2020 03 12

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vienuolė ir „niūchai“ (IX). Priklausomybė kaip dovana ir vidiniai pokyčiai

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalisSeptinta dalis; Aštunta dalis

Dažnai sakoma, kad į gera išeina net labai sunkūs dalykai. Visgi keblių situacijų akivaizdoje neretai tampa labai sunku tuo tikėti ir kliautis – nelaimės, nesėkmės ir netektys objektyviai prislegia ir palieka pasekmių. Antropologinio tyrimo metu vienas iš netikėtų atradimų buvo įžvalga, kad sveikdami priklausomi asmenys ima kitaip matyti priklausomybę – nepaneigdami visų sunkių su ja susijusių dalykų pamažu ją ima suvokti kaip dovaną, kaip galimybę.

Pamažu kinta asmens santykis su priklausomybe, su savo situacija: iš kovojimo, priešinimosi, neigimo, priklausomybės, kaip sunkios kovos suvokimo, keičiasi į nuolankų ligos priėmimą, susitaikymą su ligos tikrove (bet ne pasidavimą ligai). Kai kurie žmonės su nuostaba dalijosi, kad būtent iš savo gyvenimo įvykių svarstymo pavyko atpažinti su priklausomybės patirtimi susijusius gerus dalykus. Marius tai apibūdino taip: „Man sesė sakė: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“, tai – tikrai išeina!“ Rytis sakė, jog man Dievas davė šią ligą, ir aš susigyvenau su ja šiai dienai, ir aš kažkokią pagarbą jaučiu tai ligai, kad suteikė ta liga man labiau pažint save, atrast tas spragas, kur aš dariau, ir jas nebedaryt. O Tautvydas bendruomenėje vykusių Mišių metu, kai kunigas po Šventojo Rašto skaitinių pakvietė pasidalinti mintimis apie Dievo Žodį, naują požiūrį į priklausomybę įvardijo taip: „Aš pradedu dėkot už savo ligą. Pradedu įsimylėt savo priklausomybę.“ Taip pat ir kiti tyrimo dalyviai sakė, jog priklausomybės kaip prakeiksmo samprata pakito į priklausomybės kaip dovanos matymą.

Plius dabar aš galiu pasakyt apie savo priklausomybę, kad tai yra mano dovana. Jeigu nebūtų visko taip prieš tai (prieš sveikimą), negaučiau to supratimo apie gyvenimo esmę, ką žinau dabar, ir aš tikrai turiu savo tą žinojimą, tą savo teisybę, ir aš tikiu, kad aš nugyvensiu normalų, prasmingą gyvenimą. Aš džiaugiuosi (dėl priklausomybės) dabar. (Morta)

Monikos nauja patirtis pasižymėjo tuo, kad pradėjo suvokti priklausomybę kaip galimybę augti, mokytis ir keistis: „Dabar mano požiūris į tą ligą kaip Dievo dovaną, nes iš tikrųjų per ją, per paskutinį savo atkritimą aš daug ką supratau, aš tapau dėkinga, aš supratau, aš pradėjau vertinti savo gyvenimą, kiekvieną dieną, iš tikrųjų. Aš pradėjau po biškį mylėti save.“ Kiti informantai dalijosi būtent dėl priklausomybės patirties atrastais naujais dalykais, pavyzdžiui, Augustinas net pats negalėjo patikėti, kad nori studijuoti – anksčiau niekada nenorėjo. Ankstesnė šių žmonių patirtis buvo pažymėta neviltimi, nesibaigiančiu kentėjimu ir kova, o nauja situacija pasižymi supratimu, kad net sergant priklausomybės liga yra prasmė ir viltis.

Aš vienu metu, ta prasme, buvau sugalvojęs tokį, nu, kad visa, ką aš turiu, nu, ne šiaip sau. Ir ta liga, ir tie visi mano praradimai, ir išgyvenimai, nu, ta prasme, jie kažkam skirti, man ne šiaip sau. Ir žinot, aš bandžiau nusižudyt kažkada, perdozuot, ir man nepavyko. Tai šiandien suprantu, kad dar ne mano laikas. (Mykolas)

Pakitęs požiūris į priklausomybę atveria galimybes ir vidinei kaitai. Su nuostaba dalis informantų pasakojo apie sveikimo procese imtus kelti tikslus, svajones: pirmiausia prasmingai gyventi, kad gyvenimas nebūtų tuščias (iki blaivumo periodo kaip vienintelį gyvenimo tikslą daugelis įvardijo siekį vartoti).

Ieva dalijosi savo sielvartu dėl to, kad jai beveik trisdešimt, o ji didelę dalį savo laiko ir gebėjimų iššvaistė, nieko nesukūrė, tačiau dabar turi vilties kažką keisti. Atsiranda viltis gyventi kokybišką gyvenimą, siekti save ugdyti ir patirti visą gyvenimo grožį: Žinok, aš noriu dabar gyvent, anksčiau nenorėjau, – sako Ieva, o Morta tai įvardija: Aš jauna, aš turiu tiek galimybių: viskas mano rankose, aš galiu padaryt viską, reikia nestovėt vietoj, irgi daryt kažką, stebuklų nebūna, tai yra, būna, Dievas daro, bet ir tu turi daryt.

Ta kaita atrodo neįtikėtina – Tautvydas sakė: „Čia pamatai, koks žmogus sužeistas turi vilties gyventi.“ Vilties, kad pavyks sukurti naują gyvenimą. Mirties nuojautą, neviltį ir baimę keičiančios vilties. Nes supratau, kad Dievas mane myli iš tikrųjų, nes aš esu kitoks, nesu toks kaip visi, esu kažkuo išskirtinis, ir Dievas nori, kad aš toks būčiau, kad gyvenčiau (Klaidas).