2020 03 10

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kun. S. Stumbra apie Kalnų giedojimą: ši tradicija verta UNESCO paveldo sąrašo

Žemaičių Kalvarija, 1977 m. Iš ciklo „Atlaidai“.

Romualdo Požerskio nuotrauka

Liaudiškojo pamaldumo gerbėjai praeitą savaitę išgirdo džiugią naujieną: Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas nuo šiol – Lietuvos kultūros vertybė. Ši beveik 400 metų gyvuojanti (ir niekada nenutrūkusi) tradicija kovo 4 d. įtraukta į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Kalnų maldos ir giesmės, skirtos apmąstyti Jėzaus kančią, – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose atliekama unikali katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas. Kalnai giedami bažnyčiose ir namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis bei kitus mirusiųjų minėjimus.

Daugiau apie šią seną tradiciją „Bernardinams“ pasakoja kun. Saulius STUMBRA – Telšių vyskupijos atstovas, kuris rengė bylą Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui.

Kun. Saulius Stumbra.

Raimundo Zimkos nuotrauka

Jei neklystu, Jūs pats esat žemaitis. Ar teko vaikystėje, jaunystėje matyti Žemaičių Kalvarijos kalnų, lankytis pamaldose ar pačiam giedoti? Kokie ryškiausi įspūdžiai išlikę?

Taip, esu žemaitis iki kaulų smegenų… Gimiau ir iki 7-erių metų augau Klaipėdoje, vėliau persikėlėme į Skuodo rajoną. O jis mano gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį – čia vyko pirmieji susitikimai su liaudiškojo pamaldumo praktikomis – gegužinės pamaldos Šarkės lurde ir pirmieji Kalnų patyrimai. Atvykome gyventi į tradicinę bendruomenę, kurioje buvo gyvas paprotys per gavėnią giedoti Kalnus namuose (tuo metu dar buvo sovietmetis) – ir mus, kaip naujus žmones, visi kaimynai kvietė įsitraukti į Kalnų giedojimą. Tada buvau vaikas, bet giedoriai, „pravadninkai“ pastebėjo ne pro šalį traukiantį pacanioką ir pasisodino šalia, leido giedoti ir net vesti giesmes – taip Kalnai man tapo savi (šypsosi). Ir nuo tų dienų jau nesuskaičiuosi, kiek Kalnų sugiedota.

Naujasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakoja, kad, būnant Telšių vyskupu, jį labai nustebino ir sužavėjo Kalnų giedojimas – ir kad žemaičiams tai labai artima, labai daug žmonių gieda… Ką pats pastebite? Kiek stipri toji giedojimo tradicija šiandien?

Labai taikliai pastebėta. Drįsčiau sakyti, kad Kalnai jau tapę žemaičio tapatumo dalimi – ši nuostabi bendruomeninio giedojimo tradicija atlaikė ir lietuviško žodžio persekiojimus, ir carinę priespaudą, išliko gyva ir sovietmečiu. Kalnai giedami visoje Telšių vyskupijoje (tai Žemaitija ir Mažoji Lietuva), bet jau galima pastebėti kai kokių „bėdelių“: Kalnai ne visada giedami šermenyse, ypač miestuose, kur visos laidojimo paslaugos labai komercializuotos – atsiranda pasakymų, kad tai „pasenę“, „liūdna“, „nebemadinga“ ir t. t., labai mažėja kaimų parapijos, kur ši giedojimo tradicija būdavo natūraliai perduodama iš kartos į kartą. Juk net vienam kaime gyvenę keli svarbesni giedotojai vesdavo giesmes skirtingomis melodijomis – koks unikalumas! Bet kartu gimsta naujos tradicijos – šalia šermenų, tradicinių giedojimų per gavėnią žemaičiai gieda Kalnus ir per Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Motinos ir Tėvo dieną.

Žemaičių Kalvarijos atlaidai 1995–2007 m.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Man gyvai niekada neteko dalyvauti Kalnų pamaldose (tik vienąsyk esu girdėjęs, kaip gieda Kalnus per šermenis). Tačiau, žiūrint senus įrašus, vaizdas atrodo įspūdingas: žmonės eina keliais, ant pečių nešasi sunkius, didžiulius kryžius, giesmės – labai liūdnos, apie Kristaus kančią… Nepanašu į smagius, „lengvus“ katalikiškus renginius, kurių nemažai vyksta šiandien. Ar turite atsakymą, kodėl beveik 400 metų ši tradicija išlieka gyva? Kodėl tikintieji iki šiol gieda Kalnus, atlieka tas apeigas?

Noriu pakartoti – ši unikali giedama pamaldumo tradicija yra tapatumo ženklas. Ir tikrai giesmės nėra „liūdnos“. Jos labai panašios į žemaičių liaudies dainas – einančias iš širdies ir paliečiančias gelmę. Juk ir Kalnų tekstai – tai Jėzaus kančios poetinis apdainavimas.

Ir dar vienas svarbus dalykas: Kalnų giedojimo tradicija turi du atlikimo būdus: pirmasis – tai lokaliniai Kalnai, giedami Žemaičių Kalvarijoje per Didžiuosius ir kasmėnesinius atlaidus, o antrasis – tai Kalnų giedojimo tradicija, paplitusi po visą Telšių vyskupiją (Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą), atliekama per šermenis ir kitus ir kitus mirusiųjų minėjimus, per gavėnią ir kitomis progomis. Turbūt todėl, kad ši giedojimo tradicija nėra „uždaryta“ konkrečioje vietoje – ji gyva ir išliko iki šių dienų.

Gavėnia – tinkamiausias laikas giedoti Kalnus. Jei žmogus, kuris gyvena ne Žemaitijoje, norėtų šią tradiciją pamatyti (ar joje pats dalyvauti) gyvai – kur ir kada tą galima padaryti?

Telšių vyskupijoje yra daugiau nei 150 parapijų. Kiekvienoje Kalnai giedami per gavėnią – bažnyčiose, tikinčiųjų namuose ar bendruomenėse. Tad, norint patirti šią maldos praktiką, tereikia paieškoti, ir tikrai atrasti galima.

Žemaičių Kalvarijos atlaidai 1995–2007 m.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Jūs rengėte bylą nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui – siekėte, kad Žemaičių Kalvarijos kalnai būtų į šį sąvadą įtraukti. Kaip gimė tokia mintis?  

Istorija prasidėjo iš kito galo. Buvo kilusi mintis ieškoti galimybių Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradiciją pripažinti UNESCO saugomu paminklu – o tada paaiškėjo, kad pirmiausia reikia sulaukti pripažinimo tėvynėje. Teko šią tradiciją pristatyti Briuselyje, 2018 m. Europos katalikų vyskupų konferencijos organizuotoje konferencijoje apie krikščioniškąjį paveldą Europoje – ir ten, ir kitose vietose, kuriose pasakodavau apie Kalnų giedojimą, girdėdavau palaikymą ir padrąsinimą.

Kada toji byla buvo užvesta, ką Jums asmeniškai reikėjo daryti?

Bylos rengimas truko beveik visus 2019 metus, nuo pirminės paraiškos iki bylos pateikimo. Man teko uždavinys visą turimą medžiagą sudėti į „formą“, atstovauti Telšių vyskupijai, kaip pagrindiniam paraiškos teikėjui. Noriu paminėti a. a. prof. habil. dr. Alfonsą Motuzą, jis buvo ir mano mokytojas, jam reikia nusilenkti – šiandien turime jo didžiulį mokslinį palikimą, kuriame yra daugybė vertingos medžiagos apie daugelį mūsų tautoje gyvų liaudiškojo pamaldumo praktikų, tarp kurių – ir Kalnų giedojimo tradicija. Taip pat rėmiausi savo paties moksliniais tyrimais ir vasaros lauko ekspedicijų medžiaga.

Ką naujo duos tai, kad Kalnų giedojimas dabar oficialiai tapo kultūros vertybe?

Padejuojame, kad dažnai ir per daug nuvertiname savo tautą, savo krikščioniškąjį kultūros paveldą, savo kalbą ir t. t. Net ir žemaičiai kartais pasiduoda tam menkavertiškumui – tad šis istorinis įvykis leidžia pamatyti savo krašto kultūrą iš naujo, tartum atgimti savo religiniame / tautiniame tapatumo suvokime. Tik pagalvokime, Kalnus giedame daugiau nei 380 metų – jei mūsų protėviai išlaikė ir „maitinosi“ šia malda – tai kuo mes prastesni?..

Praktiškai šios Kalnų giedojimo tradicijos pripažinimas valstybiniu lygiu leis drąsiau rūpintis sklaida ir ugdymu, giedojimo tradicijos perdavimu jaunajai kartai; gal tai taps impulsu atnaujinti lituanistų, doros ugdymo mokytojų, kultūros darbuotojų ir muzikų rengimo programas – juk iki šių dienų jose nėra deramos vietos „giesmei“, „tradiciniam giedojimui“ ar liaudiškojo pamaldumo praktikoms.

Kaip minėjote, Žemaičių Kalvarijos kalnai nusipelno būti įtraukti ir į UNESCO paveldo sąrašą?..

Taip, kažkada tai buvo svajonė, kuri neatrodė reali, bet kuo giliau tenka pažinti šį unikalų krikščioniškosios kultūros paminklą – gyvą giedojimo tradiciją – tuo labiau suprantu, kad ši tradicija tikrai to verta. Dažnai į tuos sąvadus patenka „atgaivintos“, „prikeltos“ tradicijos, o šiuo atveju mes turime „gyvą“ tradiciją, paplitusią ne tik viename kaimelyje ar vietovėje – turime reikaliuką su didžiąja Lietuvos dalimi. Tai tikrai nėra mažai.