai (1922.X.17) nurodomi neteisingai. Tais metais gimė jo brolis Leonas. Tik paskutiniaisiais metais Paulius Širvys vienam kitam užsiminė, kad pasijaunino 1940 m. stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, į kurią vyresnių nepriimdavo. Ir vėliau dokumentuose poetas šios datos neatitaisė, dviem metais vėluodamas šventė ir savo penkiasdešimtmetį. Vaikystėje jį vadindavę pagal tėvą – Prancisiaus Poviliuku. Tuo vardu pasirašytas ir pats pirmasis eilėraštis, 1939 m. vasario 6 d. paskelbtas „Jaunajame ūkininke“. Gyvenime ir literatūroje prigijo kitas vardas – Paulius, vis kaip nors maloninamas ar meiliai tariamas draugų.

Pauliaus Širvio rankraštis (iš Birutės Širvienės archyvo). Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Abu broliai neteko tėvų nė dešimties neturėdami – apie trisdešimtuosius metus. To krašto vyresni žmonės Širvius dar gerai atsimena. Poeto motina Barbora Širvienė, mergystėj Pranckūnaitė, buvo kilusi iš Padustėlio, gerokai jaunesnė už savo vyrą Pranciškų. Jis prisimenamas kaip silpnos sveikatos, nepajėgiantis nei įdirbti žemės, nei išgalintis ką nors pasisamdyti. Rugius išeidavęs pjauti su mažamečiais sūnumis: jis kerta, jie renka. Paskutiniais metais, kai jau visai galai su galais nesueidavo, motina ėmusi tarnauti Rokiškio „Londono“ viešbuty. Ji buvusi gyvo būdo, balsinga ir „pagraži moteris“, kaip ją pavadino tų apylinkių gyventoja B. Striungienė. Paulius esąs į ją ir būdu, ir linksmumu, ir pomėgiu dainuoti, nenusiminti. Ji buvusi raštinga, mėgo knygas, veikė kažkokiam kaimo moterų rately. Balsingas buvęs ir Pranciškus.

Širviai turėjo apie 10 ha nenašios žemės. Gyvenamasis namas, kaip prisimena kaimynai, buvęs dviem galais, su kamara ir kamaraite. Buvusi nemaža daržinė, kūdra. Karo metais, atrodo, testovėjo tik troba. Sako, kai Paulius grįžo, tai pro vieną langą įlindo, o pro kitą išlindo. Dar norėjęs išsaugoti tėviškę, stengęsis, kad joje kas apsigyventų, atstatytų ūkinius pastatus. Iš to nieko neišėję, tėviškė po pagalį buvo išnešiota. Dabar toje vietoje pasodinta medelių, gėlių, kurias prižiūri Aleksandravėlės mokiniai.

Marcelijus Martinaitis, poetas