2020 03 07

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Katinas iš Labanoro trobelės

Dailininkas Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Man staigmena visa šitai – tikrai. Ir kad aš čia sėdėsiu – nesapnavau net. Bet ką darysi, – kovo 6-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą pamatęs savo darbų parodą „Raudona krisdama virsta balta“ kalbėjo dailininkas Linas Leonas Katinas. – Niekad negalvojau, kad aš būsiu koks nors dailininkas, ir dar su ta etikete ir kine, ir teatre.

Čia ilgos kalbos… Nesakyčiau, kad tas dailininko vardas yra labai garbingas – dažnai net bloga lemiantis šeimai, aplinkiniams… O kur aš geriausiai jausdavausi – tai arklidėse. Likimas taip padarė, kad tiesiog pakliuvau į Riešės žirgyno orbitą, kur leisdavau n laiko: garde, balne, na ir ant žemės. Bet matot, likau gyvas…“

Šmaikštumo ir subtilaus humoro nestokojančiam dailininkui – kaip jį yra pavadinęs dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius – kosmologui, kurio paveikslai stipriai veikia žmogų savo plastine sąranga ir žadinamomis kultūrinėmis asociacijomis, kitąmet birželio 22-ąją sukaks 80-dešimt.

„O kas yra tapyba? – labai paprastai kelia klausimą L. L. Katinas. – Aš jums pasakysiu: kuo toliau, tuo man yra neaiškiau. Nežinau… Tai tikrai ne rojus, ne dangus, ne debesėliai – tai reikalauja iš tavęs išsiploti iki batų raištelių. Ir labiausiai, man atrodo, tapybai kenkia poza – gal tai toks baleto terminas. Ji turi būti gyva, o tai visiškai neįmanoma…“

Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Linas Leonas Katinas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dailininkas pristatydamas savo darbų (jokiu būdu ne kūrinių – jam, kaip paaiškėjo, žodis „kūryba“ tolygu keiksmažodžiui) parodą kalbėjo, kad tokia, kokia Nacionalinėje dailės galerijoje ji surengta – jam staigmena. „Nekvaršink galvos, daryk, ką nori, savo darbą aš padariau“ – šia L. L. Katino fraze vadovaudamiesi parodą „Raudona krisdama virsta balta“ rengė kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, architektas Linas Lapinskas ir dizainerė Laura Grigaliūnaitė. Visi jie, kaip patys minėjo – mėgino tiesiog atspėti Liną Leoną Katiną.

„Ačiū Dievui, – sako jis, – pažinojau miškinius. Kartu su jais švęsdavau Velykas, Kūčias, kortomis žaisdavome. Būdavau su tikrais miškiniais prie upelės Verknės. Tai tie puikūs žmonės, dzūkeliai, – na o kaip dzūkas be dainos ir dar be ilgo liežuvio, – bandė išsiaiškinti, kas aš toks. Kadangi paskui atsidūriau Labanore, kadangi mažai dirigavau, nemeškeriojau, jiems įvariau sąmyšį. Sako: klausyk, kas anas, a? Tarpusavy taip. Ir man paskui apsišvietė, tiesiog Dievas švystelėjo, ką turiu jiems pasakyti. Ir aš jiems pasakiau: mano darbas yra matuoti vandenį. Net žagtelėjo vienas, kuriam taip pasakiau. Nubėgo pas draugus, sako: otgi anas turi tarnybų, vandenį tematuoja ir jam gerai. Bet iš tikrųjų taip tikrai ir buvo.“

Parodos kuratorės J. Marcišauskytės-Jurašienės pirmieji žodžiai apie L. L. Katiną ir buvo tokie – neįrėminamas ir sunkiai sudėliojamas į lentynas.

„Labai vykusiai jo kartos menotyrininkai įvardijo patį Liną Leoną Katiną kaip tendenciją ir srovę – nieko panašaus XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos dailėje nebuvo. Ir šiandien taip pat“, – teigė parodos kuratorė ir minėjo, kad jai rengti šią parodą buvo sudėtingas detektyvinis uždavinys: L. L. Katino darbai išsiblaškę, teko pavargti, kol juos pavyko surinkti į vieną erdvę po Nacionalinės dailės galerijos stogu. Didelę dalį L. L. Katino darbų šiai parodai paskolino MO muziejus, mat Viktoras Butkus yra didelis šio menininko gerbėjas, taip pat daug jų atkeliavo iš privačių kolekcijų.

Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

L. L. Katinui labai svarbus Labanoras ir visa tos girios kultūra, į kurią jį atvedė likimas ir kurios dalimi jis tapo.

„Ten aš pajutau – kas yra miškas, giria, kur gali išeit (po šiai dienai turiu su savimi kompasą) ir savaitę vaikščiot. Ir gali ir neišeit, ir gali ir išeit greit, – kalbėjo. – Ten tarpusavio santykiai ne visuomet suprantami ateiviui. Ten gali padėti ant kelio piniginę – niekas neims, bet kad kitą dieną kas nors gali išnešti šaukštą nuo stalo su buteliu – irgi taip pat.“

„Na ką. Esu varęs naminę, – tęsia apie gyvenimą Labanore ir pasakoja vietoj televizoriaus žiūrintis į eglučių eilę. – Kiauras dienas sėdžiu ir žiūriu į jas. Ir man tikrai nereikia jokių laikraščių – daug skaičiau, taip… O dar, tarp kitko, tame Labanore susidraugavau su paukščiais. Atvažiuoju, nepatikėsit, tik pasėdžiu dešimt minučių, ir praskrenda virš kamino juodvarniai. Ir taip: khua khua… Aš, aišku, jiems taip pat atsiliepiu. Buvo tokie vokiečiai kartą, aš sėdžiu: khua khua, ir matau – jie griebiasi už galvų…“

L. L. Katino Labanoro trobelės interpretacija parodoje irgi yra, kaip ir jo puikiai jaučiamos ir valdomos kalbos tekstai, L. L. Katinas geras rašytojas – audioformatu parodoje pasiklausius jo darbų tuo galima įsitikinti šalia eksponuojamų jo tapybos, grafikos darbų, archyvinės medžiagos nuo septintojo praėjusio šimtmečio pabaigos iki dabar.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Parodos kuratorė J. Marcišauskytė-Jurašienė teigė nemėginusi rengti L. L. Katino retrospektyvos ar imituoti, kad tokią įmanoma surengti. Anot jos, kur kas įdomiau į šio dailininko darbus pažvelgti kaip į vaizdiniją. Ji siūlo parodos lankytojams rinktis du maršrutus – eiti palei perimetrinę sieną ir taip sekti L. L. Katino gyvenimo faktais, pradedant jo virsmu iš architekto į tapytoją, keliaujant per jo darbus kino ir teatro dailėje, per L. L. Katino budizmą, Labanoro trobelę, atkeliaujant iki jo lūžio momento šiandienos laikais.

„Linas buvo puikus pedagogas. Įdomus, inovatyvus jo mąstymas leidžia man jaustis taip, tarsi būčiau čia surengusi šiuolaikinio menininko parodą, mano pačios amžiaus. Aš nė kiek nesijaučiau dirbanti su klasiku, ir Linas nieku gyvu man to nebūtų leidęs“, – teigė parodos kuratorė J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Antras būdas keliauti po parodą, pasak jos – tarsi pabūti kamuoliuku iš vaikams skirto žaidimo, kurį reikia nuridenti iki ertmės įkristi. „Norime, kad žiūrovas taptų tuo kamuoliuku. Mes bandome jį įvaryti atmušinėdami į tam tikrų vaizdinių sienas, ir tų vaizdinių pasikartojimas buvo svarbus“, – teigė kuratorė.

Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Lino Leono Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
  • „Raudona krisdama virsta balta“ – tai Lino Leono Katino darbo „Projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta“ (1971 m., kart., al., 84 x 61 cm) santrumpa.
  • Linas Katinas (g. 1941) Lietuvos dailės kontekste išsiskyrė tiek sovietmečiu, tiek atgautos nepriklausomybės laikotarpiu. Į tapybos lauką jis įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų, stagnacinėje brežnevinio laikotarpio kultūroje suformavusių laisvos, eksperimentinės kūrybos properšą. Jo kūrybinė biografija, aprėpianti bene šešis dešimtmečius, niekada nesiliovė stebinti posūkiais ir transformacijomis.
  • Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ kviečia pažvelgti į L. Katino mundus imaginalis – įsivaizduojamą pasaulį, kuriame kasdienybės, istorijos, individualios pasaulėjautos atšvaitai susipina su mitais, archetipais ir simboliais. Menininkas naudojasi abstrakcijos, tašizmo ir kai kuriais konceptualaus meno kalbos principais, tačiau tuo pačiu yra neatsiejama nuo architektūros, teatro ir kino srityse įgyto erdvinio-struktūrinio mąstymo.

Daugiau apie Liną Leoną Katiną „Bernardinuose“:

Linas Katinas: „Gyvenimas yra malonus apsirikimas“

Paroda veiks iki 2020 m. gegužės 17 d.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.