2020 03 10

Stepas Eitminavičius

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min

Dvasios stiprintojas. Iš knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“

Rašytojas Justinas Marcinkevičius. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Kurios panašiai didžiuojasi atradėjais ir išradėjais, politikos arba populiariosios muzikos žvaigždėmis.

2020 m. kovo 10-ąją minime poeto 90-dešimtmetį ir siūlome skaityti Stepo Eitminavičiaus ir Viktorijos Daujotytės atsiminimus iš Valentino Sventicko sudarytos knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.).

***

Stepas Eitminavičius

Dvasios stiprintojas

Sunku prisiminti, kada poeto eilėraščiai pasibeldė į mano vaikystę. Įsivaizduoju du galimų susitikimų variantus: gaunu „Genį“ ir daug kartų jį peržiūriu; einu iš kaimo bibliotekos į savo Paukšteliškes ir pakeliui skaitau, skaitau.

Gyvenimas sename dvare (paslaptinga alėja, du sodai, bitės, paukščiai, avys, arklys, karvė) skatino su viskuo susipažinti. Knygos padėdavo. Skaitydamas Justiną Marcinkevičių, iš karto mėgindavau įsivaizduoti, kad kalbama ir apie mano lauką, ir apie mano pievą, ir apie mano vyturius, ir apie mano dangų. Bet poeto eilėraščiai skatino įdėmiau stebėti ir pastebėti. Man būdavo labai gražu, kad galima taip pamatyti, taip pagalvoti.

Vidurinėje mokykloje Justinas Marcinkevičius bene labiausiai iš visų rašytojų veikė mąstymą bei jauseną. (Argi galima ir taip pasakyti? Argi galima ir dėl to nustebti? O kaip suformuluoti bent kiek savitesnį teiginį? Kaip elgtis, kad neišeitum už padorumo teritorijų?) Dabar jaučiu, kad noras Universitete studijuoti lietuvių kalbą bei literatūrą buvo inspiruotas ir Justino Marcinkevičiaus kūrinių. Ko gero, tarp mano kartos filologų buvo nemažai idealistų (matančių dramatiškus dalykus, bet siekiančių atstovauti šviesai), todėl ne vienas literatūros kūriniais patikrindavęs, pateisindavęs savo poelgius. Toks buvau ir aš, auginamas ir Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, poemų, dramų. Galbūt nebuvo sunku apsispręsti baigus studijas išvykti į provinciją mokytojauti – mokiausi iš grožinės literatūros. Tik iš Justino Marcinkevičiaus? Ne tik, tačiau šis vardas visuomet buvo epicentre.

Mokytojaudamas ne kartą jausdavau, kad Justinas Marcinkevičius yra dvasios stiprintojas. Prisimenu mokyklos direktorę Stefaniją Kačkaitę. Eina koridoriumi ir sako:

– Justinai, patark, kaip man dabar pasielgti.

Atsiverčia poeto knygos atsitiktinį puslapį ir įdėmiai įsiskaito, koks eilėraštis dabar kreipiasi į ją. Tai tikrai nebuvo poza. Tai iš tiesų buvo gelbėjimosi rato ieškojimas. Man atrodo, direktorei poetas tokiu būdu ne kartą padėjo.

Panašiai elgiausi ir aš, tik niekam nesakydamas, niekam neaiškindamas: skaičiau, galvojau, diskutavau, tikrindavau save. Eini gatve, kalbiesi su žmogum, ir staiga – konkreti konkretaus Justino Marcinkevičiaus kūrinio detalė, kuria kreipiamasi būtent į tave: „Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu“, „Ten sniego dabar sulig vartais“, „Stoviu sumišęs – kaip Mozė – prie liepsnojančio krūmo“, „kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“, „Liūdinčio ir liudijančio rankos tuščios“, „Visi klapčiukai esame“. Prisimenu labai daug epizodų, kai ieškojau išeities iš sudėtingesnių situacijų remdamasis poeto kūriniais. Ieškojau ir rasdavau.

Prieš kelerius metus turėjau galimybę susikaupti rengdamas mokytojų knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“. Kas įsimintina? Kad poetas buvo dėmesingas, paprastas. Viena moteris išgirdo gražų eilėraštį. Niekur jo nerado. Kaip elgiasi? Parašo pačiam rašytojui. Justinas Marcinkevičius iškart atsiliepia. Kadangi nenurodytas nei pavadinimas, nei bent viena citata, sunku spėlioti. Bet mėgina tai daryti, mėgina patarti. Mokiniai pasidžiaugia, kad vaidino „Ikarą“. Poetas jauniems aktoriams nusiunčia po knygą. Mokytoja iš Dzūkijos padovanoja savo knygą – poetas rašo nuoširdų laišką. Tai nėra įprasta, nes dauguma (?) inteligentų, apsunkinti savo didžiųjų kosminių rūpesčių, ne visada geba pamatyti šalia esantį (ypač jei jis nėra iš to paties socialinio sluoksnio) ir jį sustiprinti.

Turėčiau paliudyti, kad Justino Marcinkevičiaus kūryba man, kaip mokytojui, labai padėjo. Ne tik pačiam ieškant atramų, bet ir bandant jas parodyti mokiniams. Tiesą pasakius, tai buvo labai saldu: prisiliesti prie šio rašytojo kūrybos kartu su ugdytiniais gana sudėtingas procesas, bet neretai padovanojantis katarsį. Prisimenu įvairias menines kompozicijas: dainuodavome, deklamuodavome, vaidindavome. Paskutinis gydymas poeto kūryba buvo toks… Gaunu vaikinų klasę. Jiems rūpi fizika, matematika, bet ne literatūra. Sunku buvo. Kartą pagalvojau, kad Justinas Marcinkevičius ir šįsyk man padėtų. Prikalbinau kartu parengti meninę kompoziciją. Vyrukai ėmė mokytis eilėraščius. Tos repeticijos, tie mūsų keli pasirodymai kitiems man buvo labai svarbūs – tikiu, kad ir tokia forma buvo pasakyta, kaip derėtų / nederėtų elgtis, kad grožinė literatūra labai gražu. Ir ne tik. Paskutinę pamoką jie vedė patys – nuvežė mane ant Rašytojų kalnelio Broniui Radzevičiui ir Antanui Masioniui į Vyžuonas. Justino Marcinkevičiaus įtaka? Žinoma, nes kompozicija – tai tik vienas epizodas, o gilinimasis į jo kūrybą norint suvokti esmines vertybes – ne vienos pamokos rūpestis. Labai padeda drama „Mažvydas“: egoistiška ir altruistiška gyvenimo samprata, pareigos akcentavimai. Ką įsidėmėjau? Kad mokinių dvasios sužydėjimo akimirkų po „Mažvydo“ analizės ne kartą teko išgyventi.

Nebendravau su poetu, bet iš arčiau ne kartą mačiau. Varžiausi. Šalies Atgimimo metais ėmiau ir parašiau – jau taip man rūpėjo, na jau taip rūpėjo tokia forma pasikalbėti. Po kurio laiko gavau poeto laišką. Jį moku beveik atmintinai – stengiamasi pasakyti apie mokytojystės prasmę… Man atrodo, kad niekas nėra man to atvėręs taip paprastai ir taip apibendrintai. Vėliau vis rūpėdavo poetui parašyti: norėjau daug ką paaiškinti žmogui, kuris man padarė ir daro didelę įtaką. Ne filosofavau, bet pasakojau apie labai konkrečius dalykus: apie kolegų ar mokinių intrigas, apie dalies žmonių veidmainiavimą, apie norą kiek įmanoma gražiau gyventi. Viename laiške prisipažinau, kad nuolat prisimenu eilutę iš „Mažvydo“: „Bijok laimingų, jeigu jų yra.“ Prisipažinau, kad jeigu susitikčiau kada nors su poetu, apie tai labiausiai norėčiau pasikalbėti. Saugau atvirukus, atsiųstą knygą ne kaip mano pasipuikavimo, o kaip didelio menininko, gero žmogaus pagalbos ženklą.

Rengdamas knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“ kelis sykius skambinau Genovaitei Marcinkevičienei. Vieną dieną ėjau per visą Vilnių į Mildos gatvę – turėjome darsyk pasikalbėti ne tik apie būsimą leidinį. Norėjau pasakyti, kad yra mokinių, kuriuos galima paveikti ir Justino Marcinkevičiaus kūriniais.

***

Justinas Marcinkevičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Justinas Marcinkevičius. Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka

Viktorija Daujotytė

Nežinau, ar tai atsiminimai

Valentinas Sventickas, atsiminimų apie Justiną Marcinkevičių tomo sudarytojas, mane nuo to rūpesčio buvo kaip ir atleidęs – ką tu begali pasakyti. Bet paskui persigalvojo. Turėtum dar ką turėti. Gal ir turėčiau, nors ir kokius trupinius. Bet reikia peržengti slenkstį, kurį vis dar apeidavau. Atsidaryti skrynelę su sąsiuviniais, gal ir dienoraščiais, bet labiau užrašais. Atsidariau, visko perskaityti neįmanoma, o kaip kitaip rasi, kas pasižymėta apie Justiną. Bent porą trejetą, atsitiktinai, nesirinkdama, gal ir pajėgsiu perversti. Kad dar kartą patvirtinčiau sau, bet ir tiems, kurie šį tekstą skaitys, kad Justinas Marcinkevičius yra dalyvavęs mano minčių, svarstymų, sprendimų, pasirinkimų gyvenime. Kad nuo tos dienos (1968 metų liepos 1), kai jis, tada „Pergalės“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas (o tas Vyriausiasis buvo Algimantas Baltakis, tuo metu atostogavęs), pasirašė įsakymą mane priimti į darbą, o po pusmečio (gruodžio 1) iš darbo ir atleido, nes įstojau į aspirantūrą (doktorantūrą). Iš darbo „Pergalėje“ visam gyvenimui įsidėmėjau vieną rugpjūčio dieną, kai į Prahą įvažiavo tankai; Justinas sėdėjo mažame redakcijos kambarėlyje, parėmęs galvą; po daugelio metų prasitarė, kad tada sprendęs sunkiausią savo gyvenimo klausimą. Įdėmiai sekiau kūrybą, būdavau vakaruose, bandžiau ką ir parašyti. Vėliau atsirado vis daugiau ir daugiau galimybių susitikti, bendrauti, kalbėtis. Pradėjau užsirašinėti, vadinasi, žinojau, kad noriu atsiminti. Bet ne atsiminimams, o lyg sau pačiai, savo gyvenimui. Ir dabar nežinau, ar tai, ką surinkau, atsiminimai, ar tik paliudijimų, kaip Justiną Marcinkevičių mačiau, girdėjau, fragmentėliai. Tik tiek, kad nieko nesugalvota, neprikurta, tik išrašyta (aišku, kai ką praleidžiant, ypač pavardes, paredaguojant). Ankstyvuoju laikotarpiu, jei ką mąsčiau apie literatūrą, mąsčiau ir apie Justiną Marcinkevičių.

1995-ieji, vasario penktoji, užsirašyta: Justino Marcinkevičiaus vieta ypatinga. Ne tik atskira kūrybinė galia, bet ir užpildanti lietuviškumo vakuumą, tai, kas iš Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno. Jautė bendruomenės poeto poreikį, atsiliepė, bet ir pateko į to poreikio nelaisvę. Kartu ėmė veikti kaip įtampų šaltinis: tarp bent dalinio prisitaikymo ir disidentizmo, ryškinusio Tomą Venclovą, tarp bendruomenės balso ir kūrybinės individo laisvės, tarp būties harmonijos ir disharmonijos, originaliai reikštos Sigito Gedos, tarp buvimo palaimos, vidinio būties rato ramybės ir tarp amžinos neramybės, netgi tragikos, jaustos Onės Baliukonės.

1995 kovo šeštosios įrašas: taip, Justinas Marcinkevičius buvo daugiau negu poetas. Virš jo kūrybos ir asmens buvo susidariusi ypatinga aura – slaptojo lietuviškumo prasmės ją kėlė ir laikė.

Dabar svarbu išsaugoti Justiną Marcinkevičių kaip poetą, kaip galią, kylančią iš savęs, o ne iš kitų veiksmų ir prasmių.

Prisiminti, ką Aldona Liobytė sakė 1979-aisiais: „Manau, kad Justino Marcinkevičiaus žvaigždė tebešviečia.“ Prieš metus pateikta to laiko nepriklausomosios argumentacija: „Rašytojas privalo neperžengti savo tautos likimo, lyg kad kirtėjas peržengia per medį“, kaip sako turbūt didžiausias mūsų poetas Just. Marcinkevičius.“

1995 08 23: juodą istorijos dieną prisiminiau Vingio mitinge įkvėptai kalbantį Justiną Marcinkevičių.

1995 12 24. Vėl įteikta Santarvės premija, organizuojama Arvydo Juozaičio. Įteikta Kazimierui Vasiliauskui. Ar ši premija ne silpniesiems iš stipriųjų rankų? /…/ Bet, kaip pasakyta Justino, silpnieji privalo gint pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi. Justinas buvo pirmasis Santarvės laureatas, labai jam sunkiu laiku. Buvo sunku pakelti jo nusiminimą, rezignaciją, kuri tarsi tvyrojo Šventų Jonų bažnyčioje. Kalbėjo apie Nežinomą Dievą, taip, ir jam reikia sudėti atnašas.

1996 09 30. Galvojant ir apie Justino likimą, apie tuos, kurie bando jį lemti, mintis iš F. Bekono, XVI–XVII a. sankirtos filosofo, „Naujojo Organono“ autoriaus: „nes niekas nepadaro valstybei tiek žalos, kaip kad jeigu gudrūs žmonės palaikomi išmintingais“.

1996 10 04. Trumpas susitikimas su Justinu Marcinkevičium. Jaučiu, kad jam galėčiau nors kiek padėti savo dėmesiu. Galbūt rasti taką (klausimus), kurie leistų jam grįžti prie savo gyvenimo, jį apmąstyti ir kaip savo sąmoningus pasirinkimus. Grįžti. „Dienoraštis be datų“ – transcenduojantis, lyg peržengiantis daiktus. Retranscendencija – grįžimas prie daiktų. Bet plačiau – prie to, kas saugojo ir tebesaugo. Prie gamtos išgyvenimų, kaip jie veikė. Lyg paaiškinant kai kuriuos motyvus.

1996 11 12: vakar RS naujos Alfonso Maldonio knygos sutikimas /…/ Laikas to žmogaus nesuspaudė. Jis sugebėjo tarp savęs ir laiko išsaugoti tarpą – neįsileido, neprisileido. Ir dabar į gniaužtus nepateko – skirtingai negu Justinas, galbūt minkštesnis, mažiau atsparus. Baugus salės vaizdas. Menko talento, menkų galimybių, įvairaus rango „politrukai“ – Alfonsas Maldonis juk mūsų. Bet ne. Neatsisako, o nepriklauso. Gali, gali būti, kad rašysiu apie Justiną. Galbūt. Gal labiau poetinio teksto su kalbos savaisiais ryšio aspektu. Vakar tai pajutau.

1997 05 21: vakar RS paminėtas Dalios Grinkevičiūtės septyniasdešimtmetis. Iš veidų salėje matau kitą pasaulį – tremtinių, kalinių. Vakarą vedė Kazys Saja. Kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Dalia perdavusi jam Motiejaus Valančiaus daiktus: padėklėlį, taureles, parašė dovanojimo raštą. Pasakė, kad pasitiki. Parodė atsiminimus apie tremtį.

1997 05 30: šiandien universitete susitikau Justiną Marcinkevičių, taip sau vaikštau, pasakė. /…/ Kiek pabuvau kartu. Toks liūdesys šiame žmoguje, toks trapumas, toks įbauginto žiūrėjimas. Gailiuosi, kad taip mylėjau Lietuvą, lietuvius, – ištarė. Po Jono (Kazlausko) mirties buvau sekamas, įvairiai provokuojamas. Bijojau. Ir dėl Dalios Grinkevičiūtės iš karto bijojau – maniau, kad tai provokacija. 600 Lietuvos krikšto metinių dienomis nepažįstama moteris siūlė parašyti dramą apie šv. Kazimierą… Taip, buvau išlepintas – dėmesio, žmonių, kurie visur susirinkdavo, laukdavo. Prieš pirmąjį mitingą Katedros aikštėje Arvydas Juozaitis, kurio tada dar visai nepažinojau, kvietė vadovauti mitingui, jį vesti. Nesiryžau, maniau, kad nepajėgsiu. Tada jis nuėjo pas Vytautą Landsbergį. Manau, kad jis padarė geriau, negu būčiau padaręs… Dabar Kaišiadorių vyskupas per Kazimierą Vasiliauską prašo parašyti apie vyskupą T. Matulionį. Ne, negalįs to padaryti, nesiryšiąs. Mano klausimas – ar mums, pasauliečiams, kokiu nors būdu irgi priklauso vyskupo kankinio tema? Taip, priklauso. Bet kas, jei prie mano teksto bus pridėta kokių nors parinktų citatų?

1997 06 02: lyjant Poezijos pavasaris universiteto Teatro salėje. Justinas skaito eilėraštį „Dainos parafrazė“: „Oi, žiba žiburėlis, / kaip aukso liktorėlis: ten stovėjo vargęs pavargęs / vienas gyvenimėlis.“ Gražus ir gražiai liūdnas eilėraštis su pabaigos klausimu: Viešpatie, ar tai tu čia? Sėdėjau greta Vytauto Landsbergio, jo pastaba, vos baigus Justinui skaityti: tas amžinas pesimizmas… Valdantieji visada trokšta savo pavaldinių optimizmo, optimizmas turi liudyti, kad jie valdo gerai.

1998 02 24: Užgavėnės; kepu blynus, ateis mano Santarvės broliai – Kazimieras ir Justinas (žadėjo ir Genutė Marcinkevičienė). Klausausi radijo – Česlovo Kavaliausko mintys apie neapskaičiuojamą apskaičiuotumą, apie papildymo principą, apie netiesinę logiką.

1998 02 25: vakar Užgavėnės su Marcinkevičiais ir Kazimieru Vasiliausku. Kokia prabanga, kokia dvasios puota, kartoju Monsinjoro žodžius ir jaučiu jų tikrumą. Kaip pasitikiu šiais žmonėmis, koks džiaugsmas man yra jų palankumas. Kalbamės ir apie prezidentą Valdą Adamkų, labai jam palankiai. Lyg ir atpažinau, bet dabar Justinas patvirtina rašęs Prezidentui inauguracijos kalbą. Tai labai svarbu. Juk tiek aplinkui žmonių buvo, o Prezidentas pasirinko Justiną. Suprantu, kad tas pasitikėjimas ir jam buvo svarbus.

1998 03 27: kelionė į Šiaulius su Santarvės broliais ir „savininkais“. Visą laiką jaučiu, kad Justinas yra labai liūdnas, nusiminęs. O ir čia yra visų svarbiausias, dėl jo tiek žmonių. Tik dėl jo. Daug norinčių prieiti, lyg paliesti.

1998 05 22: šimtasis „Santaros“ numeris, Romualdo Norkaus suorganizuota šventė Kaune. Justinas sako, kad santaros, santarvės idėjos jam labai svarbios. Lankomės Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namuose. Liūdnas Danutės Čiurlionytės-Zubovienės našlys Vladimiras Zubovas, vis kartojantis savo žmonos žodžius. Salomėjos Nėries nuotrauka, prie kurios Justinas sustoja. Pagalvojau, kad norėčiau rašyti apie Sofiją.

Vakare Justinas labai gražiai, raiškiai skaitė eilėraščius. Balsas, taip, tai ypatingas balsas. Kupinas savo paties turinio. Grįžtant kalbėjomės. Prasitarė, kad giminės su Antanu Maceina. Filosofo tėvas ir Justino senelis pusbroliai. Atvežtas į Prienus (12 metų) buvo apgyvendintas pas Maceinas.

1998 12 06: su Justinu ir Monsinjoru pas Violetą ir Laimoną Tapinus. Laimono labai sunki situacija (po kelių mėnesių ligoninėse grįžo namo, neįtikėtina, sako Violeta, kad gyvas, kad kalba). Pokalbio gyvybę palaiko Monsinjoras, įpratęs prie sunkių situacijų. Justinas daugiau tyli, bet pasako, kad vertina Laimono knygas, darbą televizijoje.

1998 12 11: sunkus posėdis dėl Santarvės steigėjų nesutarimų. Išeiname kartu su Justinu ir netikėtai pradedame kalbėtis apie Adomą Mickevičių. Gal ir teisus Arnoldas Piročkinas, gal ir negalime į jį turėti pretenzijų. Bet kad pats Adomas turėjo ir vis dar turi į mus pretenzijų, – sakau. Taip, turi, ir tai yra esminga, – sutinka. Kas tokiu intensyvumu ištarė Lietuvą, negali nebūti ir Lietuvos, jai nepriklausyti. Tegul ir istorinę Lietuvą, bet ar dabartinėje Lietuvoje nebėra nei dalelės tos, istorinės?

1998 12 14: ar gali atsitikti taip, kad kada nors rašysiu knygelę apie Justiną? Jeigu man dar bus duota laiko… Galėčiau būti jauniausia jo sesuo. Tarp Justino ir manęs mažesnis laiko tarpas nei tarp manęs ir mano jauniausios sesers /…/ Galvoti, neužmiršti, kad 2000-aisiais Justino septyniasdešimtmetis…

1998 12 19: šįryt per radiją Sigitas Geda. Netikėtas Justino Marcinkevičiaus prisiminimas – buvęs laikas, kai kiekvienas, kas netingėjo, galėjo pilti pamazgas ant jo galvos…

O jis pats? Juk niekad nepraleido tokios galimybės. Bet šįkart mąsto kitaip. Ir man lengviau.

1998 12 21: prisimenu kelionę į Kauną, buvimą su Justinu. Poetas, kuris iš pat pradžių ieškojo bendrumo. Poemiškas. Poema yra atskirojo ir bendrojo prado santykis: aš ir kiti. Ryšio ieškantis poetas greit atpažįstamas: reikšminamas, intensyvinamas, apibendrinamas. Labai lietuviškas. Lėtas, drovus, daugiau ar mažiau prisitaikantis prie kitų, kenčiantis daugiau savyje. Labiau nenuolankus viduje negu išorėje. Neatitikimai tarp vidaus ir išorės, stiprinantys kūrybingumą.

1999 01 01: Naujųjų išvakarėse Haydno „Atsisveikinimo simfonija“, diriguojama Sauliaus Sondeckio Šv. Jonų bažnyčioje. Rektoriaus pakvietimas šampano taurei. Justinas sako, kad tik į universitetą jam norisi eiti. Net naujametinį vakarą. Jaučiu didelį, savaip graudų Justino palankumą.

1999 01 31: ilgai galvojau apie Justiną, apie tai, kad jis yra buvęs vidujai laisvas nelaisvėje, o dabar ir nelaisvas laisvėje. Laisvės nelaisvėje – gal taip galėčiau vadinti jo gyvenimą pirmaisiais nepriklausomybės metais.

1999 02 17: keturiese (Algirdas Brazauskas, Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius) pas kardinolą Vincentą Sladkevičių. Sustojame Paneriuose prie „Žiemio“ parduotuvės. Prezidentas perka kailinę liemenę Kardinolui, aš pasimatuoju, kad tiktų ilgis… Justinas tyliai sako, kad „Vaga“ planuoja jo poezijos dvitomį, klausia, ar parašyčiau jai įvadą. Taip, sakau, pabandysiu. Dėkoja, nusišypso.

Kardinolas – ypatingas žmogus, taurios išminties. „Žinau tik vieną politiką – iš Evangelijos – daryk gera nepavargdamas. Visa kita tėra tušti paistalai“, – ištaria. Vakar, Vasario 16-osios šventės rytą, sakęs, kad „nepriklausomybė eina kartu su priklausomybe – Dievui ir Tėvynei“. Kažkuriuo momentu, bet jau vėliau, su šypsena – kad į kunigystę jį įvesdinusi motina, pirmojoje parapijoje ieškojusi kur apsigyventi, padėjusi susitvarkyti, patalynę, skalbinių atvežusi. Iš Justino reakcijų jaučiu jo pritarimą motinos paminėjimui. Monsinjoras Kazimieras nepaliaujamai aiškinasi žmones, pasakoja apie Kazį Bradūną ir jo konfliktiškus santykius su kunigu Algimantu Keziu, talentingu fotografu, mąstytoju. Justinas ištaria, kad Bradūnas iš egzodo poetų jam artimiausias. Prisimenu, kad vakar, šventiniame priėmime Prezidentūroje, buvo liūdnas, lyg kažko nusiminęs, nebuvo ir jo žmonos. Įtampos tebejaučiamos. Pas kardinolą gyvesnis, jaučia čia esančių palankumą. Paprašytas perskaito eilėraštį „Diena atrištom akim“, parašytą prieš dešimtį metų, – 1989 m. Vasario 16-ąją.

2001 08 17: su monsinjoru, premjeru ir Justinu Marcinkevičium pas Tėvą Stanislovą, sunkiai sergantį. Aišku, organizacija – monsinjoro. Tėvas Stanislovas dar Dotnuvoje, bet jau besirengiantis į Paberžę. Pakilęs iš lovos ir pakilus – bažnyčioje pagiedojo kelias psalmes, parodė dar kardinolo V. Sladkevičiaus sukauptų medinės sakralinės skulptūros daiktų. Nesu kolekcionierius, tik turiu pietizmo žmonių sukurtiems daiktams, sako. Daugiausia abu kalbėjosi su monsinjoru, vis grįždavo į Vorkutą. Algirdo Brazausko elgesio natūralumas – atvežė sumuštinių su šerniena, agurkų iš savo daržo. Tik tu laikykis, – sakė jam Tėvas Stanislovas, – rūpestis savo broliu yra visko pamatas. Gal ir pamatas, – pritarė Justinas. Grįžtant daugiau su Justinu kalbėjomės. Skaudus, lyg nebepasitikintis savim. Pats apie save: žinau, kad beviltiškai nuo visko atsilieku. Daug kas man blogai, bet blogiausia būtų, jei Salomėja, anūkė, negrįžtų iš Vokietijos. Kodėl Mannas Nidoje (ir čia pat sako, kad „Juozapas ir jo broliai“ jam esąs svarbiausias XX a. romanas), kodėl Milošas Kėdainiuose, kodėl ne Maironis Pasandravyje ar Kaune? Kodėl iš šaknų nebesikelia tai, kas mūsų, kas prigimta? Grįžęs iš Nidos, iš Urbo kalno, bet ir ten nedaug malonumų. Negalįs nei maudytis, nei būti saulėje. Tik vaikščioti, tiktai, kol dar galiu, – priduria.

Netikėtai pačiam sau vėl rašau eilėraščius, – sako. – Tokius paradoksalius. Negaliu pasirinkti net savo balso – kažkas man jį duoda.

2002 01 16: atkakliųjų Klaipėdos lituanisčių pergalė – su Justinu Marcinkevičiumi važiuojam dviem dienoms, didelė, perpildyta programa. Bet ir ilgas kelias ten ir atgal – pokalbiui, neskubiam, su patylėjimais. Daugiau klausausi, stebėdamasi, kad Justinas kalba, bijodama pertraukti. Visada bijojęs vandens, taip ir neišmokęs plaukti. Vaikystėje, kai tik troboje užgesindavo žiburį, matydavęs prieš akis dideles baugias bangas, skęstančią valtį ar plaustą. Apskritai baugių regėjimų, negalėdavau užmigti, matydavau tamsius barzdotus vyrus, girdėdavau pjaunamo kojos kaulo garsą. Nežinau, kodėl kojos. Visi miegodavo – visi toj pačioj gryčioj – motina, tėvas, seneliai, seneliai alsuodavo dusdami-kriokdami. Ir tie garsai man liejosi su vaizdais, kuriuos regėjau. Neiškęsdavau, pašaukdavau mamą. Kartais uždegdavo man žiburį – vos vos, būdavo ramiau. Ateidavo rytas, mama atsikeldavo, užkurdavo mašiną (krosnį), pakvipdavo dūmai, ir tada užmigdavau ramus. Apie seseris: vyresnė, melžėja išsukinėtais sąnariais. Ištekėjo, kai jau buvau baigęs universitetą, įkalbėjau tą vyrą, kad vestų. Padėjau pasistatyti namus. Jaunesnė – siuvėja Kaune. Ištekėjo už geriančio. Sunkiai gyveno. Padėjau pasistatyti dviejų kambarių kooperatinį butą. Jauniausias brolis Prienuose. Norėjo, kad nupirkčiau motociklą – gėrė, bijojau, kad užsimuš. Pirkau plytų namui. Mirė staiga – keldamas mašiną, auglys galvoje. Tai tikrosios seserys ir brolis, tos pačios motinos ir tėvo.

Apie „Kraują ir pelenus“: „Preliudija“ parašyta po svarstymo (kažkokia leidykla nori versti ją į anglų kalbą), daug kas taisyta „atsižvelgiant“ į svarstymą. Bet pirmojo, autentiško varianto neberandąs. Tai esąs brangiausias jo kūrinys, norėtų perleisti. Kalbėjom apie tai, kad gal galima būtų ir į poemos tekstą įvesti lyg kokį metaherojų (prielaidų tam yra), leisti jam persvarstyti ir pačios poemos likimą. „Nenorėčiau atsisakyti „Sienos“, – sako.

Susitikimuose daug žmonių. Daug palankumo.

Klaipėdos universitete skaitė naujų eilėraščių – konstruojami lyg kokie savaime iškalbūs branduoliai, be tiesioginio kalbėjimo. Teisybė – maža mergytė, kurios kojelės nuo kėdės nepasiekia žemės. Kas galėtų būti paramstis? Tu? Tu? Atsiknisk – toks yra atsakymas. Kalbėdamas studentų auditorijai pernelyg moralizavo, atrodė lyg viskuo nepatenkintas. Ypač dėl lietuvių kalbos – ji stumiama į šoną, išstumiama, labai daug svetimų vardų, pavadinimų – net Vilniaus centre. Gal dėl nuovargio. Skaitydamas eilėraščius lyg atsigavo, atgavo save. Eilėraštis bėga greičiau, eilėraštis eina tiesiau, – pagalvojau. Eilėraštis aplenkia ir tą, kuris jį parašo.

Beveik sentencija, ištarta tyliai, lyg pačiam sau: Biblija man yra knyga, kuri pagilina mano paties žinojimą.

2002 01 20: pokalbis su Justinu. Toks jausmas, lyg norėtų ką išsiaiškinti. Lyg aš galėčiau ką pasakyti. Patvirtinti. Dramatiška, kad, pasikeitus laikams, jis nori išlikti nieko neprarasdamas, nieko neatsisakydamas. Tai neįmanoma. Mes nebegalime būti tie patys, kurie buvome prieš 20 ar 30 metų, – tyliai sakau. Taip, sutinka, nebegalime, bet…

2002 06 01: Justinas Marcinkevičius ligoninėje – širdis. Per jį vis dar eina tamsos linija, juoda, bet labai įsižiūrint, tamsiai mėlyna. Pokalbis su Genovaite Marcinkevičiene. Justinui jau nuo keturiasdešimties hipertonija, gyvena su aukštu kraujospūdžiu, alinančiu širdį.

Galvoju apie savo knygą – taip, beveik nieko negaliu joje panaudoti iš to, kas rašyta anksčiau.

2003 03 20: vėl ataka prieš Justiną Marcinkevičių – „Naujajame židinyje“, to reikėjo laukti. Viršūnė – R. M.: „Dienos drobulėje“ vaipymosi (!) metafora – vienintelė naujovė…

2003 05 13: išklausiau radijo pokalbį „Justino Marcinkevičiaus fenomenas“ (laida „Prie naujojo židinio“). Pokalbį vedė Vytautas Ališauskas, dalyvavo Dalia Zabielaitė, Paulius Subačius, Pranas Morkus. Ramiausiai laikėsi Pranas Morkus. Kalbėjo apie tai, kad nėra lengva įsijausti į būsenas jaunų žmonių, kurie be jokios patirties, be lektūros pokariu pateko į totalitarizmo gniaužtus. Paulius Subačius prieštaravo: „Dvidešimtame pavasaryje“ matyti, kad buvo skaitęs Joną Aistį. Morkus atsakė, kad ir šie tekstai neveikė kaip gyvi, jų gyvybė buvo atimta. Morkaus nuomone, Marcinkevičiaus pasaulėjauta esanti pagoniška. Įdomi Pauliaus Subačiaus mintis, kad didžiausia Marcinkevičiaus kaltė – talentas. Gal ir iš tiesų – kalti tėra talentingi. Kaip ir Salomėja Nėris. Dar iš Prano Morkaus – Marcinkevičius lietuvių kalbos gynėjas, paniręs kalbos rūpestyje.

Įdomu, kad Justinas laikomas fenomenu; gal net nesuvokiant svarbiausio dalyko; fenomenas yra daugiau negu yra; negalima žinoti, kiek yra ir kiek yra daugiau. Jei taip nebūtų, fenomeno sąvoka neiškiltų. Fenomeno neįmanoma išardyti, dekonstruoti. Pastangos beprasmės. Jei ištari fenomeną, ištari ir suprantamą ir nesuprantamą jo buvimą, gyvybę, gyvybingumą.

Gal grįžti prie tos problemos ir savo knygos pavadinime palikti fenomeną? Bet ne – į tą klausimą jau atsakyta Donato Saukos, pirmasis jo studijos apie Žemaitę pavadinimas buvo „Žemaitės fenomenas“.

2003 05 23: XX a. lietuvių rašytojų dešimtukai: „Kultūros barų“: Maironis, Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Bernardas Brazdžionis, Vytautas Mačernis, Ieva Simonaitytė, Romualdas Granauskas, Vincas Mickevičius-Krėvė;

„Naujojo Židinio–Aidų“: Maironis, Bernardas Brazdžionis, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Mačernis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga, Vaižgantas, Jonas Aistis;

„Omni Laikas“: Maironis, Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Ieva Simonaitytė, Antanas Škėma, Balys Sruoga, Romualdas Granauskas;

Lietuvos rašytojų sąjunga: Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Bernardas Brazdžionis, Maironis, Sigitas Geda, Vaižgantas, Jonas Aistis.

Tylus pagalvojimas: rašytojai gynė labiausiai puolamus.

2003 05 26: oficialinama poeto būtis pavojinga jo paties kūrybai, ardoma – irgi. Justinas Marcinkevičius, nors ir opus savo įvertinimams, nesusitapatina nei su garbe, nei su jos neigimu. Kūryba „išsprūsta“, bet sunkia ontologinės vienišystės kaina.

2003 06 13: pabandyti paklausti Justino – kai „Kraują ir pelenus“ prieš išleidžiant svarstė, ko ir kaip reikalauta, ką pakeisti, ką pridurti. Kas dalyvavo svarstant? Bet juk jau yra sakęs ir tik labai bendrai. Jau daug metų praėję.

2003 06 27: atidaviau leidyklai knygą apie Justiną Marcinkevičių. Paskutinė mintis, kuri lyg viską sujungė: poetas perėjo kelis būsenų ciklus: tuosakos – netuosakos (pagal Aistį), aukštos patriotinės retorikos (draminės trilogijos centras), veiksmo, dalyvavimo (Sąjūdis), atstumtojo, įskundžiamojo („Pušį“ rašęs KGB užsakymu…). Liko piemens, mitinio piemens vaidmuo (ir pagal Krėvės „Skerdžių“), su tiesioginiais gyvenimo ratais nebesusisiekiančios išminties.

2003 08 12: tik dabar perskaičiau „Š. A.“ vadinamojo Maxo Kempinskio tekstą apie Justiną. Dar viena nuodų porcija. Netiesa, kad tarybiniais metais Justinas buvo poetas Nr. 1. Toks buvo Eduardas Mieželaitis. Problema, kad Justinas Marcinkevičius ne tik buvo, o ir tebėra poetas. Bet ne tik tai. Kažkas dar, ko negalėtų turėti Kempinskis kaipo toks. Bet gal jau riba.

Į kokią aplinką pateks mano knyga apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą? Į kokių kempinskių rankas? Kas su ja bus?

2003 08 25: pirmą sykį pagalvojau, kad greičiausiai tendencingai „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) apie Justino Marcinkevičiaus dalyvavimą Sąjūdyje nuo pat Iniciatyvinės grupės nė neužsiminta. Tuo tarpu prie kitų rašytojų, pavyzdžiui, prie Vytauto Bubnio, tai pažymėta.

***

Ieškojau įrašo apie pokalbį su Donatu Sauka. Deja, nesuradau. Iš atminties pasakau pačią intenciją, ją paremiu „Lietuvių tautosakos“ (II leidimas, 2007) mintimis. Iš trisdešimtųjų gimimo kartos Donatas Sauka dėmesingesnis buvo Alfonsui Maldoniui. Bet išėjus „Dienoraščiui be datų“ (1981) iš kelių kartų grįžo prie jo pokalbiuose. Supratau, kad rado itin vertingų liudijimų, svarbių lietuvių etninės pasaulėvokos suvokimui. Kad dienoraštis atskleidžia ir paties Justino Marcinkevičiaus poezijos genezės šaltinius, ir bendresnes aštuntojo-devintojo dešimtmečio lietuvių poezijos tendencijas. „Lietuvių tautosakos“ antrąjį leidimą Donatas Sauka apgaubė lyg kokiais istoriosofiniais apmąstymais apie tautosaką ir tautos lemtį, apie tautosakos įtekėjimą į Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio kūrybą. Suteikė „Dienoraščiui be datų“ aukštą įvertinimą, įstatė į reikšmių chronologiją. „O jo „Dienoraštis be datų“ – nors tai ne kritika ir ne traktatas, o ir rašytas – prisiminkime – trimis dešimtmečiais vėliau po „Žemės“ antologijos, po žemininkų kūrybos didžiojo polėkio, yra literatūrinis dokumentas, ne mažiau reikšmingas už žemininkų, jų kritikų kuriamą visą šito sąjūdžio programą.“

O juk Justinui tikriausiai tai liko nežinoma.

2015, vasara