2020 03 07

Mikalojus Vilutis

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Protingavimai (1)

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 4)

Gyvenimo puotoj puotaudamas, už vaišių stalo sėdėdamas, tostą sakau:

– Ėskim, kol mūsų neėda.

Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti. Voltaireʼas sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija tiesą – sapere aude. Tai reiškia – nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas, kelio atgal nebėra. Pradėjau galvoti ne apie dešrą, bet apie tai, ko negalima suvalgyti. Gal tai mąstymas? Nežinau. Todėl galvojimų kratinį savo galvoj vadinu ne mąstymu, bet protingavimais.

Galvoju ne tam, kad sugalvočiau, bet kad galvočiau, kad aristotelišką laimę, kurią teikia beprasmė veikla ir beprasmis gyvenimas, patirčiau. Gyvenimas – priemonė pasodinti medžiui, pastatyti namui ir užauginti sūnui, kuris pasodins medį, pastatys namą ir užaugins sūnų. Ne. Ne tam Dievas žmogų sukūrė, bet tam, kad laisvas ir laimingas jis būtų. Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!

Jaunas žmogus, kuris nevadina manęs gerbiamuoju todėl, kad gerbia mane, ir sako man tiesą, nes negalvoja, kad aš kvailys ir tiesa mane įžeis, taip man kalbėjo:

– Seni, numirk gi pagaliau. Kam tu dar gyveni šiame pasaulyje? Juk pasaulis tau nebereikalingas. Juk tu nebeturi jėgų džiaugtis pasaulio džiaugsmais. Visos dienos tau tos pačios. Neliko tau džiaugsmo, liko tau tik nuobodulys. Pavargai, seni.

– Mano mėsa pavargo ir nebeturi jėgų džiaugtis mėsiškais džiaugsmais iš pasaulio. Sugrįžk, jaunyste, alyvom sužydėk. Bet tik į mano kūną. Ne man, bet mėsai, kurioje esu, kūnui mano, liko tik nuobodulys. Edo, ergo sum. Ėdu, vadinasi, esu. Tokiu buvimu būti buvo gera, o dabar nebegera. Prisiėdžiau jau. Pilvą jau suka man nuo pasaulio. Nebereikalingas jis man pasidarė, nebeturiu ką ten veikti, todėl prisiminiau Aurelijaus Augustino žodžius: neik laukan, atsigręžk į save patį. Žmogaus viduje gyvena tiesa. Ir manęs niekur kitur nėra, tik mano viduj. Surasti tik save reikia. Tiesą apie save sužinoti. Pažink save. Dabar aš egonautas. Plaukioju po save, savęs ieškodamas. Rasiu save, pažinsiu save, sužinosiu tiesą, kas aš esu, ir tada žinosiu, kaip gyventi, kad laimingas būčiau, o tai vis ne ten nuplaukiu. Ne mėsa mano, bet aš pradėjau būti. Kai atvėsta meilė kūnui, suliepsnoja meilė sau. Ne pasauliu, bet savim džiaugiuosi ir taip gera man dabar gyventi, kad net kartis nesinori. Protingauju nuo ryto iki vakaro neišlįsdamas iš savęs, bėgu liežuvį iškišęs, kad pasivyčiau mintis, plūstančias į galvą, ir niekada aš dar taip smarkiai negyvenau kaip dabar. Nuobodu man niekad nebūna. Nebe kasdienybė dabar mano gyvenimas.

– O mano gyvenimas kasdienybe tampa. Nuobodu man būna. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Reiks ir man pradėti protingauti, – pasakė jaunas žmogus.

– Aurelijus Augustinas prašė Dievo: atvesk mane į doros kelią. Tik dar ne šiandien. Neskubėk, jaunas žmogau. Džiaukis pasaulio džiaugsmais, kol jie tau teikia džiaugsmo. Kai nebeturėsi jėgų jais džiaugtis ir todėl nutarsi, kad jie menkaverčiai, tada pradėk. Sakiau tau ne visą tiesą, tik gražią. Senatvė slogi. Svajonės pasibaigia ir prasideda nemigos. Užmigdydavo mane svajonės. Nuostabius sapnus sapnuodavau. Prieš daug metų šventėm menininko Petro gimimo dieną, išgėriau labai pakankamai ir naktį sapnavau save dideliais apakinančio baltumo angelo sparnais. Nepratęs prie jų buvau, eidamas gatve kliudžiau jais praeivius ir jie pyko ant manęs. O dabar bijau nakties. Bijau neužmigti ir užmigti bijau, nes naktys mano nelinksmos. Ilgos ir tamsios. Nebesapnuoju savęs baltais angelo sparnais. Sapnuoju save drėgname ir šaltame kapo rūsyje ir kai pakeliu galvą, matau, kaip mano kūną ėda rausvos kirmėlės smailomis galvomis ir mano kūnas tampa kirmėlėmis. Pranašingi mano sapnai. Laikas ėsti, laikas būti ėdamam. 

Tegul pučia mano protingavimus vėjas. Veisiasi jie kaip pasiutę, nebetelpa mano galvoj ir aš nepajėgiu jų sutvarkyti. Patys lenda į ją, tai patys tegul ir išsirašo iš jos taip, kaip jiems patinka. 

Su manim sunku dabar susikalbėti. Aš girdžiu, ką man sako, bet nesuprantu.

– A? Ką? Kur?

Artimieji kenčia. Siutinu visus, o labiausiai save. O gal džiaugtis reiktų? Kai asilas pamato asilę, ji tampa jo gyvenimo tikslu ir prasme. Jis apanka ir apkursta viskam, kas yra ne asilė. Mačiau, žinau, aprašiau.

Aš dabar, kaip asilas, turiu vieną tikslą. Įsisiurbiau dabar į gyvenimą kaip erkė, vis gyvas noriu būti, ir ne tik sau, bet ir kitiems. Aš noriu parašyti paskutinę savo knygą, ir niekas man daugiau nerūpi. Nieko daugiau nematau ir negirdžiu. Nebijau mirti, bijau nespėti. Jeigu man kas nors kliudo knygą rašyti, aš siuntu ir rėkiu. Aš dabar kaip kūdikis, kuris nori daug pasakyti, o pasakyti nemoka. Kenčiu baisiausiai. Rašymas man dabar yra didžiausias pragaras ir didžiausia laimė. Kaip gyvenimas.

Tuoj iš proto išeisiu. Rašau, paišau, o Dievo bausmė mano viduj vis kartoja: nieko nebenupaišysi ir nebeparašysi. Viskas. Pabaiga. Nereikalingi tavo rašymai ir paišymai nereikalingi. Užsikemšu ausis. Bėgu nuo tiesos. Kitas balsas mano viduje čiulba man: Mikalojau, tu nupaišysi, tu parašysi, tu dar nustebinsi pasaulį. Tikiu. Nes kitaip bus tuščia ir nyku.

Ar aš vis tas pats, ar kasdien vis kitas? Atėjo laikas nebežinoti. Nupaišau paveikslėlį ir man jis labai gražus. Aš genijus, pagalvoju. Kitą rytą paveikslėlis man nebegražus ir aš nebe genijus. Išmetu paveikslėlį į šiukšlių kibirą, lyg surūgusią sriubą į unitazą išpilčiau. Surūgsta mano paveikslėlis per naktį. O gal aš surūgstu? Juk paveikslėlis tas pats, kuris buvo vakar.

Bet buvo akimirka, kai aš buvau genijus. Dėl jos verta gyventi.

Atlikau pareigą savo anūkui. Pasakiau jam pamokslą, kurį visi anūkai atmintinai moka. Jis tarė man:

– Tiesą kalbi. Reikia galvoti apie senatvę, reikia mokytis, reikia būti išmintingam, reikia turėti tikslą gyvenime ir atkakliai jo siekti. Taip. O jaunam ir laimingam kada būti? Kada džiaugtis gyvenimu? Kai jėgų gyventi nebeturėsiu? Ką? O gal reikia gyventi, bet ne ruoštis gyvenimui?

Gal mes abu teisūs? Aukso vidurio reikia. Gal reikia gyventi taip, kad pasibaigus jaunystei nepasibaigtų ir gyvenimas?

Vaikšto gatvėmis nepalaidoti lavonai, alkanos varnos iš paskos skrenda, alkani šunys iš paskos bėga.

Mano duktė Aldona sirgo ir didelėj lovoj voliojosi. Ir aš su anūku Šarūnu į lovą sulipom ir visi trys voliojomės. Didelis anūkas jau, už mus visus didesnis. Tąsėm jį už plaukų ir laimingi buvom, nes nieko negalvojom. Galvojimas – tai memento mori.

Aš nesu vakar ir nesu ryt. Aš negaliu būti laimingas ten, kur manęs nėra. Aš nesu ir niekada nebuvau niekur kitur, tik čia ir dabar ir tik čia ir dabar aš galiu būti laimingas. Amžinas yra čia ir dabar, netrunkantis nė kiek laiko. Amžinybė ne laike.

Aš niekada nebuvau kur nors kitur, tik savo viduj. čia esu ir mano laimė ir kančia su manimi gyvena čia. Faustas taip sakė. Išorėje tik sąlygos, nepalankios laimei.

Aristotelis pasakė, kad kiekvieno žmogaus tikslas yra laimė. Jis pasakė tai, ką žmonės, turintys su kuo galvoti, ir taip žinojo šimtą tūkstančių metų, gal tik negalvojo apie tai.

Nežinau, kaip gyventi, kad laimingas būčiau. Gal prisigerti? Bet tada mano žmona verks, o aš būnu nelaimingas, kai mano žmona verkia. O gal plaukti gyvenimo upe ten, kur ji neša. Gal nuneš gyvenimo upė ten, kur laimė. Taip gali galvoti indai. Jie turi begalę gyvenimų. Jie gali eksperimentuoti. O mums, krikščionims, duotas vienas gyvenimas ir nuo to, kaip mes jį pragyvensim, priklauso mūsų laukiančios amžinybės pobūdis.

Aš noriu. Štai ką aš veikiu šioj žemėj.

Gimsta žmogus ir rėkia. Jis nori. Jis nieko nenorėtų, jeigu būtų laimingas, nes žmogui reikia tik laimės. O tas, kuris nieko nenori, stveria sau už galvos ir vėl rėkia: palikit mane ramybėj, aš nieko nenoriu. Girdėjau pasakojimą apie žmogų, kuris nieko nenorėjo, nes turėjo viską. Jis parašė raštelį – aš turiu viską – ir pasikorė. Jis turėjo viską, tik neturėjo ką veikti. Niekaip žmogui neįtiksi.

Laimė yra liguista būsena. Tik idiotas gali būti absoliučiai laimingas. Seniausiai suprasta tiesa. Aš sakyčiau – tik idiotas ir Dievas gali būti absoliučiai laimingi.

Tik jų laimės skirtingos. Nesinori būti laimingam idioto laime. Nesinori būti laimingam kvailio laime, norisi būti laimingam protingo žmogaus laime. Kvailio laimė ne jo nuopelnas, o protingas žmogus pats žino, kaip save laimingą padaryti. Aš senstu ir vis laimingesnis darausi. Nežinau, ar dėl to, kad kvailėju ar kad protingėju.

Laimė, kuri priklauso ne nuo paties laimingojo, nėra laimė, nes žmogus bijo ją prarasti. Tas, kuris bijo, nėra laimingas.

Dievo laimė neturi priežasties, nuo kurios priklausytų. Ji pati iš savęs. Tik laimė ir nieko daugiau. Paties Dievo sau sukurta. Viską Dievas sukūrė iš nieko – ir save, ir laimę sau.

Gimsta žmogus ir būna laimingas gyvulys, nes jam gera tada, kai jo kūnui gera. Paskui jis pasidaro, Nietzschės žodžiais tariant, nelaimingu gyvuliu, nes jam nebeužtenka gyvulio laimės. Jam reikia Dievo laimės ir gyvenimas jo tampa kelione nuo gyvulio laimės į Dievo laimę. Nupaišiau, tikriausiai ne pirmas, Maslow piramidę su kryželiu viršuj. Kuo aukščiau, tuo mažiau mėsos ir tuo daugiau Dievo.

Žmogaus kūnas nori, kad jam būtų gera, o žmogus nori būti laimingas.

Aš jaučiu savo kūną ir kuo toliau, tuo labiau. Užmigti jis man neduoda.

Kūnui gera, kai jis savęs nejaučia, tada, kai jam savęs nėra.

Tai gal ir tiesa, kad žmogus bus laimingas, kai jis niekaip savęs nepatirs. Gal iš tikrųjų aš būsiu laimingas, kai pagaliau manęs nebus? Buda moko, ką daryti, kad gyvenimas nebūtų kančia. Nebus manęs, nebus ir kančios. Kaip paprasta. Deja, man primesta bjauri ir beprasmė šopenhaueriška valia verčia mane gyventi.

Man būna gera, bet laimingas būti nemoku. Apie niekam tikusį paveikslą sakoma: yra gražių vietų. Tai ir gyvenimas toks.

– Ko nelaimingas? Ko snukis surauktas?

– Pusę metų rašiau knygą ir visą rašymą ištryniau iš kompiuterio.

– Išgąsdinai mane. Maniau, kas nors atsitiko.

Aš esu labai reikšmingas. Pats reikšmingiausias. Bet tik sau.

Ir paveikslėliai, kuriuos paišau, ir rašinėliai, kuriuos rašau, yra labai reikšmingi, bet tik man. Kai tą sužinojau, ramu gyventi pasidarė.

Paišau todėl, kad man gera paišyti, rašau todėl, kad man gera rašyti, gyvenu taip, kad man gera būtų gyventi.

– Tu egoistas, – sako man altruistas. – Aš aš aš, man man man. Tu turi gyventi taip, kad ne tau būtų gera, bet man. Tau turi būti įdomu tai, kas man įdomu, tu privalai džiaugtis tuo, kuo džiaugiuosi aš, tu privalai norėti to, ko noriu aš, tu privalai gyventi ne savo, bet mano gyvenimą. Tas, kuris gyvena ne taip kaip aš, nevertas buvimo šioj žemėj dovanos.

Jeigu žmogui duotas ne vienas gyvenimas, tai kitame gyvenime gal aš kentėsiu ir kitų kančią suprasiu ir išmoksiu ne tik sau, bet ir kitiems geras būti. Kas neša, tam ir krauna. Savo kančią neši, tai ir kitų nešk.

Laikas yra gyvenimas, sako žydai. Atimti iš žmogaus laiką – tai atimti gyvenimą.

Nuostabų birželio rytą į nuostabią sodybą ant nuostabaus ežero kranto atvažiuoja giminės sadistai ir sako:

– Mes, giminės sadistai, nutarėm pradžiuginti jus. Mes parodysim jums tūkstantį skaidrių su mūsų užmiesčio sodo vaizdais. Jums bus labai gera.

Giminės sadistai visada žino, kas kitiems yra labai gera. Sodybos langai užtemdomi ir visi žiūri sodo vaizdus. Kai sutemsta, giminės sadistai išvažiuoja ir prižada netrukus vėl atvažiuoti ir parodyti tūkstantį skaidrių su kito užmiesčio sodo vaizdais. 

Platonas siūlė žmones veisti kaip veislinius šunis.

Filosofai turi vesti filosofes ir gimdyti veislinius filosofus valstybei valdyti.

Narsuoliai turi vesti narsuoles ir gimdyti veislinius narsuolius valstybei ginti.

Valgytojai turi vesti valgytojas ir gimdyti veislinius valgytojus valstybei penėti.

Žmonės būna laimingi, kai jie daro tai, kam yra gimę. Reikia veisti laimingus žmones. O nelaimingus žmones reikia mušti pagaliu per galvą, kol pasidarys laimingi. O romėnai sakė, kad žmogui reikia duonos ir žaidimų. Duonos, kad kūnas nenumirtų, o žaidimų, kad sielai nuobodu nebūtų. Nuobodulys – tai sielos mirtis. Kai žmogų muša pagaliu per galvą, jam nuobodu nebūna. Žinau.

Kalbu apie tą Platoną, kuris mano galvoje. Tikrasis Platonas gal ir ne visai taip kalbėjo. Nebeprisimenu.

Valstybės tikslas yra visų jos piliečių laimė. Ar gali pilietis būti laimingas, jeigu jam meilėj nesiseka? Ką čia valstybė gali padaryti?

Valstybė gali tik piliečių kūnus padaryti laimingus.

Protingas kunigas, kuris nedraudžia žmonėms būti laimingiems, taip kalbėjo: nebūkit avinais, einančiais paskui aviną su kryželiu, eikit savais keliais, darykit nuodėmes, o kai pavargsit, grįžkit pas Tėvą savo ir Tėvas jus mylės labiau už tuos savo sūnus, kurie nevaikščiojo savais keliais, bet dirbo kaip jaučiai.

Sukūrė Dievas žmogų, kad jis žmogum būtų, bet ne jaučiu. Kad gyvenimu jam duotu džiaugtųsi.

Labai norėčiau dar šunkeliais pasivaikščioti, tik kojos silpnos pasidarė. Vis galvoju, ar būtų grįžęs Sūnus Palaidūnas pas Tėvą, jei nebūtų pasibaigę pinigai.

Omaras Chajamas sakė, kad gyvenimas duotas žmogui tam, kad jis gertų vyną ir glamonėtų gražuolę. Visa kita – niekai. Tą patį sakė Koheletas, tik migla pavadino. Jie kalbėjo apie žmogaus kūną, lygiai tokį patį kaip gyvulio.

Per Vėlines su anūku Šarūnu buvom Antakalnio kapinėse. Sutikom Petrą Repšį. Kalbėjausi su juo, o anūkas klausė.

– Labai mane nustebinot, – tarė jis. – Jūs tokie seni, o ištisas dvi minutes kalbėjot ir nė karto nenusišnekėjot.

Nesakoma: sugalvojau mintį, sakoma: mintis atėjo į galvą. Gimė idėja, sakoma. Ne tik kūnas gali būti nėščias, bet ir siela. Kūnas nuo kūno nėščias būna, o siela nuo Dievo. Sofonijo knygoje parašyta, kad Dievas yra kiekviename. Gal tikrai? Tik gal miega?

Nubunda Jis, apvaisina žmogų, ir gimsta menas. O kai kuriuose tai gal Dievas niekada nenubunda. Bet yra. Tai gal ir teisybė, kad kiekvienas yra menininkas. Tik vienuose menas miega, kituose meną nemigos kankina. Kūrybinės kančios.

Petras Repšys sako, kad nėra įkvėpimo. Yra tik darbas. Jis sako, kad dailininkas nesiskiria nuo batsiuvio, paišo paveikslėlius lygiai taip pat, kaip batsiuvys siuva batus.

Petras teisus, bet jis kalba apie paveikslo padarymą, o ne apie sugalvojimą. Padaro rankos, o sugalvoja galva. Sugalvojo batsiuvys batą ir pasiuvo.

Paveikslų aš nesugalvoju. Vaikštau nelaimingas, nekęsdamas savęs iš kampo į kampą, kol paveikslo vaizdas, nežinau iš kur, pats ateina į tuštumą mano galvoj. Tą akimirką vadinu įkvėpimu. Sulaukiu vaizdo, nupaišau jį, gyvą daiktą padarau – meno kūrinį.

– O! Meno kūrinį! Paklausykit tik.

O aš tikiu tuo. Jeigu netikėčiau, nepaišyčiau paveikslėlių, o dirbčiau žmonėms naudingą darbą. O jeigu pats vaizdas neateina į galvą, tada dėlioju jį kaip dėlionę iš spalvų ir formų. Padarau paveikslą. Negyvą daiktą, gražų akims.

– Tik pažiūrėkit, kokią gražią gėlę nupaišiau, gražesnę už Dievo sukurtą.

– Taip, Mikalojau, tik bitės ant tavo gėlės netupia.

Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę – liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Nubundu ryte, žmogiukas sėdi šalia ir liūdim kartu.

Tik menininkai nuo Dievo gali gyvą daiktą padaryti.

Mano žmona Nijolė paišo paveikslėlį ir netelpa savyje iš laimės, įbėga pas mane į kambarį, jauna ir graži, apkabina mane ir bučiuoja. Džiaugsmu savo su manim dalinasi. Ir su visais žmonėm. Jos paveikslėliuose – jos džiaugsmas.

„Kairėj–dešinėj“, Laisvydės Šalčiūtės parodoj, jaučiuosi kaip drugelis, skraidantis tarp gėlių. Ir saulutė man švietė.

Labai graži man Rimvydo Kepežinsko paroda galerijoje „Kairė–dešinė“. Tarp paveikslų, rėmų ir autoriaus tobula harmonija. Gražiausi man yra jo šriftiniai paveikslai. Muzika akims, kai groja tobulai mokantis groti. Unikalumas nesiekiant unikalumo. Nėra kito tokio menininko ne tik Lietuvoj. Taip parašyti gali tik žmogus, kuris yra laimingas, kai rašo. Gal jis apskritai laimingas tik tada, kai rašo. Nežinau. Jo raižiniai – tai grįžimas į pradžią. Tą žinau. Jis pats taip pasakė.

Grįžtu aš į tas vietas, kur prieš daugelį metų buvau laimingas, bet laimė negrįžta. 

Varnelio namuose vyksta kaligrafijos paroda. Lietuviai kaligrafai hieroglifus rašo. Jie nori būti japonais. Girdėjau pasakojimą apie seną samurajų, kuris nebegalėjo tobulai kapoti galvų, todėl sugalvojo tobulai parašyti vieną hieroglifą. Dešimtį metų jis nuo ryto iki vakaro jį rašė, kol pagaliau parašė tobulai. Aš turbūt nematyčiau skirtumo tarp pirmo jo parašyto hieroglifo ir paskutinio. Tikriausiai man tai nepasiekiama, nes esu kitos veislės žmogus. Antropologai sako, kad balti žmonės yra kilę iš neandertaliečių, o geltoni žmonės iš homo soloensis. Vargu ar lietuvių pastangos pasidaryti japonais gali būti sėkmingos.

Mano senelė buvo vilnietė, mano Mama gimė ir gyveno Vilniuje, aš irgi gimiau ir visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, baroko mieste. Aš persisunkęs baroku, jis manyje, į mane jis sulindęs ir lenda iš manęs puošniais paveikslėliais. Tokia mano meninė tiesa. Jeigu paišyčiau kitokius paveikslėlius, meluočiau.

Kultūra yra višta, kuri deda kiaušinius, kad žmonės juos valgytų.

Natūra yra varna, kuri deda kiaušinius, kad paukščiukus išperėtų.

Kultūra – žmogui, natūra – Dievui.

Dailininkai daro paveikslus, o dailininkus daro dailėtyrininkai.

Geras dailininkas yra tas, kuris daro gerus paveikslus, o garsus dailininkas yra tas, apie kurį garsiai kalbama. Ne visada apie gerą dailininką garsiai kalbama.

Fabri soli de suis artibus judicent. Tik menininkai tegul sprendžia apie meno kūrinius. Batsiuvys tesprendžia apie batus.

Taip buvo galvojama Romos imperijoje. Turbūt todėl ji buvo tokia galinga ir menas ten klestėjo.

Lietuva – demokratinė šalis. Kiekvienas žmogus turi teisę galvoti, kad jis apie meną išmano geriau negu menininkai. Kiekvienas žmogus turi teisę būti kvailas.

„Šiaurės Atėnuose“ skaičiau pokalbį su menininku A. Č. Jis pasakė, kad Tapybos katedroje galėtų dėstyti ne tapytojai, bet kitų specialybių žmonės. Tai būtų įdomu, sakė A. Č. Jis teisus. Įdomu būtų įmesti vištą į kūdrą ir stebėti, kaip ji bando plaukti.

Bet višta nekvaila, pati į kūdrą nelenda žinodama, kad plaukti nemoka. Tapybą dėstyti nebūdamas tapytoju sutiktų tik kvailys.

Kvailumas neįdomus.

Žmogus yra padarytas iš proto ir jausmų. Taip sakoma. Niekas neegzistuoja be savo priešybės. Reiktų sakyti, žmogus padarytas iš proto ir durnumo. Iš proto mokslas, iš durnumo menas. Protas padaro pasaulį patogų žmogaus kūnui, o durnumas padaro žmogų laimingą.

Durnumas ir kvailumas yra skirtingi dalykai. Saikingas durnumas yra džiaugsmas ir viltis, o kvailumas yra didžiausia blogybė, nes iš jo visos kitos blogybės. Taip sakė Buda. Kvailumas yra nemalonus pasitenkinimas savim. Kuo didesnis kvailys, tuo labiau jis žino. Tuo labiau juo tiki. Kaipgi galima tikėti žmogum, kuris nežino.

Jeigu Sokratas pasakytų atėniečiams:

– Aš noriu jus valdyti.

Atėniečiai paklaustų:

– O kaip tu mus valdysi?

– Nežinau.

– Yra žinančių, – pasakytų jam atėniečiai.

Geriau žinantis kvailys negu nežinantis išminčius.

Kažkas pasakė, kad pasaulį valdo kvailiai. Pasisekė pasauliui.

Aš esu durnas ir tuo didžiuojuosi. Aš rengiu savo parodas ir stebiuosi savim. Nejaugi dabar gyvenantiems žmonėms, kurie matė visų laikų geriausių menininkų kūrinius, gali būti įdomūs mano paveikslėliai. Tik mano durnumas jiems gali būti įdomus. Durnas kaip dailininkas, sakė prancūzai tada, kai Paryžius buvo pasaulio kultūros centras. Tas, kuris nedurnas, – ne dailininkas.

– Jis dailininkas? Negali būti. Juk jis blaivas.

Žmogus yra unikalus ne protu, bet durnumu. Protas tas pats visiems. Protas lenda į šulinio dugną, kur tiesa ir tamsa. Tiesa viena. Baigtinė. Nyki kaip neviltis. Sužinos protas tiesą ir nebeturės ką veikti. Pasidarys nereikalingas.

Nebūtų žmogaus, bet tiesa būtų. O durnumo nebūtų be žmogaus – Dievo kūrybos viršūnės. Protas yra nykus, kaip ir tiesa, kurios jis siekia. O durnumas be galo įvairus, puošnus, netikėtas, įdomus. Jis spindi visomis vaivorykštės spalvomis ir, skirtingai negu protas, niekada nesibaigia. Kiekvienas savaip durnas, sakoma. Žmogus unikalus tik durnumu. Žiūrėdamas į nuostabiai įdomų ir gražų Dievo sukurtą pasaulį, kur visi pasigardžiuodami valgo vienas kitą, aš abejoju Dievo protu, bet tikiu, kad žmogų Jis sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą.

Nematomoji skulptūra.

Moteris, kuri buvo mano parodos atidaryme, pasakė man:

– Mačiau tavo parodą. Nuostabu. Sveikinu.

– O kaip tau patiko mano skulptūra?

– Ten buvo skulptūra? – nustebo moteris. – Nepastebėjau.

Parodėlė mano buvo ,,Kairėj–dešinėj“, trečiame aukšte, nedideliame 5 × 7 metrų kambaryje. Skulptūrą iškaliau iš granito, žmogaus dydžio, tik trumpomis kojomis. Pusę jos vos keturiese panešėm.

Kodėl dailininkai daro parodų atidarymus? Juk paveikslų per atidarymus nesimato. Ne parodų atidarymus reikia daryti, bet uždarymus-aptarimus. Žmonės, kuriems įdomu, ateitų į parodą, kai būtų tam nusiteikę, ir ne tik žiūrėtų į paveikslus, bet ir pamatytų juos ir galėtų apie juos pasakyti ne tik žodžius, bet ir mintis. Jau daug metų didžiu balsu šaukiu apie tai, tik mano balsas neina į dangų.

– Neteisus tu, Mikalojau. Į parodos atidarymą žmonės ateina bendrauti. Bendravimas – tai šventė sielai.

Bendravimo parodų atidaryme pavyzdys.

– O, Mikalojau, sveikas! Kaip tau sekasi?

– Gerai.

– O kaip sekasi tavo žmonai?

– Gerai.

– O kaip sekasi tavo vaikams?

– Gerai.

– O kaip sekasi tavo katei?

– Aš neturiu katės, bet jeigu turėčiau, jai sektųsi gerai.

Bendravimas parodos atidaryme nėra šventė mano sielai.

Man dabar didžiausia šventė yra gerti kavą ir kalbėtis su žmogum, kurio kalbos man įdomios ir kuriam įdomios mano kalbos. Mes kalbamės ir girdim vienas kitą.

Josephas Kosuthas praėjusio amžiaus viduryje pasakė, kad dailė mirė. Ji niekam nebereikalinga. Dabar menas yra tekstai.

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pakvietė mane pasikalbėti su Vilniaus dailės akademijos studentais.

– Pakelkite rankas tie, kuriems dailė reikalinga, – paprašiau studentų.

Nemažai studentų pakėlė rankas. Vadinasi, negalima sakyti, kad dailė niekam nereikalinga. Josepho Kosutho pasakymas dabar labai dažnai kartojamas. Dabar madingi yra lozungai.

Taip yra todėl, kad aš noriu, kad taip būtų. Tokie dabar argumentai.

Teko išgirsti, kad negalima mokyti Dailės akademijos studentų akademinio piešimo, nes jie paišys tik akademinius paveikslus.

Negalima mokyti muziką studijuojančių studentų groti gamų, nes jie gros tik gamas.

Dažnai kartojama, kad grafika yra marginalinis menas. Nevisavertis.

Pats geriausias grafikos darbas yra blogesnis už patį blogiausią tapybos darbą.

Dailininkas sugalvoja vaizdą ir pasirenka tinkamiausią būdą jam padaryti. Jeigu dailininkas sugalvoja spalvotą vaizdą, jis pasirenka tapybą, jeigu apimtinį – skulptūrą, jeigu juodą ir baltą – grafiką. Žodžiai „tapyba“, „skulptūra“, „grafika“ nekalba apie meninę paveikslo vertę. Jie tik pasako, kaip paveikslas padarytas. Jeigu žmogus mano, kad grafika yra marginalinis menas, tai nieko. Galėtų jis dar paaiškinti, kodėl jis taip mano, bet šiuo metu tai nemadinga. Blogai yra, jeigu nuo jo priklauso vaizduojamojo meno likimas. Blogai tik jeigu tautos kultūros likimas priklauso nuo taip manančio žmogaus.

Poetams geriau. Neteko girdėti, kad pieštuku parašytas ei-lėraštis yra prastesnis už eilėraštį, parašytą parkeriu.

Pavojinga yra girti dailininko paveikslą, ypač jeigu jis didelis. Dailininkas gali jį padovanoti ir supykti, jeigu jo nepakabinsit ant sienos garbingoj vietoj.

Moteris inteligentė kreipėsi į mane su prašymu.

– Tu esi žinomas dailininkas, – tarė ji man. – Mačiau tavo paveikslus galerijose. Mano dukterėčia, dešimtos klasės mokinė, irgi paišo paveikslus. Tu juos pasirašyk ir nunešk į galeriją. Žmonės manys, kad tai tavo paveikslai, ir juos pirks. Gerą darbą padarytum. Mergaitė užsidirbtų pinigų.

Man norėjosi padaryti gerą darbą mergaitei, bet aš išsigandau. O jeigu žmonės nepirks mano paveikslų, bet pirks jos, manydami, kad jie mano? Ką? Tikriausiai taip ir būtų ir aš patirčiau psichologinę traumą.

To paties manęs prašė dar ir vyras inteligentas. Verkti norisi.

● 

Žmogus svajoja apie dešrą. Netiesa. Žmogus svajoja apie nuostabią būseną, kurią patiria valgydamas dešrą. Žmogus būsenas patiria, bet ne dešras.

Negeria žmogus degtinės. Jis ją patiria.

– Nuostabiai praleidau laiką. Valgiau dešrą ir patyriau degtinę.

– Mano gimimo diena. Ateik vakare. Kviečiu.

– Ačiū, bet negaliu. Šį vakarą, kaip tyčia, neturiu laiko.

– Ką veiksi?

– Svajosiu.

– Ne svajoti, o gyventi reikia, durniau. Tuščios yra svajonės ir bevertės, o gyvenimas pilnas šūdų ir tuo jis už svajones vertesnis.

Nežinau. Skonio reikalas.

Mano draugas turėjo tik svajones ir buvo labai turtingas. Jam nieko netrūko. Jis gimė laimingas, buvo laimingas ir mirė jis laimingas.

Svajonė yra nuostabus gyvenimas sau susikurtame pasaulyje.