Kaimo vaikas, prezidentas, tremtinys. A. Stulginskio istorija

Pasigirdus sklindančiai giesmei „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ vėl kilsteli galvą į altoriaus viršuje esantį Kryžių. Akių žvilgsnis nukrypsta vėl į Nukryžiuotąjį, kuris gal priminė jam ir sovietinio okupanto nukryžiuotą Lietuvą, jos žmonių auką, kančią, tremties gulagus.

Mažai kas tuomet težinojo, kad šis savo įprastu takeliu prie Didžiojo altoriaus žengiantis susimąstęs žmogus – buvęs iškilusis Lietuvos Respublikos Prezidentas, vėliau penkiolikos metų sovietinių lagerių belaisvis – Aleksandras Stulginskis. Jis per savo gyvenimo kelią visada žengė su giliu tikėjimu širdyje. Jokie vergovės pančiai neįstengė supančioti jo dvasios gyvybingumo.

Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais vasario 26 d. Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami, nuomojo nedidelį ūkelį. Jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Aleksandrui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą, mirė mama. Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti, savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje.

Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 metais. Dar studijuodamas, A. Stulginskis daug rašė lietuviškam savaitraščiui „Vienybė“, paskui dirbdamas agronomu redagavo jo priedą „Viensėdis“. Padedamas tuometinės Rusijos dūmos atstovo Martyno Yčo, išsirūpino darbą Lietuvoje – dirbo Alytaus rajoniniu agronomu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918–1919 metais išleistas Ūkininko kalendorius.

A. Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV prezidentą Wilsoną dėl Rusijos pavergtų tautų laisvės. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija A. Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-osios aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu.

A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine Raudonąja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-osios akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir gausesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai.

1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo A. Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Seimo pirmininku išrenkamas A. Stulginskis.

Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas – A. Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.

1922 metais spalio mėn. įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausia balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją – 1922 m. gruodžio mėn. 21 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma vėl išrinktas A. Stulginskis. Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 m. gegužės mėnesį. Daugiausia balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos Prezidentu perrinko A. Stulginskį.

A. Stulginskis visada pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis, laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelius darbus Lietuvos labui.

A. Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo – A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Jokūbave, Kretingos rajone, apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti.

Atėjo 1940 metai – sovietinis imperializmas ištiesęs savo grobuoniškus nagus okupavo Lietuvą. 1941 metų birželio 8-os dienos rytą buvo suimtas ir A. Stulginskis su savo žmona Onute ir buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir ištremtas į Komiją.

Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956-ųjų gruodžio mėnesį A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dvejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos paskyrimu“. O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, dviem–trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.

1962 m. liepos 18 d. mirė A. Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėjo su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. Prezidentas A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22 dieną, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Jo tikėjimas Dievu bei savo tėvynės gyvybingumu padėjo ištverti visus gyvenimo sunkumus.