Lietuvos tarpukario miestų ir miestelių modernizacija: Utena

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas.

Netikėta, tačiau tekstas, pristatantis Uteną, prasideda itin pesimistine gaida: „Suprantama, kad kiekvieno miesto išvaizda daug pareina nuo inžinieriaus ir tiesioginio jo šeimininko – burmistro sugebėjimų jį tvarkyti. Utena šiuo atveju negalėjo pasigirti. Daug skaudžių prisiminimų paliko įvairūs Kliugės, Lvovai, Littai ir kt. (turimi galvoje miesto inžinieriai Eugenijus Kliūgė, Vladimiras Lvovas ir Povilas Litas).“ Tokios pastabos intriguoja. Kyla klausimas: ar skaitome perdėm kritišką rašiusiojo poziciją, ar visgi Uteną galėtume priskirti prie miestų, kuriuose į tarpukario fenomeną turėtume žvelgti skeptiškiau?

Pristatydami du nepriklausomybės dešimtmečius, amžininkai neretai išskirdavo tris svarbesnius laikotarpius: „Pirmasis penkmetis – kėlimasis iš griuvėsių, antrasis – organizacija ir kūrybinio darbo pradžia, trečiasis ir ketvirtasis – intensyvus kūrybos darbas.“ Utenos miestelio ritmą galėtume apibrėžti gana panašiai. Nors Utenos apskritis įsikūrė 1919 m., tačiau kur kas intensyvesni pokyčiai prasidėjo po 1924-ųjų, kai Utenai buvo suteiktos miesto (savivaldos) teisės. Kita simboliškesnė data – 1930 m., kai miestelio burmistru tapo Juozas Bartašius. Būtent su šiuo burmistru siejami sparčiausi urbanistiniai ir architektūriniai pokyčiai.

Pirmosios Utenos urbanistinio planavimo apraiškos yra ankstyvos. Jau 1921 bei 1925 metų projektuose įsitvirtino nuostata teritoriją plėsti šiaurinėje plento Daugpilis–Kaunas pusėje bei pradėjo ryškėti linijinė miesto struktūra. Ankstyvąją planavimo stadiją užbaigė 1926 m. Vyriausiosios statybos inspekcijos patvirtintas miesto planas, kuris įtvirtino Utenos dvaro parceliaciją ir šių žemių priskyrimą miesto teritorijai. Teritorijai augant, palaipsniui pradėjo formuotis takoskyra tarp Ladygos gatve jungiamo senojo ir naujojo miesto. Besiplečiantis miestelis netruko priartėti ir prie atokiau stovėjusios siaurojo geležinkelio stoties. Šioje miesto dalyje iki šių dienų išlikę mediniai gyvenamieji namai mena to meto naujakurių teritoriją. Taigi, nors Uteną buvo galima priskirti prie mažesniųjų apskričių centrų, miestelio raida atspindėjo bendrąsias tuometes urbanistines tendencijas teritoriją plėsti išskirstant parceliacijos žemes naujakuriams bei prisitaikant prie svarbiausių transporto arterijų.

Pirmieji miestelio tvarkymo darbai buvo susiję su gatvių priežiūra. Iš įvairių istorinių šaltinių galime susidaryti nuomonę, kad iki per visą nepriklausomybės laikotarpį gatvių aplinka prie modernios nuotaikos sukūrimo prisidėjo ne taip sparčiai kaip, tarkim, pirmosios eilės miestuose. Svarbiausi gatvių tvarkymo darbai buvo matomi centrinėje J. Basanavičiaus gatvėje, kurios dalis buvo asfaltuota. Reikšmingu modernizacijos žingsniu galime laikyti ir miesto teritoriją raižančių upelių vagų sutvarkymą bei gelžbetoninių tiltų įrengimą. Visgi to meto spaudoje nemaža pesimistiškų atsiliepimų. Antai 1940 m. „Lietuvos aide“ rašoma: „Apie gatvių tvarkymą visai netenka kalbėti. Medeliai buvo sodinami į gatvės grindinį. Jų likimas aiškus. Kartą buvo išrašyta net iš Rygos didelis skaičius kaštonų (lietuviški buvo per prasti!), kuriais apsodino keletą gatvių. Jie kainavo po 10 litų. Bet jie veik visai neprigijo. Kai kurios gatvės tiesiog paverstos „botanikos sodu“, prisodinta įvairiausių veislių medelių. Vieni iš jų siekia stogus, o kiti vos vos tesistiebia nuo žemės.“

Tarpukario Lietuvoje, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, būtinas modernaus, higieniško miesto atributas – parkas bei aktyvaus poilsio erdvės. Nepriklausomybės pradžioje Uteną vargu ar buvo galima pavadinti žaliuoju miestu. Pirmasis miesto sodas buvo įkurtas tik 1928 m., „specialiai šiam reikalui išlyginus upės vagą ir pastačius tiltą“. Visgi, netgi ir įsteigus miesto sodą bei suplanavus kur kas didesnį parką „už apskrities ligoninės prie Turgaus gatvės“, Utena liko be tuo metu taip geidžiamo miesto elemento – kurortinės teritorijos. Miesto savivaldybė, spręsdama šią problemą, griebėsi gana nestandartinio sprendimo: iš Utenos dvarininko Balsevičiaus miestelėnų reikmėms nupirko du miesto teritorijoje esančius ežerus ir juose įrengė viešas maudykles.

Utenos miesto pirties projektas, arch. Vladimiras. Lvovas, 1936 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo brėžinys

Utenos miesto pirtis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasauliniame kontekste modernusis miestas dažnai suvokiamas kaip atsakas į skurdžias ir sudėtingas skurdesniojo sluoksnio miestiečių sąlygas. Utena taip pat nestokojo ryškių socialinių kontrastų. 1936 m. „Lietuvos aide“ išsakytos pastabos puikiai tiktų iliustruoti tekstą apie bet kurį pasaulio miestą, desperatiškai laukiantį modernizacijos: „Šalia viešųjų, tvarkingųjų gatvių, ypač viename miesto rajone, yra visas kvartalas purvinų, apskurusių, su prastomis lūšnomis gatvelių, kur daugiausiai yra susispietęs pats neturtingasis miesto elementas. Tai pietinio ežerėlio slėnio – Birutės, Daržų, Ežero ir kitos gretimosios gatvės. Kai kurios jų išeina į centrines gatves ir savo skurdžia išvaizda gadina gerą miestelio vaizdą, bendrą jo įspūdį. Be prastos negyvosios jų išvaizdos, jose tenka susidurti su kitu liūdnu reiškiniu – palaidu patamsių gaivalu. Ypač šeštadienių ir sekmadienių bei kitų šventadienių vakarais šiomis gatvėmis padoriam žmogui praeiti nejauku, nes girtų baubiantys būriai siaučia mažai teapšviestų gatvių pakraščiais ir užkabinėja praeivius.“

Vienas iš modernybės ženklų: nuo gyvenamosios zonos atskirta pramonės įmonių zona. Šį uždavinį naujasis burmistras J. Bartašiaus pabrėžė kaip vieną iš pagrindinių prioritetų. 1932 m. leidinyje „Savivaldybė“, pristatydamas Uteną, miesto vadovas šį uždavinį visų pirma siejo su odų dirbtuvių iškėlimų iš centro į priemiesčius. Visgi, vertinant pramonės architektūros pasiekimus – įspūdingiausias objektas buvo naujoji Utenos perdirbimo bendrovės „Vienybė“ garinė pieninė.

Modernizmo stilistikos pastatui projektą parengė jaunas, 1931 m. Etterbeeko dailės ir amatų mokykla Briuselyje baigęs architektas Bronius Elsbergas. Be pieninės, mieste būta nemažai kitų įvairaus dydžio pramonės įmonių. Enciklopedistas Bronius Kviklys mini: Kaušylos mechaninę dirbtuvę, kuri gamino vandens malūnams turbinas, žemės ūkio mašinas; dar 1893 m. įkurtą R. Bremerio gazuotų vandenų dirbtuvę, kuri gamino 9 įvairių gėrimų rūšis; V. Tamošiūnaitės-Čebilienės mezgimo dirbtuvę; „Maisto“ galvijų supirkimo punktą, du malūnus; galvijų skerdyklą bei nemaža amato dirbtuvėlių.

Prie pirmųjų miesto infrastruktūros tvarkymo darbų priskirtinas elektrinės įrengimas. Kaip nurodo Stasys Bilys savo išsamioje studijoje apie „Pirmąsias elektrines Lietuvoje“ – laikinąją elektrinę mediniame name Ežero gatvėje bendrovė „Šviesa“ sumontavo 1923 m. 1929 m. koncesija 20-čiai metų perleista naujiems savininkams. Visgi, kaip ir neretame kitame mieste, miestiečiai nebuvo patenkinti elektros kainomis (uteniškiai mokėjo 75 procentus Kauno miesto kainos) bei tiekimo sąlygomis. Antai savaitgaliais elektra buvo tiekiama tik nuo saulės nusileidimo iki patekėjimo.

Tai reiškė, kad dieną nebūta galimybės klausytis radijo ar naudotis telefono aparatu. 1933 m. balandžio 23 d., ko gero, sekdami kauniečių pavyzdžiu, Utenos miesto gyventojai susibūrė į komisiją ir spaudoje paskelbė rezoliuciją, kurios vienas iš pagrindiniu reikalavimų buvo elektros energijos atpiginimas. Visgi protestais rimtesnių pokyčių pasiekti nepavyko, ir gyventojai toliau skundėsi, kad už elektrą moka netgi daugiau nei kiti miestai. 1938 m. elektrinė buvo išplėsta, o 1944 m. susprogdinta.

Lietuvos banko skyrius Utenoje, arch. Mykolas Songaila, Arnas Funkas, 1933 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos banko skyriaus Utenoje interjero fragmentas. Vaido Petrulio nuotrauka

Miestelio architektūrinis modernėjimas visų pirma siejasi su mūrine, kelių aukštų pastatų statyba. Tokie pastatai esmingai keitė miestelio vaizdą ir iki šių dienų išliko kaip aiškiai atpažįstami tarpukario ženklai. Įdomu, kad 1932 m. miesto burmistras Juozas Bartašius manė, jog „turizmo klausimas kol kas Utenai nepritaikomas, nes pats miestas neturi nieko istoriško, nei moderniško“.

Vis dėlto per ateinančius penkerius metus Utena pasipuošė visa plejada modernių dviaukščių mūrinių gyvenamųjų namų bei įvairiais visuomeniniais pastatais. Vienas iš tokių – 1933 m. iškilę Lietuvos banko rūmai Utenoje. Tai buvo prabangiausias to meto naujas pastatas mieste. Nors banko rūmų eksterjere vengta puošybos elementų (nebent išskirtume bokštelį ant stogo), tačiau tūrinė erdvinė kompozicija, klasikines kolonas primenantys improvizuoti piliastrai bei puošnus interjeras bylojo, kad, net ir kurdami modernų pastatą, architektai nepamiršo klasikinių architektūros kompozicijų dėsnių.

Šaulių ir Tautos namai Utenoje, 1933 m. Izidoriaus Girčio / LCVA nuotrauka

Šaulių ir Tautos namai Utenoje, 1933 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Miestovaizdyje itin išsiskyrė tais pačiais metais pastatyti antrosios šaulių rinktinės namai. Savo masteliu – tai vienas įspūdingiausių šio funkcinio tipo pastatų visoje Lietuvoje. Objektas tapo modernybės ženklu ir kultūros centru, kuris turėjo „jungti apie save tautiškai susipratusį elementą, su kurio pagalba galima būtų plėsti tautiškai kultūrinį darbą“.

Apie rūmų reikšmę byloja ir politinis dėmesys per iškilmingą atidarymo ceremoniją: be kitų svarbių asmenų, iškilmėse dalyvavo ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Reprezentacinė šaulių namų funkcija įprasminta gana asketiškomis modernizmo priemonėmis. Bemaž tuo pat metu statytas kitas svarbus pastatas – Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai alsavo prabanga, o balti, „gana toli nuo Utenos“ matomi šaulių namų mūrai – buvo ryškus asketiškojo modernizmo pavyzdys Šiaurės ir Rytų Lietuvoje.

Naujuosius architektūrinės estetikos standartus puoselėjo ir dvi pradžios mokyklos. Abu šie pastatai išlaikė bendrąsias to meto mokyklų projektavimo tendencijas (pastatas atitrauktas nuo gatvės, platūs langai, koridorių suplanavimas ir pan.), bet tuo pat metu buvo gana unikalūs. 1935 m. metais iškilusi miesto pradžios mokykla – išsiskiria tūrio asimetriškumu bei aukštu stačiakampiu korpusu.

Langų ir tūriu kompozicija pastate akivaizdžiai seka Le Corbusier išpopuliarintą laisvo, nesimetriško fasado suplanavimo principą. Ne mažiau individualaus charakterio valsčiaus pradžios mokykla. Tuomečio apskrities inžinieriaus Vladimiro Lvovo projektuotas pastatas išsiskiria charakteringu lenktu laiptinės tūriu bei antrojo aukšto terasa. Tokia kompozicija projektą priartina prie tuo metu populiariausių Bauhaus mokyklos tradicijų. Tiesa, pagrindinis korpusas tradiciškesnis, dengtas šlaitiniu stogu.

Utenos miesto pradžios mokykla, arch. Vladimiras. Lvovas (?), 1935 m. Utenos kraštotyros muziejaus nuotrauka

Utenos miesto pradžios mokykla, arch. Vladimiras. Lvovas (?), 1935 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Utenos valsčiaus pradžios mokykla, arch. Vladimiras. Lvovas, 1936 m. Utenos kraštotyros muziejaus nuotrauka

Visgi ne visos svarbiausios įstaigos įgijo naujas modernias patalpas, nemaža dalis jų kūrėsi perimdamos jau egzistuojančius carinės Rusijos laikų statinius. Tačiau šių objektų pritaikymą naujosioms reikmėms taip pat galime laikyti svarbia miestelio modernėjimo apraiška.

Vienas iš gražiausių miesto pastatų – buvę dvaro rūmai, kuriuose nuo 1918 m. buvo įsikūrusi „Saulės“ gimnazija. 1931 m. pastatas rekonstruotas užstatant antrąjį aukštą. Ne mažiau impozantiški ir senieji pašto rūmai. Utenos apskrities ligoninė taip pat tęsė savo funkciją. 1933 m. apskrities savivaldybė ligoninės patalpas praplėtė ir įrengė 20 lovų sergantiesiems užkrečiamomis ligomis bei išplečiant lovų skaičių nuo 40-ties iki 73.

Buvusi „Saulės“ gimnazija po 1931 m. rekonstrukcijos. Vytauto Levandausko (1988 m.) / KTU ASI archyvo nuotrauka

Tad kaip turėtume vertinti tarpukario Utenos pažangą? Apžvelgus Utenos architektūrinio ir urbanistinio planavimo procesus, miestą būtų galima apibūdinti kaip charakteringą antrosios eilės miesto pavyzdį, kuriame, be gatvių tiesinimo, lūšnų griovimo bei kitų panašaus pobūdžio darbų, buvo pastatyta ir keletas išskirtinės architektūros pavyzdžių, kurie neabejotinai yra neatskiriama bendrojo Lietuvos tarpukario architektūros lobyno dalis.

Modernų rūbą įgyja ir miestelėnų pasididžiavimą kelia netgi tokie kasdienybės objektai kaip pirtis, kuri veikia iki šių dienų. Miesto augimą atspindi ir statistika. 1923 m. mieste buvo 4890 gyventojų bei 381 m. gyvenamasis namas, o 1939 m. gyventojų skaičius išaugo iki 6276, per tą laiką buvo pastatyta apie 500 naujų namų. Architektūrinius pokyčius lydėjo ir socialinės permainos, miesto gatvėse vis daugiau buvo kalbama lietuviškai.