Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kovo „Artuma“: apie Auką ir aukas Bažnyčioje

„Šėtonas įeina per piniginę. Tada pinigai iš paprasto įrankio tampa stabu. Tai tikras demono mėšlas“, – sako popiežius Pranciškus ir dar priduria, kad „pinigai ir galia griauna Bažnyčią“. O kita vertus, juk dar ne visi katalikai užmiršo penktąjį Bažnyčios įsakymą: padėk išlaikyti savo tikėjimo bendruomenę. Tad kaip visa tai turime suprasti ir ką žinoti apie pinigus, aukas ir aukojimą Bažnyčioje? Juolab kad tuo pačiu žodžiu lietuviškai vadiname tokius skirtingus dalykus – ir nelygstamą Kristaus meilės Auką, ir pinigus, ir patyrusius išnaudojimą…

Toliau gilindamiesi į karštas diskusijas keliančią Bažnyčios temą, šiame gavėniškame numeryje kalbame apie Auką ir aukas.

Kam Bažnyčiai reikalingi pinigai, iš kur ji Lietuvoje gauna pajamų ir kaip išlaikomi kunigai bei tikinčiųjų bendruomenė, straipsnyje „Šventi Bažnyčios pinigai“ nevengdamas ironijos pasakoja kunigas Artūras Kazlauskas.

Ką tik paskirtasis arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pirmajame savo interviu padeda Artumos skaitytojams suprasti Aukos ir aukų esmę. Ganytojas drąsina: „Įprasta Bažnyčios praktika, kadangi finansai bendri, – paskelbti, kiek surenkama ir kiek išleidžiama. Arba būna pranešama, kiek reikia kokiam tikslui (pvz., stogas kiauras), kiek jau surinkta ir kiek dar trūksta. Vakaruose šis modelis yra kur kas labiau išvystytas nei mūsų šalyje. Nenorime žmonių spausti ar, galima sakyti, terorizuoti – štai, mums reikia tam varvančiam stogui, duokite! Bet gal ir mes jau bręstame ta linkme – konkrečiai pasakyti žmonėms, kaip ir už kiek, kas vyksta. Nebijoti bendrauti šia tema.“ Jis paaiškina, kam skiriamos aukos per Mišias, kalėdojimo pinigai, kokius mokesčius Bažnyčia moka ir kokių nemoka.

O kam vis dėlto buvo reikalinga Kristaus auka – Jo pralietas kraujas? Velniui? Tėvui? Ką reiškia kvietimas aukotis taip, kaip Kristus pasiaukojo; kada „aukojimasis“ tampa nuodėme prieš savo kūną ir net griauna mūsų santykius; koks yra tikrasis aukojimas(is) – apie visa tai straipsnyje „Kas mums yra auka“ svarsto dr. Irena Eglė Laumenskaitė.

Apie aukojimą(si) ir darbą arba išnaudojimą Bažnyčioje kalbintas ne vienerius metus tarnaujantis joje jaunimas sakė, kad šias sąvokas skiria plona linija ir iš to kartais kyla įtampa: „Kai daug darai, pamiršti save. Bažnyčioje kartais nepopuliaru sakyti, kad turiu skirti laiko sau, nes lyg turiu viską aukoti. Bet tu esi žmogus ir negalėsi duoti, kai pats neturėsi. Kaip to išvengti? Nežinau, ar įmanoma.“

Vanda Ibianska tekste „Pro et contra“ rašo, kad aukoti galime ne tik pinigų ar nereikalingų daiktų: „Kodėl, pvz., pensininkė kirpėja porą valandų per savaitę negalėtų kirpti plaukų už 1 eurą (tas euras už šampūną, vandenį, elektrą), manikiūrininkė – sutvarkyti nagų, pedikiūrininkė – padaryti labai reikalingo seniems ir ligotiems žmonėms pedikiūro, santechnikas – pataisyti čiaupo ir t. t. Tai būtų tikri aukojimai ir aukos. Ne nereikalingų daiktų atsikratymas.“ Tikrai, net ir neturtingi turėtume ką paaukoti.

Apie savo laiko aukojimą Mišioms, savo puikybės aukojimą artumui su Dievu kalba rašytoja Dovilė Zelčiūtė. Pasak jos, žmogui būdinga ieškoti, klausti, nesutikti, abejoti. Tačiau kai tikėjimas apkabina tave visą, jau nesvarstai, nes to ir nebereikia.

Artuma ir toliau lankosi Lietuvos parapijose. Šįkart svečiuojamės Šiauliuose, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Kuo katedros parapija skiriasi nuo kaimų ar mažesnių miesto parapijų? Ką čia tarnaujantieji daro, kad žmonėms būtų gera? Kokia yra klebono vizija šiai parapijai? Skaitykite straipsnyje „Jei dosniai daliji, dosniai grįžta“.

Šiemet Kovo 11-ąją minėsime ypač iškilmingai. Kokia nuotaika ją pasitinkame, ko tada tikėjomės ir kokia yra šiandiena, žvelgia Antanas Gailius straipsnyje „Trisdešimta Kovo 11-oji, arba Habet mundus iste noctes suas et non paucas („Būna šiame pasaulyje naktų, ir nemažai jų“).

Gydytojas Vytis Žemaitis šįkart rašo apie „karūnuotąjį iš Kinijos“ – koronavirusą. Jis drąsina – tik 2 proc. užsikrėtusiųjų šia liga numiršta, be to, gydytojai Lietuvoje jam jau pasiruošę: „Per beveik tris savo praktikos dešimtmečius teko rengtis keletui epidemijų. Kaip tame spektaklyje „Belaukiant Godo“. Nesulaukėme nei vienos. Nepriklausomybės aušroje gavome aplinkraštį, kad Vidurinėje Azijoje maras pasirodė. Dar laukėme juodligės, tymų, kiaulių ir kitokio gripo, Ebolos, SARS’o ir MERS’o… Dabar visiškai pasirengę laukiam koronos.“

Būkime sveiki ir gyvuokime!