2020 03 05

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vienuolė ir „niūchai“ (VIII). Priklausomybės liga ir blaivumo siekis

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalis; Septinta dalis

Paprastai siekdami norimos gyvenimo kaitos atliekame konkrečius veiksmus ir tikimės rezultatų. Net jei iš karto nepavyksta pasiekti radikalių pasikeitimų, pokyčiai teikia vilties. Todėl ir priklausomi asmenys pasirenka reabilitaciją siekdami išsiveržti iš gyvenimą sukausčiusių priklausomybės pasekmių. Ir nors įpročių, mąstymo ir gyvenimo kaita vyksta pamažu, pirmiausia apčiuopiamai kinta pačios priklausomybės samprata.

Dalies reabilitantų motyvas pasirinkti gydymąsi buvo priklausomybės pasekmės, jų keliami nepatogumai. Jų priklausomybės samprata tuo metu buvo susijusi su tuo, kad reikia išmokti suvaldyti priklausomybę, reikia nevartoti, tai tiesiog silpnybė, kad problema yra kokainas – man tiesiog reikia nevartot (Marius), ilgainiui galėsiu išėjęs išgert alaus bokalą (Klaidas). Dėl reabilitacijos įtakos priklausomybės supratimas kinta iš turėjimo kovoti su ja į siekį priimti ir susigyventi su priklausomybe. Anot Ryčio, aš į savo ligą dabar žiūriu, nu, kad aš sergu, ir negaliu to pakeist, o Tautvydas pažymi, jog atėjau sveikas (taip suprato savo situaciją tuo metu), išeinu ligonis (dėl naujo priklausomybės masto suvokimo). Pamažu, peržiūrėdami savo istoriją, patirtis, pastangas įveikti sunkumus, informantai ima pripažinti priklausomybę kaip objektyvią ligą:

Aš esu Rytis, aš esu asmenybė, ta prasme, su savo demonais, su savo charakteriu – asmenybė. Aš nuo jų (nepriklausomų žmonių) nesiskiriu. Aš tiesiog sergu. Čia kai turi, pavyzdžiui, žmogus skrandžio opą, skrandžio vėžį, ir jis vaikšto su maišiuku, kur jis ten šlapinasi. Jo… tai jį kažkaip tai supranta, ane, o, vat aš turiu tokią ligą, vat, alkoholizmą, ir mane irgi, vat, kai kurie tai supranta, kai kurie ne, bet jeigu jie to nesupranta, tai aš neturiu, ta prasme, jiems čia taikstytis. Aš toks žmogus. (Rytis)

Priklausomybė kaip liga tampa pagrindiniu atskaitos tašku: pripažindami save kaip sergančius, kamuojamos ligos, kurios negali suvaldyti, asmenys pamažu ima susigyventi su savo situacija, priimti tikrovę su visomis aplinkybėmis. Taip kinta nuostata, kad galima valdyti priklausomybę, jog tai valios pastangų rezultatas. Monika sako, kad tik po kelerių metų, praleistų įvairiose reabilitacijos įstaigose (su atkryčių periodais), dabar supranta, jog čia rimta liga – lig tol žiūrėjau į ją nerimtai, galvojau, kad galiu kontroliuoti, kad sugebėsiu kontroliuoti tą mano atkritimą.

Priklausomybės kaip ligos pripažinimas ir suvokimas glaudžiai susijęs su blaivybės siekiu – blaivumas tampa galimybe pakeisti gyvenimą, pradėti iš naujo. Net jeigu vartojime nemanė, kad įmanomas kitoks gyvenimas: ir patys sau, ir kitiems argumentuodavo, jog visi taip gyvena ir visi vartoja. Pavyzdžiui, Augustinas pasakojo, kad prieš metus su priklausomu bičiuliu kalbėjosi apie tai, jog neįsivaizduoja gyvenimo blaivas. Tačiau naujos įžvalgos pagrįstos tuo, kad blaivumą, sveikimą laiduoja atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas: ne kaltinimas kitų asmenų, aplinkybių, ne ieškojimas būdų išsisukti, paneigti realią situaciją, o tiesos pripažinimas. Reabilitacijos įstaigoje sutikti žmonės įvardijo tris pagrindinius veiksnius, padedančius išlikti blaiviems: tai sveikimo programa, santykiai ir tikėjimas (Dievas). Ir jei labai svarbus aplinkinių palaikymas sveikstant iš priklausomybės ligos, taip pat ir tikėjimas (Dievas) įvardijamas kaip labai svari pagalba blaivume. Kai kas pabrėžia, kad būtent dėl pasikliovimo Dievu, su jo pagalba pajėgė atsisakyti visagalybės iliuzijos, poreikio kontroliuoti savo gyvenimą. Ąžuolas (turėjęs daug atkryčių) minėjo, kad, kai susierzina, susipyksta su visais, tampa neadekvatus, tada atsiduodu Dievo valiai, man palengvėja tas – žinau, kad, nu, tik Dievas gali atimti iš manęs norą gert, ir, manau, jau atėmė, nes minčių net nekyla, aš 11 mėnesių blaivus. Taip pat Ramūnas dalijosi, jog anksčiau galvojau, kad nevartosiu ir viskas… dabar galvoju, kad jeigu neturėsiu ryšio su Dievu – aš vartosiu.

Ne kartą pasikartojusi atkryčio patirtis yra akivaizdus įrodymas, kad savo jėgų, valios pastangų nepakanka. Todėl dažnai įvardijama, kad tikintiems asmenims lengviau išlikti blaiviems.

Bet Dievas, iš tikrųjų, Dievas man padeda išlikti ramiam, išlikti… Ta prasme, susitaikyti su ta situacija, būti nuolankiam. Šeimai aš nelabai mėgstu skųstis, kaip man yra, kaip aš jaučiuosi, bet su Dievu kalbant (meldžiantis), tai aš galiu nuoširdžiai prašyti Jo ramybės, prašyti Jo, kad aš galėčiau ramiai priimti situacijas, kad aš būčiau blaivas. Man iš tikrųjų nei reabilitacija, atrodo, nei programa, jeigu aš netikėčiau į Dievą, tai nepadėtų. (Ramūnas)

Priklausomybės kaip ligos samprata keičia priklausomo asmens situaciją: iš nuolatinio kovojimo, įtampos, nuostata kinta į ligos priėmimą, apsisprendimą sveikti, dėti pastangas ir ieškoti pagalbos. Ir nors toks pokytis vyksta lėtai, apsisprendimas keisti gyvenimą, siekti blaivumo pamažu įsismelkia į visas gyvenimo sritis.