Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Mons. T. Halikas: daugelyje Europos vietų vėl matome, kaip Dievą pakeičia tauta

Kun. Tomášas Halíkas 2007 m. Wikimedia.org nuotrauka

Pokalbis perpublikuojamas iš „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmojo 2020 m. žurnalo numerio

Tomáš Halik (g. 1948) – Prahos Karolio universitete baigė sociologijos, filosofijos ir psichologijos studijas, teologijos studijas – Romos Popiežiškajame Laterano universitete. Komunistinio režimo metais buvo įšventintas kunigu Erfurte ir dirbo „pogrindžio Bažnyčioje“. Aktyvus devinto dešimtmečio intelektualas disidentas, „aksominės revoliucijos“ dalyvis ir prezidento Václavo Havelo patarėjas. Šiuo metu Karolio Universiteto sociologijos profesorius ir Čekijos Krikščionių akademijos prezidentas bei Vašingtono Vertybių ir filosofijos tyrimų tarybos viceprezidentas. Jo knygos išverstos į 19 kalbų. Apdovanotas daugybe premijų už nuopelnus literatūros, tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo, žmogaus teisių ir dvasios laisvės srityse. Monsinjorą kalbina „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorė Rūta Tumėnaitė.  

Autoritetingas britų katalikų savaitraštis The Tablet mini Jus kaip vieną iš penkiasdešimties įtakingiausių dabarties katalikų mąstytojų ir cituoja Jūsų žodžius: „Abejonė nėra tikėjimo priešas, bet jo sesuo. Nežabota abejonė veda į karingą sekuliarizmą, bet nežabotas tikėjimas veda į religinį fundamentalizmą“. Žvelgiant į šių dienų ideologines kovas ne tik Bažnyčioje, bet ir viešojoje erdvėje, kyla klausimas, o kur gi dingo sveika abejonė. Ar gali būti, kad gyvename ne abejonės, o jos stygiaus amžiuje?

Nemanau, kad mūsų laikų fundamentalistai, fanatikai ir populistai yra žmonės, neturintys abejonių. Priešingai: dažnai žmonės turi rimtų abejonių, bet nesugeba su jomis susidoroti, todėl projektuoja į kitą. Karingi tikintieji ir karingi ateistai kovoja su savo šešėliais. Keliose savo knygose aš aptariu tikėjimo ir netikėjimo dialogą, kuris, mano įsitikinimu, nėra dviejų „kariaujančių pusių“ kivirčas, bet tai, ką daugybė žmonių patiria savo viduje. Knygoje Patience with God (liet. Kantrybė su Dievu, 2020) rašiau apie tai, kad trys „dieviškosios dorybės“, tikėjimas, viltis ir meilė, yra trys būdai, kurių pagalba galima sutvirtinti savo kantrybę, susidūrus su paslėptu Dievu ir Dievo tyla. Esu tikras, kad kiekvienas, kuris išpažįsta gyvą tikėjimą, o ne mirusią ideologiją, kartas nuo karto patiria krizes, keliauja per tamsos slėnį arba išgyvena Dievo tylą. Tyla nereiškia, kad komunikacija nevyksta. Ateizmas interpretuoja Dievo tylą, remdamasis pasakymu „Dievo nėra“ arba „Dievas mirė“. Tradicionalistai negirdi švelnios Dievo tylos muzikos, bet su džiaugsmu ir toliau kartoja senas formules. Emocingas pamaldumas savo karštais aleliuja paskandina Dievo tylą. Agnostikai nesmagiai gūžčioja pečiais. Tačiau brandus tikėjimas geba ištverti Dievo tylą ir paslėptumą. Tikėjimas, viltis ir meilė yra trys mūsų kantrybės sugebėjimai tylinčio Dievo akivaizdoje.

Galbūt toks radikalus Dievo paslėptumo ir tolimumo patyrimas sujungia mus su daugybe žmonių, laikančių save ateistais. Mes patiriame tą patį, tik skirtingai interpretuojame tą patyrimą. Tam tikro tipo ateistams aš sakau, kad jie ne klysta, bet neturi kantrybės, kai pernelyg greitai puola aiškinti Dievo tylą kaip Dievo mirties ar nebuvimo įrodymą. Juk brandi meilė, kaip žinome iš didžiojo šv. Pauliaus himno, yra kantri ir „visa pakelia“. Tikėjimas, kaip aš jį suprantu, reiškia drąsą įžengti į Slėpinio debesį ir gyventi su slėpiniu.

Kun. Tomášas Halíkas 2019 m. Vatikane susitinka popiežių Pranciškų. Halik.cz nuotrauka.

Tarp garsiausių katalikų mąstytojų Jūs vienintelis esate iš Rytų Europos ir šių dienų intelektualiniame diskurse atstovaujate pokomunistinių kraštų balsui. Kaip pogrindžio Bažnyčios, komunistinių persekiojimų ir laisvos minties užgniaužimo patirtį paversti teigiamu ir vaisingu indėliu, o ne apmaudu ir priekaištais, virstančiais „daug kentėjusių Rytų ir hedonistiškų Vakarų“ priešstata?

Aš visą laiką grįžtu prie Jono Pauliaus II kreipimosi į Čekijos krikščionis per jo pirmąjį vizitą Prahoje 1990 m. balandį: „Dabar jūs statysite laisvo savo Bažnyčios gyvenimo šventovę ne sugrįždami prie to, kas čia buvo, iki iš jūsų atimant laisvę. Statykite su visa tvirtybe to, ką subrandino persekiojimo metai“. Aš manau, kad tie, kurie perėjo tamsią komunizmo naktį, galėtų ir turėtų savo dvasinės patirties galia ne tik padėti statyti Bažnyčios šventovę, bet ir savo ruožtu padėti auginti globalią civilizaciją, kuri radosi vietoj iki tol buvusio dvipolio pasaulio. Tačiau ką mumyse subrandino išbandymų laikotarpis? Kančia automatiškai nepadeda žmogaus būdui bręsti. Reikia ne tik „iškęsti“ skausmą, bet ir padaryti jį vidujai naudingą. Kančios patyrimas gali paskatinti iš naujo perkainoti gyvenimo vertybes, sužadinti jautrumą kitų kančiai – tačiau svarbiausia, kad kančios vaisius neturėtų būti lyg praeinantis žaibo blyksnis, kurį netrukus pamirštame ir išstumiame iš savo sąmonės. Man kelia nerimą tai, kaip paviršutiniškai dauguma Vidurio ir Rytų Europos krikščionių susitaikė su ne tokia tolima praeitimi, kaip mažai pasimokėme ir kaip mažai padarėme, kad šis Europos istorijos skyrius rastų savo vietą žmonijos istorinės praeities lobyne.

Šalyse, patyrusiose komunistinį režimą, Vatikano II Susirinkimo įkvėptos reformos vyko gerokai lėčiau negu Vakaruose. Vis dėlto Čekijos bažnyčioje buvo tam tikros dvasininkijos ir pasauliečių grupės, kurios karštai pritarė Vatikano II Susirinkimo reformoms. Paradoksas, tačiau uoliausiai tas reformas ėmėsi skleisti tie, kurie Susirinkimo metu buvo labiausiai izoliuoti nuo Bažnyčios, kurie nuo pat praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pradžios kamavosi kalėjimuose ir priverstinio darbo stovyklose. Tačiau būtent ten kai kurie iš tų žmonių patyrė gilius mąstymo ir dvasingumo pokyčius. Tikrai ne tokių pokyčių tikėjosi jų kalintojai su savo perauklėjimo metodais. Kunigai ir katalikai intelektualai, per parodomuosius šešto dešimtmečio teismo procesus gavę ilgas kalėjimo bausmes, nelaisvėje susipažins su žmonėmis, su kuriais iki tol nebuvo artimiau susidūrę – su kitų Bažnyčių krikščionimis, su liberaliojo humanizmo šalininkais, su komunistais neprisitaikėliais, kurie buvo savo bendražygių ekskomunikuoti ir persekiojami. Taip radosi praktinis ekumenizmas: tie žmonės suprato vieni kitus ir suvokė, kad tai, kas juos jungia, yra gerokai svarbiau už tai, kas skiria. Būtent ten dvasininkija stengėsi švęsti liturgiją ir sakramentus ekstremaliomis sąlygomis, be jokios pompastikos ar triumfalizmo – ir būtent tos patirtys jiems padėjo įžvelgti tikrąją krikščionybės širdį.

Kai kurie iš įkalintų dvasininkų suprato ir priėmė kančios kryžių ne kaip neteisybę iš komunistų pusės, bet su biblinių pranašų dvasia, kaip dievišką pedagogiką – kaip apvalymo ir atgailos kelią už ligtolinę triumfalistinę Bažnyčios, susijusios su galia (ypač Austrijos monarchijos laikais), laikyseną. Kai kurie jų svajojo, kad jei Bažnyčia vieną dieną bus vėl laisva, tai turės būti pasikeitusi Bažnyčia – neturtinga, tarnaujanti Bažnyčia, ekumeniška ir atvira, su paprasta, gilia ir suprantama liturgija. Taigi kai šie žmonės septinto dešimtmečio antroje pusėje buvo išleisti iš kalėjimo ir juos pasiekė pirmosios žinios apie Vatikano II Susirinkimą, jie atpažino jame tą ilgesį, kuris užgimė jų protuose bei širdyse persekiojimų metais. Tie kunigai tapo mano mokytojais per tą antrąjį Bažnyčios persekiojimo dvidešimtmetį, prasidėjusį 1968 m. po sovietų karinės invazijos ir Prahos pavasario numalšinimo. Susipažinęs su jais, aš įsitraukiau į „pog­rindinės Bažnyčios“ gretas ir apsisprendžiau tarnauti kunigu toje aplinkoje.

Mes, kurie buvome slapta pašventinti kunigais pog­rindžio Bažnyčioje, visi turėjome civilines profesijas. Šioje grupėje, kuriai aš priklausiau, mes nelaikėme kunigystės ir civilinės gyvensenos derinimo būtinybe, primesta išorinių aplinkybių. Įkvėpti savo mokytojų – komunizmo belaisvių – patirties, stengėmės išlaisvinti savąjį Bažnyčios ir kunigo tarnystės supratimą nuo bet kokių klerikalizmo ir triumfalizmo požymių. Tai, ką kai kurie Vatikano II Susirinkimo tėvai pasižadėjo vadinamajame „Katakombų pakte“, t. y. atsižadėti bet kokio pretenzingumo, noro pasirodyti – mums atrodė savaime suprantamas dalykas.

Kalbant apie Bažnyčią Europoje, ar matote panašumų tarp Rytų ir Vakarų regionų? Po 1990 m. būta rimtų lūkesčių, kad „Rytų Europa taps tikėjimo atgimimo Europoje šaltiniu“. Ar tie lūkesčiai jau visam laikui palaidoti?

Mintis, kad Rytai evangelizuos Vakarus savo pavyzdžiu (anot mėgstamo kardinolo Meisnerio posakio: Ex Oriente lux, ex Occidente luxus), pasirodė esanti iliuzija. Jonas Paulius II dažnai sakydavo, kad Vakarai ir Rytai privalo „apsikeisti dovanomis“. Paklaustas, ką jie vieni kitiems galėtų pasiūlyti, vienas slovakų vyskupas atsakė, kad Vakarai galėtų siųsti pinigus, tuo tarpu Rytai galėtų pasiūlyti nepriekaištingai sveiko tikėjimo pavyzdį. Šiaip ar taip, juk Rytuose nėra tokių problemiškų teologų kaip Küngas ar Drewermannas! Aš jam tada atsakiau, kad tie, kurie giriasi neturį dantų karieso, turėtų nepamiršti pridurti, kad jų dantys dirbtiniai. Pokomunistinių šalių Bažnyčioms Vakarai galėtų parodyti, kaip išlaikyti savo pozicijas atviroje ir pliuralistinėje visuomenėje. Pokomunistinių kraštų Bažnyčios vis dar turi atlikti gilų teologinį savo represijų patirties apmąstymą.

Esu įsitikinęs, kad jei tikrai norime įveikti krizę, kurioje Bažnyčios atsidūrė „abiejuose Europos plaučiuose“, turime nesileisti apgaunami fundamentalistinių sektų sėkmės, kurios siūlo greitą, lengvą ir pigų religinį kelią be kritinio mąstymo kryžiaus. Turime atsispirti pagundai pateikti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus arba pasiūlyti tokį pasaulio vaizdą, kuriame tėra tik juoda ir balta spalvos. Esu įsitikinęs, kad šiuo istorijos momentu krikščionių misija Europos kultūroje yra ne siūlyti neabejotinus faktus, bet mokyti drąsos įžengti į slėpinio debesį ir gyventi su atvirais gyvenimo klausimais bei paradoksais. Didžiausia paslauga, kurią Bažnyčia gali pasiūlyti šių dienų žmonėms, tai – ugdyti dvasinės įžvalgos įgūdžius asmeniniame gyvenime ir visuomenės gyvenime, taip pat puoselėti teologinę šiuolaikinės kultūros hermeneutiką, kalbant tradiciniais terminais, skaityti laikų ženklus.

Kun. Tomášas Halíkas 2014 m., laimėjęs prestižinę Templetono premiją.

EPA nuotrauka

Jūs esate vienas karščiausių vieningos Europos šalininkų. Skaitant šiai temai skirtus Jūsų straipsnius, susiduriame su gana paradoksiška mintimi, kad šiandienė Europa ne tik nebėra krikščioniška, bet ir nereliginga jokia šio žodžio prasme. Tačiau Jūs to nelaikote nevilties priežastimi, bet veikiau viltinga galimybe. Ar galėtumėte plačiau išdėstyti savąją Europos viziją?

Po komunizmo žlugimo ir pasibaigus Šaltajam karui, kurį paženklino keliolikos pokomunistinių šalių įstojimas į ES ir NATO, Europos integracijos procesas paspartėjo. Politikai kalbėjo apie „bendrus Europos namus“, o Jonas Paulius II – apie tai, kad „Europa kvėpuos abiem savo plaučiais“. Dabar atrodytų, kad tos vizijos atspindėjo perdėtą optimizmą. Po 1989 m. Europos integracijos procesas rėmėsi išskirtinai ekonominiais ir administraciniais aspektais ir nepaisė kultūrinio, moralinio ir dvasinio komponento: puoselėti Europos suvokimą. Sunkumai, siekiant apibrėžti Europos tapatybę, tapo ypač akivaizdūs tada, kai buvo mėginama sudaryti pamatinį Europos Sąjungos konstitucinį dokumentą. Labai sunku rasti kompromisą tarp dviejų koncepcijų: konservatyvios, paremtos nostalgija „krikščioniškai Europai“, ir sekuliarios-liberalios, kuri vengia susieti Europos idėją su krikščionybe. Akivaizdu, kad abiejose pusėse esama išankstinių nusistatymų, „priešo paveikslų“ ir galimų destruktyvių pasekmių baimės, kad kita pusė visiškai užvaldys viešąją erdvę.

Europos integracijos proceso tąsa susiduria su didžiuliais sunkumais. Vakarai nepakankamai įvertina Putino Rusijos keliamą grėsmę, kuri kovoja intensyvų hibridinį karą, palaikomą dezinformacinės propagandinės kampanijos, nukreiptos pirmiausia į pokomunistines šalis. Europos Sąjungą silpnina Didžiosios Britanijos pasitraukimas. Integracijos procesą torpeduoja nacionalistai ir populistai, – dažnai finansuojami Rusijoje, – kuriems sekasi abiejose buvusios „geležinės uždangos“ pusėse, ypač tokiose pokomunistinėse šalyse kaip Veng­rija ir Lenkija, kur jie palaipsniui naikina liberaliąją demokratiją, nesugebėjusią giliai įleisti šaknų per ankstesnius dešimtmečius.

Žinoma, Europos integracijos krizė yra susijusi su platesnio proceso krize, kurio vienas aspektas yra Europos vienijimasis, tai – globalizacijos procesas. Šiandien mūsų uždavinys yra kartu apmąstyti Vakarų ir Rytų tarpusavio santykius Europoje.

Naujausi procesai Lenkijos bažnyčioje kelia rimtų abejonių dėl jos vaidmens plačiojoje visuomenėje. Kiek tikėtina, kad žlugtų jos autoritetas, jei šalyje pasikeistų politinės valdžios dauguma? Ar tai kaip nors atsilieptų Bažnyčiai kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse?

Daugelis ugningų kalbų apie būtinybę „ginti krikščioniškas Europos vertybes“ (ypač kai skleidžiama mig­rantų ir musulmonų baimė) tėra tušti žodžiai, burbulai, kuriais populistai siekia pridengti galios troškimą ir pastangas pakeisti parlamentinę demokratiją autoritarine sistema. Tokią situaciją šiandien galima stebėti Lenkijoje ir Vengrijoje. Kai pamačiau Varšuvoje minias Teisės ir teisingumo partijos šalininkų, žygiuojančių su plakatais „Mes norime Dievo“ ir skanduojančių antisemitinius šūkius, turėjau paklausti savęs, kokio gi Dievo jie iš tikrųjų nori. Juk tai tikrai negali būti tas Dievas, į kurį Jėzus iš Nazareto kreipėsi žodžiais „mano tėve“. Šiandien daugelyje Europos vietų vėl matome, kaip Dievą pakeičia tauta, o krikščioniškas tikėjimas pakeičiamas pavojinga stabmeldybe – ksenofobija ir populizmu. Putino režimas Rusijoje kovoja sisteminį hibridinį karą prieš Vakarus ir demokratinį pasaulį apskritai. Vienas iš pagrindinių tikslų yra pakirsti pasitikėjimą Europos Sąjunga posovietinėse šalyse. Paradoksas, tačiau pag­rindiniai šios rusiškos propagandos sąjungininkai iš tiesų yra jos buvę priešai – vienoje pusėje yra komunistai ir buvę komunistai, o kitoje – konservatyvieji krikščionys. Ypač Marcelio Lefebvre‘o schizmatikų sąjūdžio šalininkai socialinės žiniasklaidos platformose vaizduoja Putiną kaip būsimą šv. Konstantiną, kuris ves krikščionis į šventąjį karą prieš sugedusius Vakarus.

Panašioje dvasioje Vengrijos prezidentas Viktoras Orbánas siūlo „neliberalios demokratijos“ modelį, nors tai tėra kodinis žodis, reiškiantis autoritarinę valstybę, kuri žingsnis po žingsnio naikina pamatinius laisvos visuomenės stulpus, įstatymo valdžią ir parlamentinę demokratiją: nepriklausomą žiniasklaidą, universitetus, Konstitucinį Teismą, nevyriausybines organizacijas ir pan. Politikai populistai mėgina patraukti į savo pusę bažnyčias, žadėdami įvairių privilegijų. Jei „civilinė sąjunga“ tarp Bažnyčios ir valdžioje esančių populistų įvyktų, tai turėtų pražūtingų pasekmių pasitikėjimui Bažnyčia, pradedant prarastu pasitikėjimu tarp jaunimo, inteligentijos, o tada ir didžiųjų miestų gyventojų. Tai jau vyksta Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje ir gali pasibaigti stebėtinai sparčia tradiciškai katalikiškų šalių sekuliarizacija.

Šiandien daug kur Vakarų pasaulyje, ypač Europoje ir JAV, krikščionybė yra atsidūrusi tarp Scilės ir Charibdės, dviejų pavojingų kraštutinumų, kurie reikalauja ir tuo pat metu provokuoja, o todėl ir stiprina vienas kitą: iš vienos pusės, tai – kraštutinis liberalizmas ir sekuliarizmas, o iš kitos – krikščioniškas fundamentalizmas. Šiuo metu didžiausią pavojų Europos vienybei ir visam Europos integracijos procesui kelia nacionalizmas ir populizmas, piktnaudojantys krikščioniškus simbolius.

Krikščionys, kurie geba skaityti laikų ženklus ir jaučia atsakomybę už krikščionybės ateitį Europoje, privalo turėti drąsos iš tarti aiškų „NE!“ piktnaudžiavimui krikščionybe Orbáno, Kaczyńskio ir kitų populistų retorikoje.

Krikščionys politikoje turėtų siekti suderinti krikščionybę ir pasaulietinį humanizmą, puoselėti sveiką pasaulietiškumą, už kurį pasisakė popiežius Benediktas XVI. Būtent atvira visuomenė ir liberali demokratija, neatsiejama nuo laisvo žodžio ir abipusės kritiškų nuomonių konfrontacijos egzistavimo, yra ne tik tinkamiausia dirva pilietinei visuomenei augti, bet ir neįtikėtinai reikalinga atmosfera Bažnyčios gyvavimui ir veikimui. Patologiški religijos pavidalai mirtinai bijo liberalios visuomenės ir bevelytų kariauti „kultūrinius karus“ ir „kryžiaus žygius“ prieš liberalizmą – tačiau tos kovos veda į pralaimėjimą. Liberalizmas, nusigręžiantis nuo savo krikščioniškų šaknų, ir krikščionybė, nusigręžianti nuo liberalios demokratijos principų, kelia panašų pavojų. Krikščionis negali būti nacionalistas, tą aiškiai pasakė popiežius Pranciškus. Nacionalizmas yra nacionalinis egoizmas, praradęs solidarumą su kolektyvu, kuris yra Europa.

Vidurio Europoje, patyrusioje praktines marksistinės ideologijos pasekmes, yra gana įprasta kone visame kame įžvelgti tariamą neoliberalizmo pavojų. Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti sveikas krikščionių santykis su socialiniais-politiniais ekonomikos ir bendrabūvio tvarkymo būdais?

Daugeliui krikščionių, kurie atlaikė persekiojimų laikotarpio išbandymus, yra sunku atlaikyti laisvės meto išmėginimus. Jie pernelyg priprato prie pasaulio, kuris buvo tik juodas ir baltas, pasaulio, kuriame buvo aišku, kas yra su mumis, o kas ne, ir kur ėjo riba tarp gėrio ir blogio. Jiems dar sunkiau ir sudėtingiau gyventi laisvėje, kuri atveria margaspalvę galimybių paletę ir reikalauja vis iš naujo ir iš naujo rinktis. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tikras ir sveikas tikėjimas reiškia drąsą būti laisvam. Jis suteikia mums jėgų priimti laisvę su visa jos rizika. Tikiu, kad Dievas mus pakvietė į laisvę, nors ir žinojo apie visus iš to išplaukiančius pavojus.

Žlugus komunistiniams režimams, nemaža dalis visuomenės turėjo didelių lūkesčių Bažnyčios atžvilgiu – ir nusivylė. Daugelis krikščionių suvokė, kad negali gyventi be priešo, tad žlugus komunizmui, ėmė ieškoti naujo priešo, kurio vietą jų akivaizdoje užėmė „vakarietiškas liberalizmas“. „Išlaisvinto kalinio sindromas“ pokomunistinėse visuomenėse įgijo daugybę pavidalų. Kai kuriuose krikščioniškuose sluoksniuose jis įgijo „agorafobijos“ pavidalą, – tai terminas iš psichopatologijos srities, reiškiantis iracionalią atvirų erdvių baimę (pažodžiui, turgaus aikštės baimę), – o kartu ir paranojos, persekiojimo ir baimės, jog visur esi stebimas pavojingo „Didžiojo Brolio“, pavidalą. Šiuos jausmus jie ir toliau nešioja savyje.

Netrukus po komunizmo žlugimo Čekijos Respublikoje pasirodė dviejų tipų misionieriai. Pirmąjį sudarė evangeliniai krikščionys fundamentalistai iš JAV. Vienoje rankoje laikydami Bibliją, o kitoje – mėsainį, jie stūgaudavo stadionuose, tikėdamiesi masinio atsivertimo. Tačiau čekams iš prigimties būdingas skeptiškumas vargu ar galėjo tapti vaisinga dirva tokio tipo krikščionybei. Antrąjį tipą sudarė konservatyvūs katalikai iš Vakarų, kurie buvo įsitikinę, kad dirbtinai izoliuota Bažnyčia buvo tarsi Miegančioji Gražuolė, kuriai pasitaikė laimė pramiegoti keliolika dešimtmečių, taip pat ir Vatikano II Susirinkimo reformų periodą, o dabar jie atkeliauja lyg tas Žavusis Princas pažadinti Bažnyčią su visu jos ikimodernybės grožiu ir įgyti geidžiamą sąjungininkę „kankinių Bažnyčios“ asmenyje kovai prieš liberalią teologiją. Kai kuriuose pokomunistinio pasaulio krikščioniškuose sluoksniuose suklestėjo tradicionalizmas ir fundamentalizmas, troškimas gauti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Panikos ištiktas religingumas rado atspirtį nacionalizme, „galingų vadovų“ paramą, populistų, apsiskelbusių išvaduotojais iš baimės, kurią patys prieš tai dirbtinai ir sukurstė. Maždaug nuo 2015 m. labiausiai buvo kurstoma islamo ir imigrantų baimė, nors svarbiausias dalykas buvo pati baimė, o motyvų jai pakurstyti niekada netrūko.

Bažnyčia turėtų atlikti vaidmenį institucijos, kurios noras pačiai persitvarkyti prisidėtų prie visuomenės pertvarkymo. Bažnyčia turi įkvėpti visus, kurie jaučia atsakomybę už moralinę visuomenės sveikatą, ir sutelkti juos plačiai ir ekumeniškai suprantamo atsinaujinimo darbui.