2020 03 03

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Sapiegų Madonos paveikslas turės ne vieną, o dvi karūnas

Sapiegų Madona (fragmentas).

Antano Lukšėno nuotrauka iš Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo

„Sapiegų Madona“ – vienas seniausių paveikslų Lietuvoje, nežinomo autoriaus nutapytas XV a. pabaigoje–XVI a. Meno kūrinys, nuo seno garsėjantis malonėmis ir gerbtas visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šiandien kabo Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Goštautų koplyčioje.

2020 m. rugsėjo 8 d. sueis 270 metų, kai šis paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XIV atsiųstomis karūnomis. Jos neaiškiomis aplinkybėmis dingo sovietmečiu – ir nebeatsirado. Tačiau Arkikatedros parapijos administratorius kun. Virginijus ČESNULEVIČIUS sako, kad paveikslas šį rudenį pasipuoš naujomis karūnomis. Ir prie to galėjo prisidėti visi norintieji.

„Atkurkime Sapiegų Madonos karūną!“ – taip vadinosi akcija, kurios metu tikintieji galėjo aukoti aukso dirbinių (bei piniginę sumą) šiam paveikslo papuošimui. Nors akcija ir baigėsi, kun. Virginijus turi naujienų: iš pradžių skelbęs tik apie vieną karūną, šiandien jis tikina, kad jų bus dvi. Priežastis – labai paprasta.  

Praleista viena svarbi „detalė“

„Koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!“ (Lk 14, 31) – šituos Evangelijos žodžius pastaruoju metu sau taiko kun. Virginijus Česnulevičius. Kodėl?

Kun. Virginijus Česnulevičius.

Bernardinai.lt nuotrauka

Kai dvasininkas paskelbė, kad rugsėjo 8-ąją Sapiegų Madona pasipuoš nauja karūna – tik paskui suprato, ką reiškia toks įsipareigojimas, kiek daug darbo reikės padaryti ir kokie sunkumai laukia. Panašiai kaip tas karalius, kuris „atsisėdęs nepasvarstė“ ir savo karius pasiuntė prieš dvigubai stipresnį priešą.

Kunigo administruojama Vilniaus arkikatedros parapija nuo gruodžio iki vasario pabaigos tikinčiuosius kvietė paaukoti įvairių aukso dirbinių, iš kurių vėliau buvo žadama nulieti simbolinę karūną Sapiegų Madonos paveikslui, tiksliau – jame pavaizduotai Švč. Mergelei Marijai. Tikintieji gausiai nešė papuošalų, pasakojo savo tikėjimo istorijas. Tačiau pasigirdo ir kritikos balsų.

Dalis bažnytinės bendruomenės stebėjosi, kodėl norėta karūną gaminti tik Marijai – juk iki Antrojo pasaulinio karo tokius papuošimus turėjo abu paveikslo „veikėjai“ – tiek Marija, tiek ir Kūdikėlis Jėzus ant jos rankų. Religiniame mene tokie dalykai nėra smulkmena – jei karūnuotume tik Mariją, o Jėzų paliktume pliką basą, gautume teologiškai iškreiptą žinią: kad Marija čia yra pagrindinis asmuo. Tačiau krikščionybė skelbia ką kita – visa ko centre yra Jėzus Kristus. Jis pirmiausia yra Valdovas ir Karalius – o kiti žmonės gali būti išaukštinti tik Jo dėka. Tad viena karūnuota Marija atrodytų nelabai krikščioniškai.

Maldos žvakelės prie Sapiegų Madonos.

Tomo Vyšniausko / katedra.lt nuotrauka

„Kai iš pradžių man šovė į galvą mintis apie karūną, galvoje buvo vien tik Marija. Nes ir paveikslo pavadinimas toks – Sapiegų Madona. O paskui supranti, kad iki galo visko neišmąstai…“ – prisipažįsta kun. V. Česnulevičius. Jis patikina, kad į pastabas atsižvelgė, ir šiuo metu jau projektuojamos dvi auksinės karūnos – Marijai ir Jėzui – kurios nuo rugsėjo 8 d. puoš Sapiegų Madonos paveikslą. „Po truputį judam į priekį“, – situaciją apibūdina kunigas.  

Laukia daug darbų

Katedros administratorius atvirauja, kad šiuo metu jam yra dėl ko nerimauti – nes dvi karūnos reiškia, kad didėja atsakomybė tiek finansine, tiek kūrybine prasme. „Gal reikėjo viską apskaičiuoti ir tik tada pradėti daryti. Nes dabar yra baimės – kiek iš viso reikės aukso, kiek visa tai kainuos, ir pan.“, – sako kun. V. Česnulevičius. Pasak pašnekovo, daugiau nei 300 žmonių paaukojo aukso dirbinių – tai išties nemažai, tačiau neaišku ar iš to pakaks sukalti bent vieną karūną. Dvasininkas teigia, kad jei to neužteks – likusį auksą karūnoms teks pirkti iš parapijos lėšų.

Pasak pašnekovo, dėl konkretesnių projekto detalių šiuo metu tariamasi su auksakaliu Eimantu Ludavičiumi. Pavyzdžiui, auksą iš suneštų papuošalų reikės išgryninti – dėl to neaišku, kiek jo liks, o kiek medžiagų „atkris“. Kita vertus, grynas auksas – per minkštas kalti karūnoms, tad reikės įdėti kokių nors priemaišų. Galima pridurti, jog E. Ludavičiui tokio pobūdžio darbas nėra naujiena – 2018 m. jis iš auksinių votų nukalė karūną Aušros Vartų Marijos paveikslui.

Kun. V. Česnulevičiaus laukia ir kitas keblus klausimas – kaip tas karūnas reikės uždėti, kad vertingasis paveikslas nebūtų apgadintas? Čia reikės išradingo sprendimo. „Aušros Vartų paveikslas turi aptaisą, ant jo ir pritvirtinta karūna. Tuo metu Sapiegų Madona tokio aptaiso neturi, o tvirtinti karūnas ant paties paveikslo griežtai draudžia menotyrininkai“, – sako dvasinininkas.

Aušros Vartų Dievo Motina.

Domininko Burbos nuotrauka

Tai dar toli gražu ne viskas, ką reikės išspręsti iki rugsėjo 8 dienos. Šiuo metu Sapiegų Madoną nuo tikinčiųjų skiria metalinė tvora – o paveikslas pakabintas gan tolokai nuo tos vietos, kurioje žmonės uždega žvakutes ir meldžiasi. Ar įmanoma Sapiegų Madoną priartinti? Kokio reikės apšvietimo, kai atsiras karūnos? Ar reikės apsaugos prie paveikslo? „Atsiranda nerimo: kam visa tai pradėjau? Juk galėjau dabar ramiai sau gyventi… Tačiau vilties ir pasitikėjimo suteikia žmonės, kurie kasdien meldžiasi prie paveikslo ir kurie atnešė savo aukso dirbinių. Jie atvyko ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Šiaulių, Elektrėnų, Druskininkų… Tai reiškia, kad Marija jiems yra svarbi“, – džiaugiasi kunigas.

Gyvas pamaldumas

Akcijos „Atkurkime Sapiegų Madonos karūną“ idėja kun. V. Česnulevičiui gimė per adventą, pastebėjus, kiek daug žmonių meldžiasi prie paveikslo: „Pats asmeniškai pro paveikslą dažnai praeidavau, neatkreipdavau didesnio dėmesio, bet tikinčiųjų ten matydavau nuolat – prieš Mišias, po Mišių, vidudienį, darbo dienos metu. Tai tikras liudijimas, kad pamaldumas Sapiegų Madonai yra gyvas.“

Kunigą stebina ir įvairiausi liudijimai tų žmonių, kurie atnešė aukso dirbinių – tiek vieną mažą auskariuką, tiek šeimos palikimą. Pasak kun. V. Česnulevičiaus, teikdami tokias aukas būsimoms karūnoms, žmonės šitaip išreiškia padėką Marijai už savo atsivertimą, taip pat – atiduoda jai savo gyvenimo sunkumus. O viena moteris tiesiog nuo piršto nusiėmė savo vestuvinį žiedą: „Sakė, čia jos padėka Marijai. Konkrečios situacijos nežinau. Vieni sutuoktiniai būna jau mirę, kiti žiedus atneša po skyrybų, dar kiti negali įveikti savo skausmo ir prašo Dievo pagalbos.“

Auksinių papuošalų kolekcijoje yra ir pakabukų su zodiako ženklais. „Savotiškas dievukas, ramstis buvo žmogui. Paskui gyvenimo, ieškojimo kelyje jis pamato, kad jam to nebereikia. Pakabuko atidavimas – tai išsilaisvinimas, – sako kun. V. Česnulevičius. – O viena moteris, dėkodama už 25 metų santuokos jubiliejų, sudėjo visus savo papuošalus. Ji gaudavo vis kokį naują papuošalą, norėdavo būti graži sau ir savo vyrui. Bet bėgant laikui suprato, kad tas grožis ateina iš žmogaus vidaus, ir atnešė brangenybes kaip padėką Marijai už visas malones, patirtas šeimoje.“

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

Evgenios Levin nuotrauka

Menotyrininkė: Kristus visada yra pats svarbiausias

Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė sveikina kun. V. Česnulevičiaus sprendimą karūnomis vainikuoti ne tik Mariją, bet ir Kūdikėlį Jėzų.

„Labai tuo džiaugiuosi. Kaip jau klebonui buvo paminėję keli pastabūs žmonės, tradiciškai karūnuojami abu pagrindiniai paveikslo herojai – tuo labiau kad Kristus pamaldumo hierarchijoje  yra visomis prasmėmis aukštesnis ir svarbesnis. Taip vystėsi mariologija ir Marijos ikonografija – pirmiausia ankstyvoji Bažnyčia išsiaiškina, kas yra Kristus, vėliau, 431 m., Efezo susirinkimas paskelbia Mariją Dievo Gimdytoja, ir tada jau pražysta Marijos ikonografija, plėtojasi jos, kaip Dangaus karalienės, vaizdinys. Kita vertus, tuose atvaizduose, kur ji yra ne viena, o su kūdikiu – pastarasis būtinai turi karūną.“

Menotyrinininkė reaguoja į dalies tikinčiųjų kritiką, kad pirma reikėtų sutvarkyti Arkikatedros koplyčias bei išorę, ir tik tada rūpintis karūnomis. „Taip, yra Katedroje darbų, kurie labai svarbūs, pradedant vandalų ir laiko pažeistomis fasado skulptūromis, baigiant koplyčių sutvarkymu. Bet tai yra darbai, kurie reikalauja išsamesnių žinių, institucijų, ekspertų įsitraukimo. Tuo metu Sapiegų Madonos karūnavimas yra truputį „kitas žanras“, pamaldumo išraiška, kylanti iš bendruomenės. Galbūt tos karūnos vėliau paskatins atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius dalykus – uždarytas Katedros koplyčias ar neveikiančias restauravimo tarybas?“ – svarsto S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius.

Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus arkivyskupijos ekonomas: pamažu Katedrą atnaujiname

Panašių klausimų uždaviau ir Vilniaus arkivyskupijai, kuri atsakinga už Arkikatedros priežiūrą: kas planuojama daryti su tomis bent keturiomis šventovės koplyčiomis, kurios šiuo metu yra neįrengtos? Kokie artimiausi planai su Katedros ir jos koplyčių atnaujinimu? Ir kodėl per trisdešimt metų pagrindinėje šalies šventovėje vis dar turime nesutvarkytų koplyčių? Atsakymus raštu atsiuntė Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius:

„Vilniaus arkivyskupijai po sovietmečio atgavus bažnyčias, kurios ilgą laiką buvo uždarytos, naudojamos kaip sandėliai, salės ir panašiai, palaipsniui buvo pradėtas jų atnaujinimas, kuris vyksta ir šiandien. Taip pat galvojama apie tikinčiuosius, kuriems bažnyčios yra per daug nutolusios nuo namų, taigi svarbu ir naujų bažnyčių statyba. Restauravimo darbai yra labai imlūs laikui ir lėšoms, taigi, kad ir kaip norėtume, nėra galimybės visko sutvarkyti iš karto.

Katedroje taip pat nuolat vyksta įvairūs atnaujinimo darbai, pvz., neseniai atidaryta iki šiol buvusi neprieinama Katedros požemių dalis, prieš tai buvo atverta istorinė Šv. Petro koplyčia, kurioje gerbiamos pal. Teofiliaus Matulionio ir pal. Jurgio Matulaičio relikvijos. Taip pat atnaujinta Dievo tarno vysk. Jano Cieplako antkapinė lenta ir biustas. Palaipsniui bus vykdomi ir tolesni atnaujinimo darbai.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.