Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Just. Marcinkevičiaus 90-ajam gimtadieniui: jo adresatas buvo Lietuva

Poetas Justinas Marcinkevičius poemos „Kraujas ir pelenai“ rašymo metu. Šeimos archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo Kaunorasytojai.lt

Šią dieną prieš 90 metų gimė Justinas Marcinkevičius – vienas tų rašytojų, be kurio vardo jau niekada nebus įsivaizduojama lietuvių literatūros istorija, o be žodžių – mūsų tautinė savimonė. Su gimtadieniu, didysis Poete! Švenčiame prie Tavęs nė iš tolo neprileisdami užmaršties… Juk, kaip rašo Alfas Pakėnas, „nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas.“

Nuo 1976-ųjų rudens trejetą metų tarnavau Šiaurės laivyne. Dienoraščio tada nerašiau, bet kai ką pasižymėdavau eilėraščių bloknote. Buvo pats mano „kūrybos“ įkarštis, kuris neatslūgo ir kariuomenėje. Labai norėjau tuos savo bandymus parodyti kuriam nors poetui Lietuvoje. Sugalvojau pluoštelį eilėraščių nusiųsti Justinui Marcinkevičiui. Tada jis buvo labai mylimas skaitytojų ir didelis jaunų poetų autoritetas. Jo poezijos rinktinė „Sena abėcėlė“ visur keliavo su manimi: į Turkmėniją, kur dirbau studentų statybiniame būryje, ir į šiaurę, kur tarnavau kariuomenėje. Tą mažo formato knygą išsaugojau per visus tuos metus. Išsaugojau ir Justino Marcinkevičiaus laišką, kuriame jis pakomentavo mano gležną kūrybą. Tą laiškutį gavau 1977-ųjų gegužės pabaigoje, tarnaudamas Severomorske:

„Po ilgo klaidžiojimo Jūsų eilėraščiai pagaliau pasiekė mane. Nemoku aš analizuoti ir vertinti. Pabraukiau vieną kitą eilutę – tikiuos, nesupyksit. Eilėraščiai nelygūs: kai kur jaučiu tikrą poeto ranką, kai kur (deja, neretai!) bravūrą, norą šokiruoti skaitytoją, pastangas „atsistoti ant galvos“, pasakyti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Suprantu, kad tai jaunystės požymis, tačiau labai norėčiau, kad išsiugdytumėt rimtą, atsakingą požiūrį į poeziją, ieškotumėt savo skausmo ir savo džiaugsmo – t. y. savo temos. Be viso šito įmantrios metaforos, palyginimai ir drąsūs žodžiai neturi prasmės. Klauskite savęs, būtinai klauskite, vardan ko parašiau tą ar kitą eilėraštį! Dabar gi šito tikslo aš nematau. Galima, žinoma, ir pažaisti žodžiais, nors man tai niekada nedarė įspūdžio.

Ir dar: kada nėra temos, tikslo – tai ir eilėraštis išeina ne vientisas, o sudėtas iš strofų, eilučių, be ištisinio pergyvenimo, kuris turėtų persmelkti jį – kaip meilė, skausmas, ilgesys, neapykanta…

Bet jūs nekreipkite dėmesio į mano pastabas. Kiekvienas poetas atsineša savo eilėraštį, savo poetiką, savo dėsnius. Tačiau jis turi įtikinti mus savo tikrumu, o ne vaidyba, išsigalvojimu. Štai, jūs imkite ir įtikinkite. Šito aš jums kuo nuoširdžiausiai ir linkiu.

Laimingos jums tarnybos! Grįžkite į Lietuvą, kur reikalingos jūsų rankos ir širdis. Geros saulės!

Just. Marcinkevičius“

***

Justino Marcinkevičiaus laiškas, Alfo Pakėno gautas 1977 m. gegužę Severomorske, tarnaujant Šiaurės laivyne. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Šiandien – Keturiasdešimties parlėkusių paukščių diena. Šiandien – Keturiasdešimties kankinių diena. Ir poeto Justino Marcinkevičiaus gimtadienis – jam 90 metų.

Gražus atsineštinis vardas – Justinas. Paukštis, kankinys ir poetas. Jaučiasi stiprus giluminis ryšys tarp šių žodžių. Poetas ir yra paukštis, kankinys, šventasis.

„Džiaugsmas nekūrybingas. Jis neturi katarsio. Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia. Todėl didelis menas visada moko kentėti. Kodėl jūsų tas eilėraštis toks liūdnas, – kartais klausia koks nors skaitytojas. Todėl, kad jis nenori žiūrėti į gyvenimą paviršutiniškai. Džiaugsmas – sočiųjų religija. Jis nepavojingas. Į jį gera žiūrėti – kaip į vaiką, kuris žaidžia gyvenimą. Bet jūs pradėsite gyventi ir kurti tada, kai jus palies skausmas. Gal ne eilėraščius, ne dramas. Pradėsite kurti žmogų. Iš savęs.“ Tarsi eilėraštį nuo jaunystės esu išmokęs šiuos Justino Marcinkevičiaus žodžius iš jo knygos „Dienoraštis be datų“. 

***

Justinas Marcinkevičius. Druskininkai, 1979 m. rugpjūčio 7 d. Onos Pajedaitės fotografija

…Kauno Ąžuolynas. 1998-ųjų kovas. Jauno, jau pavasariško vėjo gūsis pakelia sausus lapus, ir jie skrenda pažeme lyg žiemą iškentėjusių kurapkų pulkelis – nesistengdamas pakilti aukštyn. Apskrities bibliotekos salėje vyksta žmonių pamėgto ir gausiai lankomo, bibliotekininkės ir subtilios skaitovės Dainos Kazlauskienės sumanytas gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ renginys. Pristatoma naujausia Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Žingsnis“. Salės scenoje – tikras to meto menininkų žvaigždynas: poetas Just. Marcinkevičius, aktorė Rūta Staliliūnaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius…

„Keista ta mūsų žemelė Lietuva: iš ryto paimi laikraštį, pilną smurto, mirčių, o vakare štai užeini į bibliotekos salę, kur tiek daug šviesių veidų ir susidomėjimo poezija. Nors dabar toks laikas, kad nežinai, kada, kur ir kaip gali būti apspjaudytas, pažemintas, net nužudytas, vis tiek tikiu, jog nugalės ta, šviesioji, jūsų gerumo, vilčių ir tikėjimo Lietuva. Todėl šviesiom akim pažvelkime į Lietuvą, į sutiktą žmogų, nusišypsokim jam – tai didžiausias stebuklas, koks gali įvykti šiandien“, – tokie buvo pirmieji poeto žodžiai. Ne viską spėjau užsirašyti, bet jie strigo į sielą neužmirštamai.

Gera klausyti Justino Marcinkevičiaus – apie ką jis bekalbėtų. Apie gyvenimą, apie Lietuvą, savo tėviškę Važatkiemio vienkiemyje, vakarykštę ar šią dieną. O labiausia – apie kūrybą:

„Eilėraštis tarsi kuria mane. Taip, tikras eilėraštis nepraeina be pėdsakų. Rašydamas jį, kuriu ir save, nes negaliu siūlyti vieno pasaulio skaitytojui, o pats kitame pasilikti. Ne, negali būti, kad, parašęs gerą eilėraštį, aš pakilčiau nuo stalo toks, koks buvau. Pasilieka jo antspaudas manyje“, – pasakojo jis, tačiau pridūrė, kad ir dabar negalėtų apibūdinti, kas yra poezija, nors jau daug druskos suvalgęs, bendraudamas su ta įnoringa moterimi, reikalaujančia visiško atsidavimo ir ištikimybės. Poetas sakė, kad šį eilėraščių rinkinį norėjęs pavadinti „Rudens knyga“, tačiau ta rudens metafora padvelkė banalumu, kažkuo jau šimtus kartų girdėtu ir perrašytu. Todėl ir atsirado būtent toks knygos vardas – „Žingsnis“: „Dar vienas žingsnis į TEN, iš kur negrįžtama. O gal ir link jūsų, skaitytojų, kuriuos tariausi laimėjęs kaip poetas. Tai didelė mano pergalė. Poezija susideda iš akimirkų, o pati kūryba yra amžinas grūmimasis su laiku. Noriu tikėti, kad tai žingsnis iš tamsos, žingsnis į šviesą, gyvybę, nors jau žingsniuoju rudeniniu lauku. Todėl ir knyga rudeninė, juk aš nebe tas, kas buvau, kai rašiau „Dvidešimtą pavasarį“, – liūdnokai tą vakarą prisipažino Justinas Marcinkevičius.

***

Justinas Marcinkevičius tėviškėje, Važatkiemio vienkiemyje „Dvidešimto pavasario“ rašymo metais. Šeimos archyvo nuotrauka

Buvo 2010 m. balandžio 6 d., penktadienis. Vilniuje, Karininkų namuose, vyko Lietuvai pagražinti draugijos penktasis suvažiavimas. Kalbų būta visokių – ir nuobodžių, ir įdomesnių, bet brangiausia ir įdomiausia tai, kad dalyvavo poetas, akademikas (taip buvo pristatytas) Justinas Marcinkevičius. Tai buvo paskutinieji jo gyvenimo mėnesiai – iki tos nelaimingos gruodžio 7-osios ryto, kai krito laiptinėje ir susižeidė. O kitų metų vasario 16-ąją mirė.

Savo dalyvavimu ir kalbėjimu pradžiugino ir alpinistas Vladas Vitkauskas, aktorius Tomas Vaisieta, iš Amerikos sugrįžęs gyventi į Lietuvą žurnalistas Vilius Bražėnas. Tai vis žmonės, kurie sukelia gyvenimo ir kūrybos ilgesį. Vien savo buvimu šalia. Po renginio visi sugužėjome į draugijos būstinę Pamėnkalnio gatvėje. Trumpam užsuko ir Justinas Marcinkevičius. Atrodė šiek tiek pavargęs, akys prigesusios. Padovanojau atsiminimų knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“, pakviečiau į jos pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, kuris buvo numatytas gegužės 5 dieną. Pažadėjo: jeigu tik sveikata leis. Tačiau žinome, kas atsitiko…

O tą vakarą išgėrėme po taurę raudono vyno. Sėdėjau šalia poeto, kalbėjomės apie Vaižgantą. Praėjusį rudenį, 2009-ųjų rugsėjį, Malaišiuose Justinui Marcinkevičiui buvo įteikta Vaižganto premija. Prisimenu, kad prisipažino niekada nebuvęs arti Vaižganto kūrybos, bet labai vertina tai, apie ką jisai rašė – žemės darbus, kaimo buitį, ryškino Lietuvos istoriją, mylėjo lietuvį. „Jo adresatas buvo Lietuva“, – sakė poetas. Ir Justino Marcinkevičiaus adresatas buvo tas pats – Lietuva…

Kažkas, berods Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys Alfonsas Augulis, paklausė, iš kur ta didžiulė Justino Marcinkevičiaus meilė kalbai, lietuviškam žodžiui. Poetas atsakė labai paprastai, prisiminė tėviškę, kur išmoko tikrosios lietuvių kalbos, prisiminė anksti mirusios motinos dainuotas dainas ir iš atminties padeklamavo Mikalojaus Daukšos žodžius iš jo garsiosios „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“

„Šituos žodžius jums, draugijos žmonėms, reikėtų pasikabinti čia, ant sienos, kad visados matytumėt ir išmoktumėt atmintinai“, – labai nuoširdžiai ir paprastai pasakė poetas.

Vėliau aš skaičiau Sergejaus Jesenino eilėraščius, kuriuos jaunystėje išvertė Just. Marcinkevičius, 1961 m. išleidęs šio rusų lyriko kūrybos rinktinę lietuvių kalba „Baltoji obelų pūga“. „Tu man priminei jaunystę, tuos metus, kai verčiau Jeseniną. Tada šis poetas mane tiesiog kankino – kol jo eilėraščių neišverčiau į lietuvių kalbą“, – pakomentavo jis.

***

Justinas Marcinkevičius – aštuntasis Vaižganto premijos laureatas. Malaišių kaimas, Anykščių r., 2009 m. ruduo. Zenono Baltrušio fotografija

Baltas šviežias sniegas, saulė ir ryškios lietuviškos vėliavos spalvos – nepaprastai gražus derinys. Įsijungiau televizorių, Eurika Masytė dainavo „Laisvę“ – pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Ta daina man visados labai patiko. Bet šįkart keistai suklusau. Ir pamačiau, kad ekrano apačioje parašyta: „Justinui Marcinkevičiui atminti“. Ir skaičiai: „1930–2011“. Bemat viską supratau: mirė Justinas Marcinkevičius. Jau kurį laiką jautė visa Lietuva – tai Jo išėjimo dienos. Bet neprarado vilties – vis tikėjo, kad poetas pasveiks…

2011 m. vasario 19 d., šeštadienis. Palaidojo Justiną Marcinkevičių. Tautos poetą, žmogų, anot Viktorijos Daujotytės, kuris „nelaisvu laiku savo tautai pastatė Katedrą, sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, pirmąją knygą su Mažvydu, geležies prabudimą su Donelaičiu, patį tyriausią Lietuvos sąjūdį su Simonu Daukantu. Sukūrė – kaip ir Maironis – savo poetinę geografiją su šventuoju Nemunu, su basom išvaikščiotu ir išmylėtu peizažu. Sugrįžo prie lietuvių liaudies dainų.“

Balta, snieguota gedulinga procesija. Poeto kapo duobę apkrito baltas švarus sniegas – tarsi jo gyvenimas. Sako, paskutiniai poeto žodžiai buvo: „Kiek dar liko iki Vasario 16-osios?“ Kaip kadaise mirštančio Vaižganto: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą!“ Marcinkevičiaus mirtis buvo prilyginta Basanavičiaus mirčiai. Simboliška, kad abu šį pasaulį paliko Vasario 16-ąją. Marcinkevičius išėjo Amžinybėn ankstyvą rytmetį. Basanavičius – vakare. Marcinkevičius susižalojo, nukritęs nuo laiptų, eidamas pasiimti naujų laikraščių. Basanavičius nukrito nuo kopėčių Mokslų draugijos knygyne siekdamas paimti knygą. Stipriai susimušė šoną, vėliau gavo plaučių uždegimą. Basanavičius mirė eidamas 77-us metus, Marcinkevičius – bebaigdamas 81-uosius.

Ir tą 1927 m. vasarį buvo stiprus šaltis. Tame speige – ir anais tolimais laikais, ir dabar – Lietuva apraudojo geriausius savo sūnus – Atgimimo vadus ir dainius. Basanavičių ir Marcinkevičių. 

***

Justinas Marcinkevičius. Palanga, 1981 m. Onos Pajedaitės fotografija

2013 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis. „Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame ošia, paukščiai, kurie čiulba, ir žmonės, kurie jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti pasaulį ir save. Į šį tikslą nukreipta visa dvasinė žmogaus veikla. Gamta sukūrė žmogų, kad būtų, kas ją vertina, kas myli ją, kas ja žavisi ir globoja. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija. Kur nėra gyvenimo, ten nėra ir poezijos“, – saulėtą ir vasariškai šiltą rugsėjo 8-ąją važiuodamas į poeto Justino Marcinkevičiaus tėviškę Važatkiemyje (Prienų r.) prisiminiau jo žodžius iš rašytojo eseistikos knygos „Dienoraštis be datų“. Laukuose visur darbavosi žmonės – šiltas ramus bulviakasis, kokių reta; jautėsi šviežios žemės ir deginamų bulvienojų kvapas. Galvojau, kad daugiausia eilėraščių poetas parašė apie savo tėviškę, tėvą, motiną – apie žemę, kurioje jis prasidėjo, kur išėjo kaimiškąjį universitetą, išgyveno visų žemės darbų ciklą, pasak jo paties, pažino sudvasintą religinių ir kalendorinių švenčių ritualą, gyvą liaudies kūrybos versmę. Visa tai iš pat vaikystės sugulė poeto sieloje kaip autentiška patirtis. Be šių vertybių jis neįsivaizdavo savo gyvenimo ir poezijoje. Iš čia, iš šito krašto, išaugo poeto Justino Marcinkevičiaus Lietuva. Atėjo pas mus – jo eilėraščiais, dramomis ir poemomis.

Daugybė žmonių suvažiavo, suėjo pėsčiomis į Važatkiemį, kur tą šeštadienį vyko paminklinio akmens Justinui Marcinkevičiui atminti atidengimas. Šalia rašytojo vaikystės namų kvietė jo kūrybos skaitymai, pavadinti „O tėviške, laukų drugeli margas“. Jau antrieji. Pirmieji nuskardėjo prieš porą metų. Skaityti Justiną Marcinkevičių… Nėra kitos poeto išlikimo galimybės, kaip jo kūrybos skaitymas, jo tekstų ir jo begalinės meilės Lietuvai prisiminimas. Alksniakiemio bendruomenė, jungianti keletą čia išsibarsčiusių kaimų ir vienkiemių, tarp jų ir Važatkiemį, tą saulėtą rudens popietę sulaukė mielų svečių: poeto žmonos Genutės Marcinkevičienės bei visos plačios Marcinkevičių giminės – brolių ir seserų, jų vaikų ir vaikaičių. Šventėje dalyvavo kraštietis rašytojas Vytautas Bubnys su žmona Elena Kurklietyte, atidus ir rūpestingas Just. Marcinkevičiaus kūrybos leidėjas Valentinas Sventickas, jaunystės ir vėlesnių laikų bičiulis poetas Algimantas Baltakis, bene vienintelis likęs iš legendinės trisdešimtųjų metų kartos. Be galo laukta buvo profesorė Viktorija Daujotytė, parašiusi monografiją „Justino Marcinkevičiaus žemė“. Jos ramūs ir gelmiški žodžiai apie vienatinį Lietuvos poetą nuskambėjo tarsi eilėraštis proza: „Esame pievoje, kuri tebėra pilna Justino, jo motinos, jo tėvo, brolių ir seserų, artimųjų, kur jaučiamas arklio buvimas, bulviakasis, kur jaučiama jo kūryba, vėliau pakilusi iki mūsų kultūros viršūnių. Todėl susirinkome padėkoti tai žemei, kuri išaugino, išvedė ir vėl atgal sugrąžino vieną didžiausių Lietuvos žemės žmonių.“ V. Daujotytė Justiną Marcinkevičių palygino su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku: „Kaip Vasiliauskas buvo žmonėms duotas kunigas, taip Marcinkevičius – žmonėms duotas poetas.“ Prisiminė, kad 2010-aisiais Justinas čia, Alksniakiemyje, kur baigė pradinę mokyklą, minėjo savo 80-metį. Tąsyk jis ir sutiko su pasiūlymu rengti kasmetinius jo kūrybos skaitymus. „Jeigu tai duos naudos kultūrai ir žmonėms – tebūnie“, – tepasakė.

Visą popietę vykusioje šventėje Just. Marcinkevičiaus eilėraščius, poemų fragmentus skaitė aktoriai Gražina Urbonaitė, Dalia Jankauskaitė, Liubomiras Laucevičius bei Prienų krašto žmonės. Ypač daug buvo jaunimo. Jie deklamavo Marcinkevičių atmintinai. Žvelgė atvirom akim į poeto tėviškę šalia lėktuvų gausmu nuolatos ūžaujančio aerodromo.

Po gražaus renginio poeto vaikystės pievoje Genutė Marcinkevičienė šalia Justino numylėto maumedžio, kurį jis pasodino kartu su tėvu Motiejumi, padėkojo poezijos šventės rengėjams: „Esu labai dėkinga Prienų ir Alksniakiemio bendruomenei už šią šventę, už nuolatinį Justino prisiminimą ir meilę jam. Tegu tai tampa tradicija. Jis iš tikro labai mylėjo šitą kraštą. Tą meilę išreiškė savo eilėraščiuose ir poemose, savo dramose. Justinas turėjo tik Prienus, tiksliau Važatkiemį, ir Vilniaus universitetą, kurį baigė sunkiausiomis sąlygomis. Karo metais Marcinkevičių namai sudegė, ir gausi šeimyna prisiglaudė kaimynų tvartelyje. Tik tada, kai Justinui už poemą „Dvidešimtas pavasaris“ buvo paskirta Respublikinė premija, prasidėjo tėviškės atstatymas. Poetas atidavė tėvui premijos pinigus ir buvo pastatytas naujas namas, kuriame dabar gyvena sesuo Janina su šeima.

Genutė Marcinkevičienė paminklinio akmens atidengime Justino Marcinkevičiaus tėviškėje Važatkiemyje 2013 m. Zenono Baltrušio fotografija