Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Draugės ir draugai

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka
Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 4)

Knygos – ir tas, ir kitkas. Prekės, verslo rūšis, investicija, kaip ir visa, kas mugėse. Net spaudos draudimo laikais taip buvo. Net pačios švenčiausios knygos, kurias kunigai bučiuoja per mišias. Tačiau kiekvienas girdėjo: geriausi draugai. Draugės – anąsyk pataisė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė. Na, žinoma, ji teisi. Daiktavardis moteriškosios giminės. Ir dėl to dar knygos yra draugės, kad pilnos glamonių, švelnumo. Kažin kaip paslaptingai jos draugauja ir myli, ne pagal taisykles. Jos moka susidraugavus apipilti tave auksu. Taip pat pasiųsti į beprotnamį ar už grotų ar visai nusukti galvą, jauną lygiai seną. Sudeginti tave ir pačios susideginti. Nepatikusią knygą, tarsi suvedžiotoją ir apgavikę, įtūžę kunigų seminarijos klierikai prikalė prie lentinės tvoros kieme. Buvau tarp jų. Ji nesipriešino. Bet paskui atkeršijo. Atgailauju iki šiolei. Theologia fundamentalis.

Laikraštis – tas pats dalykas. Ji, ne jis, kol neįsikišo Jablonskis. Gazieta! – šūktelėjo kitados jau nebejauna bajoraitė Julija, gavusi į rankas „Aušrą“. Arba dviejų vyriškių Klaipėdos krašte sumanyta „Lietuwißka Ceitunga“. Mergelė prieš akis, nuotaka. Piršlybų galimybė.

Nelegalios, pogrindžio, spaudos istorijoje visokio švelnumo ir meilumo dar daugiau prisirenka. Kaip ir kančių. Kiek sykių rašomąja mašinėle išmargintus popieriaus lapelius kišau po marškiniais, prie nuogo kūno, ir jie po kurio laiko perimdavo tavo kūno temperatūrą, prakaito kvapą. O kad slapta, nelegalu – tik smagiau. Meilė, apie kurią nesisakoma. Kraujas jaunuolio tik šniokščia. Jei kas mėgintų išplėšti – nebent kartu su širdimi. Neišduosiu, nors šaudykit ar grūskit į kalėjimą.

Kažkada norėjosi rodyti sau ir kitiems tą mažą leidinėlį kaip pavyzdį, kokia didelė laisvo žodžio vertė ir kaip reikia jį branginti, gerbti. Daug istorijų, pas mus ir svetur, kai mokėta už jį kalėjimais, kančiomis, gyvybe. Metai nelaisvės už mašinraščio puslapį. Tas tiesa. Bet sakoma Šventajame Rašte, kad žodis, išėjęs iš Dievo burnos, negrįžta tuščias.

Nijolė Sadūnaitė, iš tų drąsuolių, kurie daugino pogrindinę „Katalikų Bažnyčios kroniką“, pasiskaičiavo, kad už vieną slapta atspausdintą popieriaus lapą vėliau gavo po vienus metus nelaisvės. Iš viso – septynerius. Ji buvo dar naujokė, nepatyrusi, saugumas bemat supakavo. Tarybinių daugiabučių sienos plonos, viskas girdėti, o rašomoji mašinėlė tratėjo kaip kulkosvaidis. Per teismą Sadūnaitė tik juokėsi. Sakė, galiu bet ką dėl tų lapelių. Paskui ir daugiau seserų vienuolių panašiai garmėjo į lagerius. Buvo ir senolių, meilės apakintų, nepalaužiamų.

Leidinėlis, kurį čia rodo, ėjo 1979 metų vasarą. Vadinosi „Vytis“, išėjo tik trys numeriai, nes rudenį prasidėjo kratos ir viskas baigėsi. Prieš tai buvo „Laisvės šauklys“, irgi panašus, tik ilgiau išsilaikė, penki ar šeši numeriai. Per kalkę ant plono, vadinamojo rūkomojo, popieriaus galėjai atspausdinti vienu ypu iki dešimties egzempliorių. Paskutinieji jau vos įžiūrimi, bet ne tai juk svarbu. Saugumas – ne kvailiai. Buvo užuodę, kad čia meilės reikalai, ir tų lapelių labiausiai nekentė ir bijojo, labiausiai juos medžiojo. Sakydavome aną vasarą, kad Lietuvoje išeina apie penkiolika periodinių pogrindžio leidinių. Vieną jų, pavadintą prieškariniu „Tiesos kelio“ vardu ir skirtą kunigams ir klierikams šviestis, leido vienas žmogus. Kone viską pats ten ir surašydavo. Tarp rusų disidentų buvo net anekdotas. Kas yra savilaida, rusiškai – samizdat? Tai reiškia: sam pišu, sam čitaju, sam otsižyvaju. Kitaip tariant, viskas įskaičiuota. O tą „Tiesos kelią“ anais laikais gaudavau ir skaitydavau. Atsimenu, ten buvo juokingai rašoma, jog tarp kunigų pasitaiko cirkininkų.

Šį pirmąjį „Vyčio“ numerį spausdinau portatyvine jugoslaviška mašinėle Šv. Jono bažnyčioje, kur tada dar buvo Vilniaus universiteto Mokslo muziejus. Dirbau sargu, visi raktai rankose, galėjau patekti net į muziejaus direktoriaus kabinetą virš zakristijos. Prie rašomojo stalo, kaip pridera. Greta laiptinėje buvo paguldytas didelis Nukryžiuotasis, pasak legendos, atgabentas garsaus jėzuito Petro Skargos. Dabar tas kryžius kabo ten pat koplyčioje. O tada galėjai liesti medį. Eini ir prašai, kad padėtų. Sunkiausia buvo padaryti pagražintą titulinį puslapį. Nežinia, kiek lapų pernakt sugadinta, kol išėjo simetriškas Vyčio ženklas, lygūs užrašai. Išaušus rytui, kai užantyje nešiausi namo jau susegtą laikraščio numerį, jausmas buvo toks, lyg ką tik pastojus, ir niekas aplinkui to neįtaria. Muša kraujas. Vasara, liepos 26-oji. Kažkur kitoje Vilniaus pusėje tą dieną gimė vienas draugas. Bet sužinojau vėliau, kai jam sukako aštuoniolika. „Vyčio“ numerį, visus tos nakties lapelius, daviau paskui įrėminti. Kabo suspausti po stiklu ir toliau saugo paslaptis, nelegalumą, gausybę dovanų. Slėpta rūsiuose, po žeme, dėl to tokia išvaizda.

Kažkada norėjosi rodyti sau ir kitiems tą mažą leidinėlį kaip pavyzdį, kokia didelė laisvo žodžio vertė ir kaip reikia jį branginti, gerbti. Daug istorijų, pas mus ir svetur, kai mokėta už jį kalėjimais, kančiomis, gyvybe. Metai nelaisvės už mašinraščio puslapį. Tas tiesa. Bet sakoma Šventajame Rašte, kad žodis, išėjęs iš Dievo burnos, negrįžta tuščias. Nepatikrinsime, kaip tai vyksta, mes tik žmonės. Galima matyti, kur nuveda ir ką iš tavęs padaro knygos ir jų draugystė. Tada gal ir Dievo žodžiui lengviau skintis kelią.