„Pagal nustatytas taisykles“. Masinių stalininių represijų aukų užkasimo vietos Ukrainoje

Ukrainos saugumo tarnybos archyve išliko 1989 m. Ukrainos SSR KGB 10 skyriaus užvesta byla, kurioje talpinta informacija apie XX a. 4-5 dešimtmečio represijų aukų atminimo įamžinimą. Sukaupta medžiaga lietė ne tik atminimo ženklų statymo, represuotųjų reabilitavimo klausimus, bet ir represijų aukų užkasimo vietų paiešką. Tokias paieškas paskatino 1989 m. SSKP CK nutarimas „Apie papildomas priemones atstatant teisingumą represijų, vykdytų 30-ųjų-40-ųjų ir 50-ųjų metų periodu, aukų atžvilgiu“. Remiantis tokiu nutarimu USSR KGB centrinis aparatas nusiuntė nurodymus dėl paieškų į sričių valdybas, iš kur vėliau gavo atsakymus. Iš gaunamųjų atgal raštų turinio, galima spėti, kad kai kurios sričių valdybos vengė atlikti išsamius tyrimus. Jei srities valdybos viršininkas buvo įsitikinęs stalinistas, tai jis galėjo ir „nesurasti“ KGB pirmtakų vykdytų represijų pėdsakų. Todėl atsakymai būdavo trumpi, kad neaptikta užkasimo vietų. Skirtingai Vakarų Ukrainos srityse, kuriuos prieš karą priklausė Lenkijai. Ten masinių 4-ojo dešimtmečio represijų nebūta, o po karo vykdytose represijose neįžvelgta „socialistinio teisingumo pažeidimų“. Todėl šių aukų užkasimo vietų neieškota.

Tyrimas vyko 1989-1990 m. t.y. laisvėjant visuomenei ir KGB jautė visuomeninių organizacijų, kaip antai „Memorialas“ ir kitų spaudimą (KGB juos pavadindavo „neformalais“), nes pastarųjų susivienijimų nariai savarankiškai ieškojo masinių represijų aukų kapaviečių, nors KGB turėjo daugiau informacijos ir galimybių jas surasti. Kai kurios KGB sričių valdybos gana daug ir kryptingai dirbo, todėl pasiekė vienokius ar kitokius rezultatus. Matosi, kad dirbta dviem pagrindinėmis kryptimis: archyvinės medžiagos nagrinėjimas ir liudininkų (dažnai buvusių saugumiečių) apklausos. Taip pat atkreiptas dėmesys apie atsitiktinius paslaptingus palaikų suradimus vykdant įvairius kasinėjimo darbus sovietmečiu. Šių šaltinių apjungimas padėjo atskleisti kai kurias praeities paslaptis.

Archyvinė medžiaga

Dažnai KGB sričių valdybos pranešdavo, kad nepavyko aptikti konkrečios archyvinės medžiagos apie sušaudytųjų žmonių užkasimo vietas. Nerasta bendra rašytinė instrukcija, kuri būtų padėjusi viską atskleisti. Galbūt bendros rašytinės nebuvo, o egzistavo žodinė, kuri virto vykdytojams suprantama praktika. Pasitaikantys lakoniški užrašai (raštuose apie nuosprendžių įvykdymus), kad kūnai užkasti „pagal nustatytas taisykles“ niekuo negalėjo padėti. Bet vis dėlto KGB darbuotojai surasdavo tikslesnių archyvinių duomenų. Štai KGB Odesos valdybos archyve aptikta 1933 m. balandžio 12 d. laiško kopija į USSR GPU, kur nurodoma, kad „nesant specialiai įrengtos patalpos GPU srities skyriuje,  nuosprendžiai nuteistiems sušaudyti vykdomi neveikiančiose kapinėse, esančiose nuo 3 ir daugiau kilometrų nuo miesto, išlaikant būtiną konspiraciją“. Arba aptikta trumpa informacija, kad Čerkasuose „sušaudytieji užkasti žydų kapinėse“. Duomenų apie užkasimus buvo galima surasti ne tik dokumentuose tiesiogiai susijusiuose su nuosprendžių vykdymais.

Štai 1953 m. MVD Charkovo srities valdybos 1-ojo specialiojo skyriaus viršininko rašte į USSR MVD nurodytos dvi užkasimo vietos: viena –  senosios žydų kapinėse mieste, kita 6 miško kvartale prie Petichatkos k. šalia karo metais veikusio infekcinio „vokiškų-fašistinių“ okupantų lagerio aukų  užkasimo vietos. Anot skyriaus viršininko, abi vietos „aprūpintos“ konspiracija,  turėti du sargai skirti priežiūrai. Kodėl atsirado toks raštas? Reikėjo pinigų sargų atlyginimui. Dar papildomai peržiūrėjus bylas tame pačiame Charkove surasti dėmesio verti įrašai. Štai aktų apie nuosprendžių vykdymą 1936-1956 m. knygoje surasta buvusio NKVD Charkovo srities valdybos komendanto 119 paliepimų žydų kapinių vedėjui apie užkasimus. Pagal duomenis, 1937 08 09 -1938 03 11 laikotarpiu ten užkasta 6865 represijų aukų.  1962 m.  šios kapinės uždarytos ir tose teritorijose įrengtas 9 ha. ploto Komjaunimo parkas.

Visgi, archyviniai šaltiniai negalėjo visko atskleisti, reikėjo patikimų liudininkų.

Liudininkų parodymai

Atlikdami tyrimus, KGB darbuotojai ieškojo tiesioginių liudininkų. Jais dažnai tapdavo buvę sovietų saugumo struktūrų darbuotojai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje tokių dar sugebėta surasti, nors kai kurių iš jų amžius buvo perkopęs per aštuoniasdešimtmečio sukaktį. Dalis tiesioginių liudininkų jau buvo tapę tų pačios sistemos aukomis, žuvę karo metais, ar tiesiog dėl amžiaus nesulaukę tyrimo laikų. Be to galima spėti, kad bijodami atsakomybės dalis surastųjų liudininkų galėjo „nieko nežinoti“ ar „neatsiminti“. Vis dėlto atsirado žinančiųjų ir atsimenančiųjų, pateikusių gana svarbios informacijos. KGB turėjo privalumą apklausiant tokius liudininkus. Visgi jie bendravo su tos pačios sistemos veteranais, kurie galėjo būti daug atviresni jauniesiems kolegoms. Vargu, ar jie būtų per daug atviravę su visuomeninių organizacijų atstovais.

Taigi liudininkai nurodė ne tik užkasimo vietas, bet atskleidė nuosprendžių vykdymo ir sušaudytųjų kūnų slėpimo aplinkybes. Štai buvęs NKVD Charkovo srities darbuotojas (g. 1908) patvirtino, kad 1936-1939 m. asmeniškai dalyvavo užkasimuose žydų kapinėse. Pagal jį, kapinių vedėjui iš anksto buvo duodama užduotis  kuriam laikui ir kiek kapų būtina paruošti. vėlyvuoju paros metu mašinomis ar „padvadomis“ į kapines atveždavo sušaudytuosius. Į vieną paruoštą kapą užkasdavo 4-5, o po to tai užmaskuodavo kaip įprastą kapą. Apklausti kiti buvę NKVD darbuotojai (vairuotojas, komendanto padėjėjas), parodė,  kad 1938-1940 m. žmonės šaudyti NKVD vidaus kalėjime. Šaudymų keliamas triukšmas slopintas galingų ventiliatorių garsu. Vėliau sušaudytieji specialiomis mašinomis vežti užkasti į 6 miško kvartalą. Kai kurie vietos gyventojai irgi žinojo apie užkasimus tame plote, nes ši teritorija buvo aptverta ir saugoma, iš ten irgi girdėti šūviai. Dar kitas buvęs NKVD darbuotojas papasakojo, kad kalėjime buvo sušaudyti atsiųsti iš kitur lenkų kariai ir užkasti kartu su „liaudies priešais“. Antai Donecke pakalbėjus su buvusiu kalėjimo prižiūrėtoju, kuris pats dalyvavo išvežant sušaudytuosius, nustatyta, kad užkasinėta dykvietėje  netoli gyvenvietės Šachty nr. 11.

Štai kiek kalbantys liudininkai galėjo atskleisti detalių, jei tik norėjo. Reikia pasakyti, kad informacija apie užkasimo vietas buvo perduodama „iš kartos į kartą“. Štai Černigove užkasimuose dalyvavo specialus agentas, miesto kapinių darbuotojas. Jis nesulaukė aptariamojo laikotarpio, bet dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje šią informaciją buvo perdavęs KGB darbuotojui.

Taip pat žinių apie užkasimus gauta iš vyresnio amžiaus vietos gyventojų. Štai  iš gyventojos gauti duomenys, kad aukos užkasinėtos Lukjanovo kapinėse Kijeve. Pagal dviejų gyventojų duomenis, nustatytos trys užkasimo vietos Čerkasuose.

Užkasimo vietos

KGB surinkti duomenys visgi rodytų, kad represijų aukos dažniausiai slapta užkasinėtos kapinėse, nes čia paslėpti pėdsakus nebuvo sudėtinga.  Štai apklausti buvę NKVD Odesos srities darbuotojai paaiškino, kad ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje nuosprendžiai vykdyti vidaus kalėjimo patalpose ir taip pat  užkasimo vietose. Aukos buvo užkasamos antrųjų krikščionių kapinių teritorijoje, netoli antrųjų vartų. Kūnai slėpti ankstesniuose kapuose, po to viskas būdavo sutvarkoma į ankstesnį vaizdą. Pagal liudininkus, Užgorode, sušaudytieji užkasinėti kapinėse (tyrimo metu jau uždarytose). Tai vykdavo naktimis tarp senų kapų eilių, nepažymint užkasimo vietos.  Vykdant tyrimą nustatyta, kad užkasimo vieta Sumuose buvo centrinės kapinės. Sušaudytieji slapta vežti į paruoštus kapus įvairiose kapinių vietose.

Taip pat užkasimo vietomis virsdavo įvairių sovietų saugumo padalinių teritorijos. Štai 1966 m. Chmelnickyje kasant žemę ir ruošiantis universalinės parduotuvės statybai, aptikti 68 žmonių palaikai. Iki karo pradžios toje vietoje būta NKVD skyriaus tiro, todėl manyta, kad tai sovietinių represijų aukų kapavietė. Bet vėliau KGB siekė parodyti (kažin kiek objektyviai), kad tai nacių vykdytų represijų aukų užkasimo vieta.

Kartais jau po užkasimų, teritorijos buvo perimamos į sovietų specialiųjų tarnybų „globą“ siekiant nuslėpti pėdsakus.

Užkasimo vietoms buvo pasirenkamos atokesnės vietos, bet nenutolusios nuo miesto ribos. Štai Dniepropetrovske 9 km., Poltavoje 8 km., Černigove 1 km. Tai greičiausiai susiję su transportavimo klausimais. Sovietų saugumo prižiūrėtojai nepamiršdavo šių vietų.

Pėdsakų slėpimas

Galima svarstyti kiek sovietų saugumas dėjo pastangų nuslėpti vieną ar kitą užkasimo vietą. Kai kur labai stengtasi, o kitur tiesiog apdėdavo aplinkybės. Štai Poltavoje užkasimo vieta buvo smėlio karjeras miško masyve. Tyrimo laiku šalia šios vietos veikė miesto šiukšlynas. Luganske aptikta aukų užkasimo vieta, kuri buvo paskirta statyti garažams. Vykstant kasinėjimams aptikta žmonių ir gyvulių kaulų. Pasirodo, kad ten 1960 m. užkasti gyvuliai kritę nuo juodligės. Taigi viskas buvo sumaišyta.

Represijų aukų užkasimo vieta Vinicoje nustatyta remiantis 1943 m. nacių okupacijos metų laikraščio duomenimis apie tų metų gegužės-spalio mėnesio kasinėjimus buvusiose kapinėse ir sode. Surasti aukų palaikai perlaidoti miesto kapinėse. Bet toje vietoje 1979 m. pastatytas ritualinis kompleksas. O buvusių ankstesnio užkasimo vietoje pastatytas srities partijos ir vykdomojo komiteto administracinis pastatas.

Netikėtumai sovietų saugumui kildavo kai aukų užkasimo vietos būdavo randamos atsitiktinai, vykdant kasinėjimo darbus. Štai Černigovo srityje aštuntojo dešimtmečio pradžioje statybininkai, tiesę elektros kabelį, aptiko sušaudytųjų palaikus. Stengtasi, kad informacija nepasklistų.

Saugiausia buvo slėpti savose teritorijose. Tiriant aplinkybes Dniepropetrovske, nustatyta, kad užkasimo vieta buvo MVD „specobjekte“.

Dar daugiau informacijos yra apie užkasimo vietos slėpimą Charkove, kuri buvo atsidūrusi KGB poilsiavietės teritorijoje. Užkasimo vietos suradimo istorija jau aprašyta anksčiau. Net 1989 m. jos nenorėta viešai atskleisti. Nors visuomenininkai (pirmiausiai iš „Memorialo“) buvo surinkę pakankamai įrodančių duomenų apie šią vietą. KGB pripažino, kad vykdomas visuomenės dėmesio atitraukimas nuo užkasimo vietos yra neefektyvus, nes „neformalai“ turi palyginti patikimą informaciją. Todėl siūlyta neatidėliojant „legalizuoti“ šią užkasimo vietą, kuri yra SSRS KGB 10 skyriaus objektu. Šioje vietoje pėdsakai slėpti dar ir anksčiau. 1969 m. ir 1973 m. SSRS KGB ir sities valdyba vykdė specialias priemones, kurios turėjo padėti likviduoti užkasimo požymius t.y. į išgręžtus gręžinius piltas natrio šarmas.  Taigi slėpti mėginta net techninėmis priemonėmis.

Panašumai

Visa tai vyko Ukrainoje, bet tikrai ne tik šioje respublikoje. Žvelgiant į užkasimo ir slėpimo pavyzdžius Lietuvoje surastume nemažai panašumų. Atradimas būtų, jei archyve surastume panašaus turinio byla apie įvykius Lietuvoje, tai padėtų nemažai ką atskleisti. Manytina, kad tokios bylos nesama. Nes tuo metu sovietų valdžia nelaikė žuvusiųjų Lietuvoje nekaltomis stalininių represijų aukomis ir nesirūpino jų atminimo įamžinimu. Todėl tyrimas nebuvo aktualus.

Deja, jau daug kur pavėluota, nėra jau tiek liudininkų (ypač tiesioginių), kiek jų būta prieš 30 metų. Bet galima aptikti archyvinės medžiagos nuotrupų. Kiek tyrimui svarbios analogijos su Ukrainos pavyzdžiais – atviras klausimas.

Teksto autorius yra Genorolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro darbuotojas