Svetimas pasaulis

Šv. Bernadette Soubirous Wikipedia.org nuotrauka

Franz Werfel, Bernadetos giesmė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020
Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė

Ištrauka

Tik po gerų dvidešimties minučių Mari ir Žana sugrįžta prie upelio. Lomoje tarp Masabjelės ir miesto miškelio jos pririnko daug žabų. Mergaitės juos vos patempia. Šnopuodamos, prakaito išpiltos, per sunkią naštą jos ne iškart pamato Bernadetą. Mari išsigąsta pirmoji. Ten, tolėliau, prie upelio ant akmenų luitų keistai tiesi tebeklūpo jos sesuo. Dešinės rankos nykščiu ir smiliumi ji laiko rožinį. Balta kojinė guli šalimai ant žemės. Bernadeta balta kaip popierius. Išbalusios net visada skaisčios lūpos. Akys įsmeigtos į grotą, bet tai blankiai baltos neregės akys. Suakmenėjusiame veidelyje, kuris, rodos, nekvėpuoja, įsispaudusi laiminga išdidi šypsena, kokią Mari kartą matė mirusios kaimynės veide.

– Bernadeta, ei, Bernadeta! – sušunka sesuo.
Jokio atsako! Klūpančioji nieko negirdi. Ją pašaukia Žana Abadi.
– Ei, tu, nekvailiok!
Jokio atsako! Klūpančioji nieko negirdi. Mari persigąsta. Ji patempia lūpą, jos balsas dreba.
– Gal ji numirė… Aišku, kad ją pribaigė astma. Švenčiausioji Mergele!
– Na, ką tu, – tvirtai sako patyrusioji Abadi. – Jei būtų negyva, gulėtų. Kur tu matei, kad numirėlis klūpėtų?
Tačiau jaunesnioji sesuo sukūkčioja:
– O jeigu ji numirė, Jėzau Marija…
– Jau kaip nors ją prikelsime. Ji aiškiai iš mūsų šaiposi. Žiūrėk…
Paėmusi nuo žemės kelis akmenėlius vieną po kito sviedžia į Bernadetą. Vienas šio užmėtymo akmenimis šūvis pagaliau pataiko klūpančiajai į kairę krūtinės pusę. Bernadeta pakelia galvą. Jos skruostai lėtai atgauna gyvybės spalvą. Ji giliai įkvepia. Klausia:
– Kas atsitiko?
Nuo akmenėlio atsitrenkimo į krūtinę iki „Kas atsitiko?“ praeina vos kelios sekundės. Tačiau jos reiškia ilgą kelią, kurio neįmanoma išreikšti laiko matais. Kai akmenėlis staiga kliudė Bernadetos krūtinę, Damos jau nebebuvo. Mergaitė negalėtų pasakyti, kaip ji pasišalino. Ji neišsisklaidė. Ji neištirpo šviesoje. O ir kaip galėtų ištirpti, juk atrodo esanti gyvas, tikras kūnas ir kraujas ir vilki nuostabiausių medžiagų drabužiais? Tačiau Bernadeta nematė, kaip ji nuėjo ar pasitraukė į tamsios nišos gilumą. Labiausiai tikėtina, kad Laimę Teikiančioji iš širdies švelnumo, idant nenuliūdintų laimingosios, prieš pasišalindama ją užliūliavo švelniu išsiblaškymu. Gera savijauta buvo toks neįprastas, kerintis jausmas, kad Bernadeta išsiskyrimo nė nepastebėjo…
Už tą gerumo jausmą ji sumoka grįžimu į įprastą sąmonės būseną. Pirmiausia tai nemaloni, su šleikštuliu sumišusi nuostaba, kurią kelia viskas, ką ji mato, ir kuri labai lėtai ją paleidžia. Ji neranda žodžių jai apsakyti. Tarsi nuostaba, kad pasaulis toks svetimas, verstų vemti. Ar štai šitas akmuo yra akmuo? Kas tai – akmuo? O štai ši koja – ar tai mano koja, tas tolimas, nejautrus daiktas? Vargais negalais susitelkusi į realybę Bernadeta paklausia:
– Kas atsitiko?
– Kas atsitiko? Tai mes tavęs klausiame, – barasi Abadi. – Ar jau visai pakvaišai? Meldiesi prie Masabjelės, kur kiaulės ėda? Bažnyčioje tu ne tokia pamaldi…
Bernadeta jau vėl tokia kaip anksčiau, mokinukė, atsikertanti kitai mokinukei:
– Kas tau darbo, tai mano reikalas…
– Dieve, kaip tu mane išgąsdinai, Bernadeta! – skundžiasi Mari. – Jau maniau, kad mirei nuo astmos…
Bernadeta ūmai pagaili sesers.
– Ateinu pas tave! – sušunka ji ir greitai nusmaukia nuo kairės kojos kojinę. Atsistojusią apima jausmas, kad dėl šio susitikimo su Dama ji puse galvos ūgtelėjo, sutvirtėjo, tapo jautresnė ir dailesnė. Minėtas šleikščios nuostabos dėl pasaulio svetimumo jausmas užleidžia vietą veikliai sveikstančio žmogaus, kuris jaučiasi kaip „naujai gimęs“, sąmonei. Bernadeta apsivynioja apie kaklą kojines ir, pasiėmusi kurpes, tvirtais, lengvais žingsniais brenda per ledinį upelio vandenį. Viduryje, kur vandens jai iki kelių, stabtelėjusi nusistebi:
– Melagės! Vanduo drungnas kaip pamazgos…
Mari piktai papurto galvą:
– Žana teisi, tau makaulėje negerai. Nuo tų pamazgų man dar dabar dega kojos… Geriau ateik ir padėk mudviem!
Bernadeta prisijungia, nekreipdama dėmesio į savo šlapias kojas. Mergaitės po lygiai pasidalija kaulus. Krūvą dygių žabų perskyrusios į tris ryšulius, perjuosia ploniausiomis ir tvirčiausiomis rykštėmis. Šis darbas ne iš lengvųjų. Bernadeta šįkart dirba sparčiausiai ir stropiausiai. Surišusi savo ryšulį staiga paklausia:
– Ar jūs nieko nematėte?
Jos kalba tai skamba taip: „Aouet bis a re?“ Mari iš šono pažvelgia į seserį. Ji atrodo pasikeitusi, tokia griežta, žinanti, ko nori, ir gerokai vyresnė nei prieš pusvalandį. Apskritame vaikiškame veide ryškėja kone valdingas bruožas.
– Gal tu ką matei? – paklausia jaunesnioji. Godžios Abadi akys smalsiai sužėri:
– Ar kas nors buvo atėjęs prie grotos?
– Labets, a re, – baigia pokalbį Bernadeta. Tai reiškia: „Ne, ne, niekas…“
Ji atsisėda ir greitai apsimauna kojines. Paskui vienu mostu užsikrauna ant galvos didžiausią žabų ryšulį, taip kaip čionykštės moterys įprastai nešioja naštas. Kitos dvi mergaitės vos ne vos pakelia savuosius.
– Į miestą grįšime per kalną, trumpiausiu keliu, – nusprendžia Bernadeta.
Abadi prisipažįsta:
– Aš nieku gyvu nelįsiu daugiau į vandenį!
– Kelias labai status, – nedrąsiai paprieštarauja Mari.
Tačiau Bernadeta nekreipia į ją dėmesio. Dideliais žingsniais žengia per akmenis, nė nežvilgtelėdama į grotą ir nišą. Už poros metrų nuo Masabjelės prasideda šioks toks takelis, vedantis per Espeljugo keterą žemyn netoli Pont vieux. Bernadeta eina pirma. Už jos, gerokai atsilikusi, Žana. Paskutinė žengia Mari. Mergaitės nekalba, nes nešuliai dideli, o takas ne tik status, bet ir vietomis pavojingai priartėja prie skardžio. Ypač prasta paskutinė stati atkarpa prieš aukštumą. Čia reikia įveikti savotišką kaminą – pereiti lietaus visiškai išplauta nuoga uola. Kurpės čia tikrai netinkamas apavas.
– O Dieve, aš nebepaeinu! – šnopuoja Mari prieš paskutinį pakilimą.
Bernadeta jau viršuje, tad padėjusi savo ryšulį pavojinga atkarpa bėgte sugrįžta padėti seseriai. Tylomis nukėlusi jai nuo galvos naštą užbėga į kalną.
– Ei, ką tai reiškia? – sušunka Mari – Aš juk stipresnė.
Žana Abadi juokiasi iš po savo nešulio:
– Ji dabar kaip kapralas iš Nemūro kareivinių, o neseniai bijojo sušlapti kojas šaltame vandeny…
Pasiekus mišku apaugusios kalvos skiauterę, Bernadeta, vis dar pirmutinė, paspartina žingsnį.
– Ko taip leki, ožka? – pyksta Mari. – Paskui kvapo neatgausi… Bernadeta neatsako. Ji nebegalvoja apie savo „astmą“. Ji kovoja su savimi. Jos siela neapsakomai trokšta papasakoti apie Damą. Ji kaip mylintysis, džiūstantis, kad privalo tylėti apie savo meilę. Tačiau giliai širdyje ji puikiai žino, kad jeigu pasiduos pagundai ir atvers burną, įvyks nenumatomas dalykas. „Aš nesakysiu, aš nesakysiu“, – kartoja sau po nosimi.

Post scriptum

1958 metais, švenčiant Dievo Motinos apsireiškimų Bernadetai Subiru šimtąsias metines, knygų rinkoje buvo priskaičiuojama keturi tūkstančiai knygų apie Bernadetą Subiru ir Masabjelės grotos stebuklą. Franzas Werfelis ne pirmas ėmėsi šios temos literatūroje, bet tik jo romanas tapo bestseleriu, o knygos ekranizacija pelnė keturis Oskarus.

Giedrė Sodeikienė