2020 03 02

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Skandalai Bažnyčioje: kas padės katalikams išgyventi traumą?

Josh Applegate / Unsplash.com nuotrauka

„Kiek gi galima“, – žodžiai parašyti, o veria kaip peilis, nes pataiko tiesiai į jautriausią vietą, jaučiuosi lygiai taip pat. Kai skaitau apie dar vieną – ir žinau, ne paskutinį – atskleistą lytinio smurto atvejį, apie piktnaudžiavimą savo dvasiniu autoritetu, apie sąžinę traumuojantį vertybių supainiojimą. Destruktyvi, giliai žeidžianti trauma. Didžiausia įmanoma perversija. Vidinio integralumo suardymas. „Vargas tam, kas papiktins mažutėlį“, – įspėja Evangelija. Ir tai nutiko.

Man sunku suprasti žmones, kurie menkina problemą. Stengiasi ją užglaistyti. Neturi drąsos pripažinti tiesą, nes ji kažkiek ir apie kiekvieną iš mūsų – juk taip giliai tapatinamės su savo Bažnyčia! Ir nesinori, kad baltas Nuotakos rūbas būtų suteptas…

Tenka su tuo susitaikyti. Priimti faktą, kad dar ne iki galo suvokiame, kaip nepataisomai ir neatšaukiamai sulaužyti fizinį, psichologinį ar net dvasinį smurtą patyrusių vaikų ir suaugusiųjų gyvenimai. Mūsų menkas supratimas apie traumą lemia tai, kad lytinio išnaudojimo krizė tęsiasi taip ilgai, jau keletą dešimtmečių. Ekspertai teigia, jog krizės sprendimas dar gerokai užtruks, nepaisant pastaraisiais metais pasiektos nemenkos pažangos.

Bažnyčios hierarchai, parapijos, bendruomenės ir ugdytojai tikrai jau šį tą pasiekė. Lietuvoje taip pat jau pradėta įgyvendinti programa, privaloma visiems sielovados darbuotojams. Tačiau prireiks dar nemažai laiko ir pastangų, kol visos įvardintos prevencinės priemonės persismelks tiek į Bažnyčią, tiek į visuomenę. Prireiks laiko, kol sustiprės visų mūsų budrumas ir bendradarbiavimas, ypač ten, kur ugdomi, formuojami žmonės.

Esame „Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“, kaip rašė apaštalas. Atsakingi vienas už kitą. Tad kito žmogaus skausmas negali mūsų nepaliesti. Neišsakytas, neišgirstas ir nepriimtas skausmas pats virsta smurtu.

„Jei tenka kalbėti apie krizę, tai pirmiausia kalbėkime apie solidarumo krizę“, – rašo Chiara D’Urbano, psichiatrė ir psichoterapeutė, dėstanti popiežiškajame Šv. Urbono universitete, palydinti kunigus ir pašvęstuosius, įsitraukusi į reiškinio analizę akademiniu lygiu.

„Labai dažnai kiekvienas savo keliu einame vienas, elgetaudamas išklausymo, paramos, pagalbos, prislėgtas netvarumo jausmo. Galbūt laikas atmerkti akis ir pamatyti mūsų eroje dominuojantį egoizmą, kuris mus atbukina ir paverčia paviršutiniškais, linkusiais viską smerkti.“

Sunkių ir žeidžiančių įvykių akivaizdoje žmonės elgiasi įvairiai: vieni jaučiasi bejėgiai ir susitaiko, atsitraukia ar pasitraukia. Kitus sukilęs pyktis skatina kažko imtis, pavyzdžiui, pareikalauti atsakomybės. Bando kalbėti, viešinti. Tačiau tai dar nėra galutinė išeitis.

Josh Applegate / Unsplash.com nuotrauka

Paviešinta traumuojanti patirtis savaime neišgyja. Be to, aukos yra mažiausiai dvi. Ir šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į tą antrąją. Į tave ir mane. Eilinius katalikus visame pasaulyje, kurie jaučiamės išduoti.

Tiek metų girdėdami dvasininkų ir Bažnyčios kritiką, gynėme juos šventai tikėdami, kad kritikai – piktavaliai, todėl klysta. Ir patys gal kada susidūrėme su beatodairišku dvasininko ar jo įgalioto pasauliečio autoritarizmu, nesveika Bažnyčiai pavaldžios institucijos darbo kultūra… Susidūrėme su kuo įvairiausiais prieštaravimais elementariai etikai, o pasiskųsti – lig šiol kaip ir nebuvo kam.

Nelengva pripažinti, bet auka esu ir aš, auka yra ir kiekvienas katalikas bei geros valios žmogus, kuriam Bažnyčia lig šiol reiškė moralinį atskaitos tašką. O vis nauja piktinanti informacija stumia į savotišką kognityvinį disonansą…

Pastorius Ben Reed. markriggins.org nuotr.

Bažnyčioje patiriama trauma, kaip rašo jaunas pastorius ir bendruomenių dinamikos tyrėjas Benas Reedas, žeidžia itin giliai. Kur kitur mes tikimės saugios aplinkos ir priėmimo, jei ne tikinčiųjų bendruomenėje? Galios tema – mūsų laikmečio arkliukas, o dvasinio autoriteto piktnaudžiavimas valdžia ir galia – dar skaudesnis. Kai kurie autoriai kalba apie „potrauminį Bažnyčios sutrikimą“ (PTBS), skaudžiai paveikiantį tikinčiojo santykį su Dievu ir kitais.

Tikriausiai jus kamuoja PTBS, jei jums būdinga: gilus nepasitikėjimas bažnytine vyresnybe, augantis cinizmas jos atžvilgiu, noras ją apkalbėti, pyktis, kai koks dvasininkas kviečia susitikti apie ką nors pasikalbėti, atsisakymas įsitraukti į tarnystes ar maldos iniciatyvas, nuolatinė dvejonė dvasininko nuoširdumu, nenoras remti savo bažnyčią finansiškai, augantis nerimas bendraujant su bažnytine vadovybe.

Deja, tokie atvejai ne tokie jau reti, kaip norėtųsi.

„Saugokitės, kad trauma nepagraužtų jūsų širdies“, – sako Reedas. Ji tai gali ir padarys tai. Šėtonas nieko labiau netrokšta, kaip atitolinti jus nuo Bažnyčios, įtikindamas, kad ji tikrai to verta.

Tad ar ne laikas pagalvoti, kaip su tuo dorotis? Kaip pasirūpinsime katalikais, kurie dūsta po šiuo nuodingu vis naujų žinių kriokliu? O gal tiesiog lauksime, kol audra praūš, nurims ir tada žiūrėsim, kiek gyvų dar liko?

Aš recepto neturiu. Man atrodo, kad gavėnia labai tinkamas metas pradėti atleidimo, susitaikymo, gijimo kelionei. Pirmiausia sudarant galimybę apie tai atvirai kalbėti, jaustis išgirstiems ir nesijausti dėl to kaltiems.

Manau, laikas susirūpinti sielovados programa, kuri būtų skirta šią traumą sušvelninti. Jau niekada nebebūsime tokie kaip iki jos, tačiau, žvelgiant iš Velykų perspektyvos, turi slypėti kažkoks gėris ir šioje karčioje taurėje.

O ką galiu jau dabar? Kaip galiu saugoti savo širdį nuo mirtį nešančios pagiežos? Benas Reedas primena penkis dalykus:

Melskitės. Prašykite, kad Viešpats apsaugotų jūsų širdį nuo kartėlio, apatijos ir klastos. Malda suderina mūsų širdį su tuo, kas patinka ir kas sudaužo Dievo širdį.

Prisiminkite, kas yra Bažnyčia. Ji yra Kristaus Nuotaka. Ta, dėl kurios Kristus kentėjo ir mirė. Ta, kuri nėra tobula. Mes esame tik nelaimingų nusidėjėlių saujelė, nuolat kovojanti su kūno įgeidžiais. Ir Bažnyčios vadovai yra atpirkti nusidėjėliai. O Kristus myli savo Nuotaką.

Padėkite priimti geresnius sprendimus. Užuot skundęsi, kalbėkitės su savo ganytojais ir vadovais. Jei kitaip vertinate dalykus, gal kaip tik šitai ir yra dovana, kurią tik jūs galite duoti vietos bendruomenei. Jei manote, kad reikėtų pasukti kitu keliu, pasakykite tai. Jei matote nevienybę, iškelkite tai į dienos šviesą. Jei matote, kad kažkokie vadovai yra netinkami, piktnaudžiaujantys savo pozicija, įspėkite apie tai.

Nesavanaudiškai tarnaukite. Tęskite savo tarnystę. Dovanokitės iki skausmo. Dovanokitės, kol jums tai ką nors kainuos. Tai padės pažaboti jūsų polinkį galvoti, kad vietinė Bažnyčia egzistuoja tik jums. Taip, mes sugedę. Taip, mes netobuli. Bet Bažnyčia yra geresnė, kai tu tarnauji. Tarnaudami jūs tampate sprendimo, o ne problemos dalimi.

Neikite į tai vieni. Nebūkite tokie kvaili, kad manytumėte, kad galite savarankiškai susidoroti su PTBS. Maskuodami problemą, jos neišspręsite. Raskite žmogų, su kuriuo galite būti atviras, sąžiningas ir skaidrus. Jums reikia žvilgsnio iš šalies, kuris padėtų sveikti ir pereiti per šį tamsų tunelį, remiantis Dievo Žodžiu.

Bažnyčia visada yra mylima Kristaus Nuotaka. Paliudykime tai.