„Laisvė – tai ne tik Dievo žmogui duota malonė, bet ir didžiulis įpareigojimas deramai ja naudotis“

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Brangūs broliai ir seserys,

šiandien čia susirinkome paminėti ir švęsti atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Tai puiki galimybė įvertinti nueitą kelią, peržvelgti sukauptą patirtį, įvardinti pasiekimus ir klaidas ir, žinoma, padėkoti Dievui už galimybę gyventi laisvoje šalyje.

Laisvė – tai ne tik Dievo žmogui duota malonė, bet ir didžiulis įpareigojimas deramai ja naudotis. Laisvė kelia nemažai iššūkių, ypač kai užklumpa pagundos ja piktnaudžiauti. Čia nėra nieko naujo – tai matome nuo pat žmogaus sukūrimo. Ir šiandienos skaitiniai gana aiškiai atskleidžia pagundą siekti pranašumo kitų sąskaita: naudojantis ryšiais, manipuliuojant, ar, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, net panaudojant klastą. Pranašas Jeremijas skundžiasi Dievui dėl priešų nedėkingumo ir piktavališkumo. „Kas gi už gera blogu atsiteisia?“ – jis klausia. Ir kartu atsidūsta: „O jie man iškasė duobę“ (Jer 18, 20).

Kad ir kaip būtų apmaudu, dauguma iš mūsų esame išgyvenę panašią patirtį: žmonių nedėkingumo, pavydo ir sąmokslų. Tai patyrė ir Senojo Testamento pranašai, ir Jėzaus apaštalai, ir, galiausiai, pats Jėzus. Neaplenkė ši patirtis ir tų, kurie savo laiku – prieš trisdešimt metų ir vėliau – aukojo jėgas ir rizikavo tėvynės labui. Kas skelbia tiesą ir daro gera, neretai susiduria su kitų žmonių pavydu. Tada didžiausia paguoda, grįsta krikščioniška viltimi ir pasitikėjimu Dievu, yra ši: galų gale mūsų veiksmų ir motyvų Teisėjas bus Dievas. Žinodami, kad einame kartu su tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, galime pasikliauti jo pagalba. Tad susidūrę su pasipriešinimu, nesupratimu, klasta ar pavydu esame raginami, kaip psalmininkas, kreiptis pagalbos į Viešpatį: „Gelbėk mane, Viešpatie: esi gailestingas!“ (Ps 31)

Šiandienos Evangelijos skaitinyje girdime, kaip Jėzus pakoreguoja valdžios ir galios sampratą. Matome, kad apaštalams nebuvo svetimas nei valdžios troškimas, nei pavydas, nei protekcijų ieškojimas. Atrodo, kad Jokūbas ir Jonas buvo kurti ką tik Jėzaus išsakytam perspėjimui apie Jeruzalėje jo laukiančią kančią. Kai žmogus aklai pasiduoda savo ambicijoms, susiaurėja jo žvilgsnis ir vertinimas – jis nebemato platesnio vaizdo, padedančio įžvelgti sprendimo poveikį bendram gėriui; galvodamas tik apie savo karjerą, užmiršta kitų poreikius, nepaiso šalia esančių žmonių teisių ir jausmų.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus keičia valdžios ir galios sampratą. Jis įspėja pirmiausia tuos, kurie siekia valdžios, kad viršenybė turi savo kainą, gerokai didesnę nei gali pasirodyti. Kalbėdamas apie taurę, Jėzus turi galvoje kraujo kainą, kurią jau rengiasi pats mokėti. Pasak Jėzaus, viešpatavimas, pavergimas, išnaudojimas, priespauda yra klaidinga laikysena. Jis iš esmės keičia pamatinę nuostatą: „Jūsų tarpe neturi taip būti“ (Mt 20, 26).

Įdomu, kad Jėzus nesmerkia noro pirmauti, būti priekyje, vadovauti. Pateikdamas save kaip pavyzdį, jis sako, kad galia visų pirma yra duota tarnauti. Visos pozicijos, postai, atsakomybės, aukštos pareigos – tai tik priemonės geriau tarnauti kitų gėriui. Valdžia mums suteikiama ne dėl mūsų pačių, o dėl tų, kuriems esame kviečiami padėti savo tarnyste. Ir Jėzus puikiai žino, kad net ir su visišku atsidavimu tarnaudami kitiems, rizikuojame likti neįvertinti, atmesti, persekiojami.

Todėl, prisiimant vadovavimo pareigas, itin svarbi vidinė motyvacija. Krikščioniškai kalbant, tai reiškia vykdyti ne savo, o Dievo valią. „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ – klausia Jėzus savo sekėjų. T. y. ar esate pasiryžę paaukoti net savo gyvybę? Įdomu, kad apaštalas Paulius vėliau taip kalba ir apie vyro vaidmenį šeimoje – „Jūs vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Tai reiškia, kad vyras turi būti pasirengęs už žmoną guldyti savo gyvybę. Galvodami apie valstybę šiandien minime ir tuos signatarus bei bendražygius, kurie ryžosi Kovo 11-osios žingsniui prieš trisdešimt metų, tuo metu aiškiai suvokdami riziką. Esame jiems dėkingi už drąsą ir ryžtą pasirinkti laisvę suvokiant, kiek nepatogumų ir kokių grėsmių toks pasirinkimas atneš. Ir šiandien, manyčiau, tas Jėzaus klausimas būtų geras lakmuso popierėlis kiekvienam, kuris prisiima sąmoningo piliečio ir valdžios atsakomybę.

Dievo valia visada palanki žmogaus išganymui. Visa, ko Dievas trokšta, – tai žmogaus laimės čia, žemėje, ir amžinybėje. Jėzus mums davė gaires ir parodė kelią į tvarią laimę. Gairės – tai pamatinės nuostatos ir vertybiniai principai, kuriais krikščionys kviečiami vadovautis priimdami sprendimus. O kelias tiek į laimę, tiek ir į laisvę, be kurios laimė neįmanoma, neišvengiamai eina per kryžių. Kaip nėra išganymo be kryžiaus, taip nėra laisvės be kovos.

Gyvendami pagal Dievo valią, susiduriame su iššūkiu jo siūlomą sprendimą vertinti labiau nei savo. Todėl neretai tenka tikėti rizikuojant, tai reiškia pasitikėti, kad Dievas visa išveda į gera. Kontroliuoti linkusiam žmogui tai itin sunku, tačiau toks pasitikėjimas yra geriausia išeitis susidūrus su nežinia ir baime dėl ateities. Žvelgdami į savo tautos istoriją, ypač į paskutiniuosius 30 metų, galime remtis Dievo ištikimybe. Su jo pagalba nusikratėme okupacijos, su jo pagalba išvengėme karo, jo padedami gyvename laisvėje. Su jo pagalba išgyvensime ir epidemiją, dėl kurios esame priversti keisti planus. Nepamirškime, kad galų gale visa išeina į gera mylintiems Dievą.

Tiems, kurie kovojo dėl Lietuvos laisvės, reikėjo drąsos, ryžto ir stiprios valios, kad savo pastangomis pasiektų išsvajotą tikslą. Šiandien mes džiaugiamės atkurta Lietuvos Nepriklausomybe. Visgi šiandien turime naujų iššūkių, kurie reikalauja ne mažiau drąsos, ryžto ir valios atkurti naują laisvę – mūsų širdžių laisvę, idant būtume tikrai laisvi žmonės: laisvi nuo pavydo, galios troškimo, vien savanaudiškų siekių bei planų. Kad būtume laisvi piliečiai, pasirengę vykdyti ne savo valią, o kurti laisvų ir vienas kitą mylinčių žmonių visuomenę.

Šiuo metu Bažnyčioje yra gavėnia – laikotarpis, per kurį esame kviečiami apmąstyti Kristaus kančią, patikrinti savo sąžinę ir daryti atitinkamus pokyčius. Šiandienos šventė irgi yra proga savęs paklausti, kaip man sekasi gyventi šioje laisvėje, – ar mano širdis yra tikrai laisva nuo savanaudiškumo, galios ir garbės troškimo, kiek turiu vidinės laisvės, kad siekčiau užtikrinti Lietuvos laisvę? Kiek aš ją vertinu? Kiek prisidedu prie visų bendro gėrio kūrimo? Galiausiai, kiek aš myliu Lietuvą ir ar didžiuojuosi būdamas jos piliečiu? Prašykime Dievo, kad ir mes, kaip apaštalai šiandienos Evangelijoje, išmoktume pamoką, kad vadovauti – tai tarnauti ir kad Dievo karalystės plėtimas yra visiems Jo mokiniams skirta misija.

Šiandien dėkokime Dievui. Dėkokime tiems, kurie kovojo ir guldė savo galvas už mūsų laisvę, kuria gyvename šiandien. Dėkokime ir tiems, kurie prieš 30 metų atvedė prie sprendimo atkurti nepriklausomybę ir lemiamu momentu rizikavo žengdami šį ryžtingą žingsnį. Tegul mūsų dėkingumas reiškiasi laisva sąžine, atsakingu pilietiškumu ir sąmoningu krikščionišku elgesiu. Amen.

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo pamokslas 2020-03-11 Vilniaus katedroje, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį