2020 03 06

Sergejus Kanovičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Su artėjančiomis šventėmis, žydelkos

Sergejus Kanovičius. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Kadaise lankiau lietuvišką mokyklą. Tuo metu joje buvo du žydai, tiksliau – žydas ir žydaitė. Berniukas mokėsi gretimoje klasėje. Juodo gymio, be akcento kalbantis juodukas nuolatos mušdavosi, kai jam primindavo, kad jis kitoks. O kadangi jis kitoks, vadinasi, blogesnis. Išskirti besimušančiųjų niekas nemėgino. Visada būna stebėtojų. Jie vėliau vadinasi bičiuliais, nes nesimuša. Negina, bet ir nesimuša. Stovėti nuošaly ir tylėti yra daug saugiau. Istoriškai įrodyta. Žydaitė nesimušdavo. Buvo kukli, garbanota. Kai ją kas nors pravardžiuodavo šiandien kažkodėl malonybiniu laikomu kreipiniu „žydelka“, ji vaikščiodavo nuleidusi akis, kartais ir ašarą nubraukdavo. Dėl „malonybinės“, kitokios nei dauguma „žydelkos“, man išgirdus ir vėl tekdavo veltis į muštynes.

„Žydelkų“’, „žydo išperos“ ar kitokių epitetų apologetų būdavo visada daugiau, jie būdavo stipresni. Bet šeimoje mane išmokė vieno – niekada neatsukti kito skruosto – priešintis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kurias nors muštynes baigiau kaip nugalėtojas. Mušeikų buvo nepalyginamai daugiau, jie buvo stipresni, ir aš prakišdavau. Kad ir kiek, bet grąžos jie gaudavo. Iš daugybės puikių mokytojų būdavo tik vienas kitas, kuris nemušdavo, rasdavo tokį pseudo intelektualinį būdą parodyti visai klasei, kad šitas yra kitoks, todėl pagarbos vertas mažiau. Toks inteligentiškas pedagogiškas pykčio skatinimas. Kaip ir pažymys už diktantą, kuriame dėl vieno kablelio juodukui parašydavo keturis su minusu. Šiaip. Kad nepamirštų, kad yra kitoks.

Po daugelio metų, Lietuvai skaičiuojant ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, manęs niekas nedrįsta mušti. Kumščiai nebepopuliarūs. Muša žodžiais. Gauna grąžos. Pasaulis laisvas. Tačiau skaudu, kad Krašto apsaugos ministerijos žurnalas „Karys“ publikuoja pseudoistoriko melą apie vietos antisemitų ideologinį vadą (kaži, ar kita NATO narė, kartais ginanti mūsų oro erdvę Prancūzijos gynybos ministerija mėgina savo kariams papasakoti, koks puikus diplomatas ir patriotas buvo Petain‘as). Kad primygtinai mėginama įrodyti, jog „žydelka“ yra malonybinis kreipinys (Su Kovo 8-ąja, žydelkos). Šeduviškė Frida Vismant prisimena, kad būtent taip į ją kreipdavosi gatvėje 1940-aisiais: „Palauk, žydelka padalka, ateis Hitleris, parodysim“ (jai parodė – Šiaulių gete, matyt, iš malonės, kad yra žydelka, atėmė jos pirmagimį Rachmielį ir su dar šešiais šimtais žydelkų vaikų užmušė).

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje istoriku besivadinantis žmogus, dalyvavęs gan keistoje diskusijoje, kalba apie svastiką ir lygina Napoleoną su Hitleriu, sako, kad viskas pasimiršta, viskas įgyja kitokią prasmę – suprask, ir svastiką netrukus suvoksime kitaip. Su nepavykusio antiherojaus lenta žaidžiamas futbolas, o policija akylai prižiūri, kad taisyklių pažeidėjai, neduok Dieve, nebūtų baudžiami. Prokuratūra niekaip nesuvokia, kad malonybinis „žydelkos“ – įžeidimas Seimo koridoriuje dieną, kai šviesa ir tiesa mus turėtų lydėti, siūlo skaityti Lietuvių kalbos žodyną. Ką jau kalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasisakymus ir pažymas, kurios primena tragifarsą. Nekoks paveikslėlis.

Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. Tą negražų paveikslėlį būtina papuošti, prie juodų spalvų pridėti kiek šviesių – valdiškai būtinų – pasakyti kokį žodį per žydelkų ir žydų išperų, nusiųstų pas Abraomą, žudynių metines, paašaroti ir patylėti. Iki kito minėjimo. Gaono metų ir Sugiharos metų fone, kokios nors nominacijos fone šitie instituciniai antisemitizmo „papuošalai“ atrodo dar baisiau. Jie niekaip nesugeba užmaskuoti vykstančio sistemingo istorinės tiesos iškreipimo, įžūlaus, akiplėšiško melo ir žydų įžeidinėjimo. Tiesa, yra ir tokių, kurie visada radijo laidoje pasakys, kad Vermachtas ir jo odekolonu kvepiantys kariai buvo dangaus mana nepriklausomybę praradusiai Lietuvai. Nors imk ir laistyk Panerius odekolonu.

Užmuša tyla. Inteligentijos, istorikų, politinių patarėjų ir tų, kurie priesaika prisiėmė politinių lyderių ar Seimo narių pareigas. Bala jų nematė. Žydų Lietuvoje neliks. Tokia demografija. Laiko klausimas. Kitas klausimas, kaip atrodome sau patys. Kaip rašė šv. Pranciškus Asyžietis: „Tyloje gema tikras žodis.“ Dabartinėje tyloje gema ne žodis. Gema melas. Okupuoti galima valstybę. Okupantai išeina. Lieka užkratas. Kaip jaukiai mes visi su juo sugyvename. Ir šitą, atleiskite, kompotą, kuriame sugyvena antisemitizmas su iškilmingais beigelių paragavimais ir ultra jautriomis kalbomis, kartą per metus mums siūlo gerti kasdieną. Neskanu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.