2020 03 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Žemaičių Kalvarijos kalnai oficialiai pripažinti Lietuvos kultūros vertybe

Algirdo Darongausko nuotrauka

Nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade nuo šiol garbingą vietą užims Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija. Bylą šiam sąvadui rengė kun. doc. dr. Saulius Stumbra, teikėjas – Telšių vyskupija.

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijai daugiau nei 380 metų. Šios maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paplitusi katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas. Kalnai giedami bažnyčiose ir namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis bei kitus mirusiųjų minėjimus.

Tradicijos ištakos siekia 1637–1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes. Iš pradžių vietinė giedojimo tradicija plito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją. Nors ir naikinta carizmo bei ateizmo ideologijų, ji išliko tikinčiųjų bendruomenėse bei šeimose ir šiandien yra gyva visose Telšių vyskupijos teritorijoje veikiančiose parapijose.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Kalnų giesmyną-maldyną sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, paimtos iš to meto maldynų ir tinkamai dominikonų vienuolių pritaikytos. Dvi baigiamosios giesmės sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai. Kalnų giesmės labai artimos žemaičių liaudies dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“, giesmės vedančiajam pritariama dviem ar net trimis balsais. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Be to, Žemaitijos vyskupijos teritorijoje Kalnai dažnai atliekami pasikeičiant su pučiamųjų ir liaudies muzikos instrumentų grojimu, atlaidų procesijų metu naudojamas ir būgnas (katilas).

Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą, be to, tikima, kad giedojimas suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Iškilmės, kurių metu nacionalinių vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai, vyks Vilniaus rotušėje kovo 13 d. 17 val. Be Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos, šiemet Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą taip pat papildė drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija bei vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija.

Šiandien Lietuvos sąvade jau turime 32 vertybes, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO reprezentatyviajame Nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Kun. Sauliaus Stumbros ir Nacionalinio kultūros centro informacija