Nobelio premijos laureatė S. Aleksijevič: „Rusijos visuomenė šiandien yra ligota“

Psichoterapeutai žino, kad iš trauminės patirties išsivaduojama tik leidžiantis iki jos gelmių, analizuojant ir darant išvadas. To neatlikus tiek žmogus, tiek tauta lieka uždaryti savo praeityje ir praranda galimybę gyti. Tačiau šalys skirtingai vertina savo istorines traumas, kurios lyg ir turėtų vienyti.

Garsus Rusijos žurnalistas Nikolajus Svanidzė kovo 5–6 dienomis Vilniuje vykusioje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ pažymėjo, kad Antrasis pasaulinis karas, kurį rusai vadina Didžiuoju Tėvynės karu, yra trauma, įkalinusi juos tikėjime, kad jie visuomet buvo ir yra teisūs: ir kai nugalėjo nacistinę Vokietiją, ir kai išlaisvino Europos kaimynines šalis, o po to jas okupavo. Dar viena trauma – požiūris į totalitarinę praeitį. Atgimstantį pasididžiavimą Stalino režimu, kurio metu vyko Holodomoras ir buvo pražudyta milijonai gyvybių, N. Svanidzė vertina kaip Stokholmo sindromo, kurio metu auka tapatinasi su budeliu, pasireiškimą: „Buvome didinga imperija…“

Konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“. Rasos Baškienės nuotrauka

Konferencijoje savo komentarą apie dabartinę Rusijos situaciją pateikė ir Nobelio premijos laureatė rašytoja SVETLANA ALEKSIJEVIČ.

Rusija turi sudėtingą santykį ne tik su ateitimi, bet ir su praeitimi. Visuomenei primetamos valstybinės ideologijos idėjos, kuriose vis dar gyvas imperializmas ir komunizmas. Tačiau niekas nėra aptarta, apie nieką negalima pasakyti tiesos. Rengiamasi kriminalizuoti tuos, kurie apie Didįjį Tėvynės karą išsako kitokį nei Stalino požiūrį. Negalima kalbėti apie naujai atrastus lagerius, neanalizuojamas komunizmas. Rusijos elitas yra paralyžiuotas. Lyg ir egzistuoja baimė, bet neaišku, kokia ta baimė. Valdant Stalinui galėjai už teisybę atsidurti lageryje, o dabar, pasiteiravus vieno žinomo teatro kūrėjo, kodėl jis tyli ir nepasako tiesos apie tai, kas vyksta Rusijoje, jis atsakė: „Iš manęs atims teatrą…“ O sūnus turi restoranėlį… Žinote, tai jau visai kitoks, naujas Rusijos inteligentijos santykis su valdžia.

Nuo Ivano Rūsčiojo laikų žmonės rizikavo, kalbėjo netgi žinodami, kad už tas kalbas gali tekti sumokėti gyvybe. Šiandien tas elito paralyžius rodo tam tikrą suvokimo nebuvimą. Kažkur pradingo tai, kas kažkada buvo vadinama darbu stalčiui ar samizdatu. Bet turėtų būti bent vidinis atsakas tuomet, kai lieki akis į akį su pačiu savimi. Nežinau, kaip su tuo susitvarko mano kolegos intelektualai. Visi atranda tam tikrų interesų, tačiau per mažai yra žmonių, kurie drįstų kažkuo rizikuoti.

Negalėčiau tvirtinti, kad būtent Putinas atstato tuos Stalino muziejus ar biustus, kurie vėl dygsta Rusijos žemėje – tą daro pati liaudis. 

Vyksta marginalių jėgų puolimas: dar prieš kokius penkiolika metų negalėjai įsivaizduoti, kad kas nors rimtai traktuotų A. Dugino idėjas apie didžiąją Rusiją. Bet staiga valstybės vadovai pradeda jį cituoti, iš praeities traukti jo ir panašių į jį skelbtas idėjas. Galima būtų prisiminti rašytoją Varlamą Šalamovą, dvidešimt metų praleidusį Stalino lageriuose ir parašiusį geriausias knygas apie gulagą. Jis rašė, kad lageris nužmogina ir budelį, ir auką. Mums belieka tik konstatuoti, kad ta būsena, kurioje dabar atsidūrė Rusijos valdžia ir jos visuomenė, kažkuo panaši į sovietmetį. Nėra to pasipriešinimo, kuris buvo ankstesniais laikais, kai gyveno A. Gercenas ir kiti.

Niekas nebekalba apie svarbiausius dalykus. Atrodo, kad visuomenės kaip ir nėra. Yra tik žmonės, turintys pinigų, ir žmonės be jų. Tą sakau kaip menininkė, keliaujanti po kažkada buvusią galingą šalį ir besikalbanti su žmonėmis. Matau, kad valstybė ir jos žmonės tą prarastą galingą ideologiją stengiasi pakeisti religija. Negalėčiau tvirtinti, kad būtent Putinas atstato tuos Stalino muziejus ar biustus, kurie vėl dygsta Rusijos žemėje – tą daro pati liaudis.

Savo valdymo pradžioje Putinas netapo rusiškuoju Vaclovu Havelu, galėjusiu traukti tautą iš sąmonės tamsos. Atvirkščiai, jis tik reagavo į tai, kas glūdėjo tautos gelmėse. Pradėjusi važinėti po Rusiją įsivaizdavau, kad visi laukė tos devyniasdešimtųjų metų revoliucijos. O pasirodė, kad iš tikrųjų jos laukė tik demokratinės jėgos. Kalbėdama su paprastais žmonėmis sužinodavau, kad jos niekas nelaukė, kad ji buvo absoliučiai netikėta. Ir tuo labiau niekas nelaukė jokio kapitalizmo. Visi norėjo socializmo su žmogišku veidu. Kapitalizmui niekas nebuvo pasirengęs, Rusijos liaudis jo nenori, ir tai gimdo naujų plyšių visuomenėje.

Sutinku su žmonėmis, sakančiais, kad ta valdžios ideologija, primetama visuomenei, yra laikinas reiškinys. Nueis ši valdžia ir bus visiškai kitokia Rusija, atsiras kitokios jėgos, tik neaišku, ar jos išsilaikys. Kartu su bičiuliais daug domimės apie laikus prieš revoliuciją, prieš Hitlerį, ir toje praeityje nerandame atsakymų dabarčiai – niekas nesupranta, dėl ko mes leidomės į tą pragarą. Trisdešimt metų rašiau rusiškojo komunizmo istorijos enciklopediją, ir man rūpėjo du klausimai: kodėl leidomės į tą pragarą ir kodėl mūsų kančios nekonvertuojamos į laisvę? Ir, deja, turiu prisipažinti, kad atsakymų į šiuos klausimus aš neradau.

Užėjęs į bet kuriuos namus susiduri su skausmu, apie kurį išgirdęs negali atsigauti. Susitinki su tuo didžiuliu skausmu… ir su vergove. Tarpusavyje jie taip susiję, kad nebežinai, kaip atskirti vieną nuo kito. Nesuprantu, kodėl pats žmogus nenori to padaryti. Net negaliu to pavadinti trauma. Galiu tik pasakyti, kad šiandien Rusijos visuomenė yra ligota. Žmonės sutrikę, pikti… Kadaise jie būdavo sodinami į kalėjimą už Šalamovo, Solženicyno knygas, o dabar krūvos tų knygų dulka knygynuose, ir niekam jos per daug neįdomios. Mes lyg ir sukamės savo rate, bet patekti į tą giluminį liaudies sluoksnį nesugebame. O va Putinas sugebėjo. Užteko pasakyti: „Rusiją žemina, mus supa priešai…“

Visada galvojau, kad pažinimas ateina per skausmą – ypač Rusijoje, bet nesuprantu, kodėl mes vis sukamės tame rate, nesistengdami iš jo ištrūkti? 

Lankantis Maskvoje mane sukrėtė vaikiškų kariškų drabužėlių parduotuvė. Užeinu į tą parduotuvę ir matau kariškus rūbelius keturmečiams. Kalbuosi su pardavėjomis, o joms atrodo, kad prekiauja visiškai normaliomis prekėmis… Lankiausi Miroslavlyje, mačiau vaikų darželiuose organizuojamus karinius rytmetėlius, o kitoje vietoje tuo metu rinkosi kažkokia religinė bendruomenė. Ir pastebėjau tą vergo jauseną: „Aš Dievo tarnas, Dievas išgelbės Rusiją…“ Prisiminiau vieną moterį, kurios sukrečiančią karo metų istoriją esu aprašiusi – tai buvo geriausias mano pasakojimas. Ir ji, ta moteris, sako: „Reikėtų nueiti pas batiušką ir paklausti, ar galiu įsigyti šuniuką…“ Aš jai sakau, kad Dievas apsčiai turi ir kitų darbų, tad pati galėtumėte išspręsti tą šuniuko klausimą. Suprantate, čia susiduria ta skausmo didybė ir faktas, kad kažkas turi pasakyti, ar tau reikalingas šuniukas…

Po trisdešimties metų tyrinėjimo likau visiškai suglumusi: kodėl mes taip lėtai kapstomės iš tos praeities tamsos? Visada galvojau, kad pažinimas ateina per skausmą – ypač Rusijoje, bet nesuprantu, kodėl mes vis sukamės tame rate, nesistengdami iš jo ištrūkti?

Šiandien norėčiau parašyti dvi knygas: viena būtų apie meilę, o kita – apie tamsą, kai žmogus jau senas ir keliauja į mirtį. Norėčiau pasodinti savo būsimus pašnekovus tokiame egzistenciniame pitačioke (liet. – kamputis) ir priversti juos, nesislapstant už valstybės ar kažkokių idėjų, atsakyti į klausimus. Nes akivaizdu, kad niekas nesupranta, kas šiandien vyksta. Man svarbu, kad jie kažką atsakytų.

Kovo 5–6 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, kurią organizavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su Andrejaus Sacharovo tyrimų centru, Vilniaus universiteto Psichologijos institutu ir kitais partneriais. Šioje konferencijoje, kurioje pirmą kartą po vienu stogu diskutavo diplomatai, istorikai, rašytojai, psichologai ir psichiatrai, buvo keliami klausimai, ar moksliniai psichoterapijos laimėjimai gali padėti didesniems subjektams, tokiems kaip tauta, įveikti savo kolektyvines traumas, kurias sukelia karas, etninis ir religinis smurtas, genocidas, žudynės ar politinė priespauda? Konferencijoje buvo nagrinėjamas kolektyvinių traumų lygis tarp skirtingų tautų, ištirti sėkmių ir nesėkmių atvejai gydant trauminius padarinius ir potrauminius sutrikimus, šie atvejai buvo vertinami iš psichoterapijos specialistų perspektyvos.

Konferencija priėmė deklaraciją dėl kolektyvinės traumos įveikos būdų, kuria konstatuota, kad kolektyvinė trauma yra asmenybės raidai, vidaus politikai ir tarptautiniams santykiams esminę įtaką daranti patirtis. Šių patirčių – tokių kaip kolonializmas, vergovė, genocidas, okupacija – įveika veda visuomenes žmonių ir tautų susitaikymo link. Svarbu įveikti traumuojančią praeitį, kad ji neužgožtų dabarties ir nedarytų neigiamos įtakos visuomenės raidai.

Konferencija subūrė unikalų pripažintų ekspertų būrį iš Europos, Azijos ir Amerikos, įskaitant 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatę Svetlaną Aleksijevič (Baltarusija), keturis kartus nominuotą Nobelio taikos premijai profesorių Vamiką Volkaną (JAV), buvusį užsienio reikalų ministrą MJ Akbarą (Indija), ESBO vyriausiąjį tautinių mažumų komisarą ambasadorių Lamberto Zannier ir daugelį kitų.