2020 03 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

„Mažoji studija“. Ką filosofija gali pasakyti apie moralę ir politiką?

Alex Block/Unsplash.com nuotrauka

Vienoje iš „Mažosios studijos“ laidų profesorius Alvydas Jokubaitis pabrėžė, kad Lietuvoje mažai kalbama apie moralę, filosofiją ir retai kada keliami klausimai apie tai, ką reiškia gyventi gerą gyvenimą. Šįkart „Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ buvo aptariamos moralės ir politikos filosofijos problemos. Laidoje dalyvavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantai Aistė Noreikaitė ir Simas Čelutka. Juos kalbino „Mažosios studijos“ bendradarbis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Laurynas Peluritis. 

L. Peluritis pradėjo laidą kalbėdamas apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje dažnai  susiduriama su moraliniu skepticizmu, t. y. nenoru galvoti gėrio ir blogio kategorijomis. Kitaip tariant, dažnai vengiama klausti pamatinių, su mūsų praktine tikrove susijusių filosofinių klausimų, o pagrindinis jų – ką reiškia gyventi gerą, dorą gyvenimą? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? 

„Klausimai, kuriuos keliame dabar, mažai skiriasi nuo tų, kuriuos kėlėme anksčiau – tiek antikoje, tiek viduramžiuose. Mums vis dar įdomu, koks veiksmas yra geras arba blogas, kas yra gėris arba blogis, kas yra geras gyvenimas ir kaip tokį gyvenimą gyventi“, – kalbėjo Aistė Noreikaitė. Ji prisiminė ir vieną iš savo disertacijos autorių – filosofą Robertą Spaemanną – kuris sakė, kad moralės filosofijai ir etikai nėra būdingos naujovės, šiose disciplinose egzistuojantys klausimai yra amžini. 

„Moralėje ir etikoje nėra kalbama apie moralinę, technologinę pažangą, joje egzistuoja tos pačios gyvenančios, sprendžiančios, veikiančios gyvos būtybės. Tikėtina, jog viskas, ko reikia – iškelti tuos pačius svarbiausius mums klausimus vis kitomis istorinėmis aplinkybėmis ir tada mėginti į juos atsakyti. Tiesa, skirtumų labiausiai matyčiau ne turinyje, o formoje, t. y. kaip mes keliame šiuos klausimus“, – tęsė Aistė Noreikaitė. 

„Jeigu atsiverstume Aristotelio „Nikomacho etiką“, ji būtų suprantama daugeliui netgi neturinčių filosofinio išsilavinimo, tačiau šiuolaikinės moralės filosofijos tekstas taip lengvai nepasiduotų. Dauguma jų yra stipriai teoretizuoti, labai atitrūkę nuo to, kaip apie etinius ir moralinius klausimus mes mąstome kasdienybėje. Labai dažnai jie virsta bandymu kalbėti apie moralinius ir etinius dalykus formalizuotomis, loginėmis formulėmis. Skaitant tokius tekstus kyla klausimas, ką visa tai dar turi bendro su mūsų praktine tikrove, su tuo, kas mums, kaip veikiantiems subjektams, rūpi“, – apie metaetikos kryptį šiuolaikinėje filosofijoje kalbėjo Aistė Noreikaitė. Toks mąstymo būdas ir forma, anot jos, labiausiai būdingi šiuolaikinei anglosaksiškai filosofijai, kuri, atrodo, net nenori išeiti „už“ savo pačios apsibrėžtų kalbėjimo ribų. 

Minėtasis R. Spaemanas, anot A. Noreikaitės, kelia pamatinius klausimus. Pavyzdžiui, kas yra teisingumas, kas yra asmuo, kas yra meilė, kas yra draugystė. Iš pažiūros gali atrodyti keista – kam reikalingas filosofas, keliantis šiuos klausimus? Juk tokius klausimus kelia kiekvienas iš mūsų. Tačiau žmonija per pastaruosius kelis tūkstančius metų nesugebėjo atsakyti nė į vieną iš šių klausimų. 

„Tokių klausimų kėlimas leidžia mums geriau suprasti tiek save, t. y. tuos, kurie dalyvauja praktiniame pasaulyje ir jį kuria savo veiksmais, savo sprendimais, taip pat ir tą praktinį pasaulį, kuris mus supa – tiek etiką, tiek politiką“, – pažymėjo A. Noreikaitė

Pokalbį apie praktinio gyvenimo santykį su filosofija tęsė S. Čelutka. Ką filosofija apskritai gali pasakyti apie politiką?

„Mano disertacijos autoriai kaip tik svarsto šią problemą. Tiek Hannah Arendt, tiek Carlas Schmittas, tiek Michaelis Oakeshottas yra žinomi kaip tie autoriai, kurie kvestionavo tokį filosofijos ir politikos santykį, pagal kurį, filosofas, pamatęs chaotišką politikos pasaulį, nori pasiekti kažkokį aukštesnį kontempliacinį lygmenį ir ten niekieno netrukdomas apmąstyti kokias nors amžinąsias tiesas, maksimas ir priesakus, o tada grįžti į politinį gyvenimą ir pritaikyti tiesiogiai tas atrastas tiesas ir taip tarsi sutramdyti politikos chaosą: įtvirtinant kažkokias nepajudinamas, nekintamas tiesas. Šie autoriai buvo ganėtinai stipriai nusistatę prieš tokį filosofijos ir politikos santykio supratimą. Jiems norėjosi kaip tik reabilituoti kasdienio, praktinio, politinio gyvenimo statusą ir autoritetą, jie visi norėjo pabrėžti, kad mums reikia labai rimtai ir pagarbiai vertinti tai, kaip kasdieniai politiniai veikėjai, mes, kaip piliečiai, veikiame politiniame gyvenime. Jeigu bandome politiką kažkaip sukontroliuoti standartais ar principais, kurie taikomi iš visiškai kitokios srities – šiuo atveju iš metafizinės kontempliacijos – tai mes iš esmės paneigiame pačią politikos prigimtį. O mums kaip tik reikia pirmiausia išsiaiškinti, kas yra politika, ir tik po to galime mėginti žiūrėti, ar pačiame politiniame gyvenime įsitvirtina tam tikras reguliarumas, pastovumas, struktūros. Šie autoriai bando žiūrėti į politiką kaip į kasdienio patyrimo erdvę, kurioje veikiame mes kartu su kitais bendrapiliečiais“, – kalbėjo S. Čelutka. 

S. Čelutka akcentavo, kad svarbu į politiką žiūrėti ne iš „dramblio kaulo bokšto“, o atsižvelgti į kasdienę politikos patirtį, t. y. vertinti, kaip apie save mąsto politikai, piliečiai, o tai, kaip jie apie save mąsto, galbūt galėtų būti ir tiesos grūdas.

Daugiau klausykite audioįraše: 

Parengė Kristina Tamelytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.