2020 03 03

Linas Ikanevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kaip šiuolaikinė visuomenė mus paverčia radikaliais?

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Radikalizmas – sąvoka, įgijusi neigiamą reikšmę. Ir po šia sąvoka iš tiesų slypi daug veiksmų, kurių niekaip negalima apibūdinti kaip teigiamų. Ir visgi manau, kad neigiamo vertinimo turėtų sulaukti veiksmai, bet ne pati sąvoka.

Didžiosios Britanijos Ekseterio universiteto Arabų ir Islamo studijų institute dėstantis profesorius Jonathanas Githensas-Mazeris, daugelį metų skyręs radikalizmo tyrimams ir išsamiai šio reiškinio analizei, kartą yra pareiškęs, kad žurnalistai per dažnai vartoja radikalizmo terminą gerai nesuprasdami, ką jis reiškia, arba priskirdami šiam terminui nebūtas prasmes. Pasak jo, radikalizmą geriausiai galima paaiškinti kaip kolektyviai apibrėžtus individualius veiksmus, kylančius iš individo moralinės atsakomybės įsitraukti į tiesioginį veiksmą, kuris dažnai yra įkvėptas konkretaus teksto. Dėl visiško aiškumo, pateikiu ir anglišką apibrėžimą: individually held, collectively defined, moral obligation to participate in direct action, often textually defined.

Aiškindamas šią sąvoką plačiau, J. Githensas-Mazeris teigia, kad radikalizmas gimsta bendruomenėje, kuri supranta (ar mano, jog supranta) tam tikrą problemą, ir iš šio supratimo kyla moralinė atsakomybė bei ryžtas imtis konkrečių veiksmų siekiant minėtą problemą spręsti. Šis ryžtas kartais gali būti įkvėptas ir teksto, pavyzdžiui, politinio manifesto, religinės knygos ar panašiai. Galiausiai apibrėžimo autorius akcentuoja tai, jog radikalizmas savaime nėra nei blogis, nei gėris, pateikdamas pavyzdį, kad būtų nuostabu, jei visuomenė suradikalėtų, kalbėdama sveikatos apsaugos ar aplinkosaugos klausimais. Kitaip tariant, radikalizmas pats savaime nėra blogis, kaip labai dažnai esame linkę manyti. Greičiau tai pastangos spręsti vienas ar kitas problemas, o mūsų radikalumas kai kuriais klausimais, kad ir kaip keistai tai gali skambėti – yra geras ženklas, nes tai reiškia, jog tie klausimai mums nuoširdžiai rūpi.

Visgi radikalo etiketės, ko gero, dažnas iš mūsų nenorėtų, nes tai kelia neigiamų emocijų. Jei taip manote, tuomet turiu liūdnų žinių – tapti radikaliu žmogumi kitų akivaizdoje nėra taip jau sunku, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

Pirmiausia dažnai pakanka turėti tik labai aiškią nuomonę vienu ar kitu visuomenei aktualiu klausimu – dažnai tokios pozicijos išsakymas iš karto asmenį paverčia radikalu. Pateiksiu paprastą pavyzdį – Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentelė – turėtų kabėti ant Vrublevskių bibliotekos ar ne? Jei sakote, kad lentelė turėtų likti, esate radikalus nacionalistas, kuriam nerūpi istorinė tiesa. Tuo tarpu jei manote, kad jokios lentos ten neturėtų būti – esate tėvynės išdavikas, Kremliaus agentas ir panašiai – kitaip tariant, kažkoks radikalių pažiūrų žmogus. Tad, vien nuomonės turėjimas kokiu nors svarbiu klausimu jus jau paverčia linkusiu į radikalizmą.

Antra, pati socialinė aplinka internete yra sukurta taip, kad skatintų mus pasirodyti radikaliais. Greitu žvilgsniu užmeskime akį į socialinius tinklus – tviterio žinutės ilgą laiką buvo apribotos 140 simbolių, ir nors dabar erdvės suteikta daugiau, socialinis tinklas jau spėjo tapti žinomas kaip trumpų ir labai koncentruotų žinučių platforma. Tai gerai formuojant naujienų antraštes, deja, ne nuomonėms ar idėjoms skelbti: tokioje erdvėje neįmanoma išlikti nešališkam, bent glaustai aptarti priežastis ar pakomentuoti oponentų argumentus.

Lygiai tas pats ir lietuvių labiau pamėgtame feisbuko socialiniame tinkle – niekas nenusiteikęs ten skaityti monografijų, kuriose būtų detaliai apžvelgiamos problemos, visi joms galimi sprendimai ir kritikų argumentai bei šių vertinimas. Tad galima arba bandyti apžvelgti visų pusių nuomones ir tokiu būdu likti paviršutiniškam (nes antraip tekstas socialinių tinklų vartotojui taps nepaskaitomai ilgas), arba eiti į gylį, bet dėl to nuošalyje palikti oponentų mintis. Ir vienu ir kitu atveju kritika neišvengiama – pirmuoju, kaip minėta, liekate paviršutiniškas ir (jei domitės ne viena tema) – kiek diletantiškas, o antruoju atveju – ignoruojantis kitų nuomonę, tad linkęs į radikalumą ar bent jau savotišką nuomonės vienpusiškumą.

Trečia priežastis, kodėl šiais laikais daug lengviau tapti radikaliam, yra gerokai pakitęs visuomenės greitis – šiuolaikiniai žmonės siekia spartos, jų kompiuteriuose dažnai vienu metu naršyklėje yra atidaryti trys, keturi, o gal net visi dešimt skirtingų langų, kuriuos visus prabėgomis jie be perstojo tikrina. Šie žmonės susirašinėja su penkiais kitais asmenimis vienu metu ir, pripažinsiu, mane – žmogų, kuris įpratęs vienu metu atlikti tik vieną labai konkrečią užduotį, o kad šią atliktų netrukdomas – yra išjungęs visus garsus telefone ir nė nesužino, kad kas jam parašė į feisbuką, kol pats nesiima iniciatyvos ir nepasižiūri. Tai verčia pasijusti nepaprastai lėtam ir neproduktyviam, nors pagal savo amžių esu jaunosios kartos atstovas.

Tad pagal šiuolaikinius standartus savo gyvenimo stiliumi, kuris mano atveju yra sąlyginai lėtas, esu gana radikalus. Bet net jei kalbėtume apie kitus žmones – pavyzdžiui, jaunus asmenis iki 35-erių, kurių gyvenimai, rodos, turėtų būti pilni greičio, milžiniškos spartos ir besaikio prekių bei paslaugų vartojimo – jei šie pavargsta ir nusprendžia nesielgti pagal įprastas taisykles ar kitaip mato pasaulį – visi jie lygiai taip pat aplinkiniams tampa radikaliais.

Nes radikalu, kaip jau galėjome suprasti, yra kone viskas, kas prieštarauja status quo. Štai keli pavyzdžiai: turi labai konkrečią nuomonę, kuri skiriasi nuo kitų – radikalas; esi už aplinkosaugą ar tiesiog pavargai nuo besaikio vartojimo ir todėl atsisakai pirkti naujausio modelio iPhone – radikalus; galiausiai – tiki Dievu ir darbe per pietų pertrauką varstai Rožyno karoliukus, tokiu būdu melsdamasis Dievo Gailestingumo vainikėlį – jetau, absoliučiai radikalu! Esminis klausimas, į kurį jau mėginau atsakyti pradžioje ir kurį paliksiu skaitytojo apmąstymams – ar radikalu visuomet reiškia tik ką nors neigiamo?