2020 03 13

Milda Vitkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Vysk. K. Kėvalas apie krikščionišką požiūrį į sveikatą: kiek myliu save, tiek myliu Dievą

Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Roko Balsio nuotrauka

Vakar per tikybos pamoką mokinys paklausė, ar mes esame saugūs dėl koronaviruso. Per daug nepamąsčius atsakiau, kad niekada nesame saugūs. Pavyzdžiui, mūsų pašonėje nuo kitos mokyklos stogo byra čerpės, o kovo 11-ąją perspėjančius „stop“ ženklus nudraskius vėjui, pro šalį einantįjį stogo atplaiša gali bet kada sužeisti. Po kelių valandų išgirdusi, kad dviems savaitėms uždaromos mokyklos, supratau, kad tai buvo rimtas klausimas, o ne bandymas vilkinti pamoką. Jei galėčiau sugrįžti atgal, atsakyčiau, kad tikrai niekada nesame saugūs, bet dėl to krikščionys kasmet ir keliauja per adventą ir gavėnią, nes tai laikas vis iš naujo pasitikrinti, ar dalykai, kuriems atiduodu tiek daug laiko ir širdies, tikrai yra patys svarbiausi.

Per šią gavėnią turime susiorientuoti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Mes iš tiesų turime susirūpinti savo ir kitų sveikata, bet kaip tai padaryti sveikai. Juk perdėtas rūpinimasis sveikata irgi nesveikas. Krikščionys visada rimtai žiūrėjo į kūną, sako vyskupas KĘSTUTIS KĖVALAS. Pats Viešpats Jėzus Kristus įsikūnijo. Jei nepaisome kūno, nesame krikščionys, sako jis. O ką reiškia paisyti savo kūno? Ir kodėl atrodo, kad esame linkę jo nepaisyti? Atsakymui ganytojo įžvalgos apie meilę sau ir krikščionišką požiūrį į sveikatą, kurį jis pristatė vasarį Palangoje vykusioje Studentų ateitininkų akademijoje „Visu kūnu ir visomis jėgomis“.

Kiek myliu save, tiek myliu Dievą

Jėzaus klausia: Mokytojau, koks įsakymas svarbiausias? Tuo metu buvo apie 630 įvairių įsakymų, tad išrinkti svarbiausią buvo rimtas egzaminas. Jėzus jį gana lengvai išlaiko – pakartoja du žinomus įsakymus, kurie nuskamba naujai ir revoliucingai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Sujungęs du įsakymus, Jėzus naujai nušviečia, kaip žmogus turėtų gyventi. Visus santykius – su savimi, Dievu, kitais – Jis traktuoja kaip visumą. Jeigu kliba vienas santykis, kliba ir kitas. Negali sakyti, kad myli Dievą, bet žmogaus – ne, nes per artimo meilę yra pamatuojama meilė Dievui. Tiek, kiek myliu jus, tiek galiu sakyti, kad myliu Dievą. O toliau dar geriau – kiek myliu save, tiek myliu Dievą. O ką reiškia mylėti save?

Mylėti save – tai paisyti prigimties

Vienas iš stipriausių krikščioniškosios antropologijos teiginių yra, kad žmogus turi prigimtį. Žmonių reakcijos visose kultūrose ir visais laikas yra panašios – savisauga, meilė šeimai, sakymas, kad turiu pirkti kiek įmanoma pigiau, o parduoti kiek įmanoma brangiau. Tai yra prigimties apraiškos, į kurias reikia atsižvelgti. Per pagarbų žvilgsnį į savo žmogišką tikrovę prigimtį atkoduojame. Vienas iš tokių žmogaus prigimties atkodavimo žemėlapių yra Šventojo Rašto žodžiai, užrašyti istorijomis, metaforomis, kuriose pasirodo pati geriausia ir pati baisiausia žmogaus versija. Žmogus yra trapus, bet su Dievo pagalba gali tapti šventuoju, t. y. mylėti taip kaip Jėzus Kristus. Nuo požiūrio į žmogų priklauso, kaip mes žiūrime vienas į kitą, kaip mezgam santykius, kaip jaučiamės. Save mylėti, pagarbiai žiūrėti į savo kūną – tai paisyti savo prigimties.

„Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pr 1, 5). Labai įdomu, kad sukūrimo pasakojime pirma ateina vakaras, o tik paskui rytas. Jeigu vakare nekreipsiu dėmesio, kad ateina rytas, ir negulsiu laiku, mano rytas bus pagiriotas, lyg būčiau visą vakarą ūžęs. Šiandienos didžioji drama ir didysis pagundų šaltinis yra disciplinos stoka, kas iš tikrųjų yra meilės sau stoka, nes per tai prarandamas ryšys su savimi.

Evgenios Levin nuotrauka

Save pažinti, priimti ir atiduoti

Yra trys meilės sau lygmenys. Pirmas – save pažinti. Jei nepažįstu savęs, savęs nemyliu. Pažinimas įgyjamas per gyvenimo patirtį. Protingas žmogus mokosi iš savo klaidų, dar protingesnis – iš kitų. Tam reikalingas nuolankumas – mokytis priimti kitų ir savo patirtį su pasitikėjimu, jog tai yra svarbi pamoka.

Antra – save priimti, t. y. gebėti žvelgti į save su meile ir giedrumu, nes žmogus linkęs save kankinti. Turiu į save žiūrėti švelniai: gal šiuo metu man nesiseka, bet Dievas, mano tėvas, davė man jėgų, todėl pasiseks. Turiu sugebėti sau atleisti ir susitaikyti ir su savimi. Žinome, kad visos ligos kyla dėl streso, dėl nervinimosi, t. y. dėl negebėjimo sau atleisti. Klausant išpažinčių, ateina žmonių, kurie 60 metų graužiasi dėl savo nuodėmių. Po išpažinties dėkojame Dievui, kad žmogus pagaliau pasiryžo ir nuodėmės našta atlėgo, bet, jei jis nebūtų laukęs 60 metų, jo istorija būtų visai kitokia: būtų kitaip patyręs save, kitus ir Dievą.

Galiausiai – save atiduoti. Jei nerandu kur save atiduoti, gyvenu tik sau. Save atiduoti reiškia gyventi dėl tikslo. Kadangi meilė yra santykis, bendrystė, kuo daugiau bendrauji, tuo labiau pajunti pilnatvę. Tai puikiai iliustruoja angliškas žodis holy, kuris panašus į žodis whole – visas, pilnas. Šventumas yra pilnatvė, o pilnatvę atrandame per santykį. Tam reikia išminties, kurios semiamės iš asmeninės patirties ir iš Bažnyčios mokymo, įskaitant Šventąjį Raštą. Negaliu savo gyvenimo padaryti bandymų poligonu ir išbandyti, ar tikrai viskas, kas draudžiama, yra taip blogai. Išmintis reiškia mokymąsi iš savo ir kitų patirties, iš Bažnyčios mokymo, kas yra blogai, ir eiti į priekį, o ne eksperimentuoti.

Norint save atiduoti, reikia ir valios. Turėti valios reiškia turėti jėgos rinktis tai, kas yra gera. Tai ir yra žmogaus laisvė – turėti valios daryti tai, ką žinai esant gera, kol galiausiai pasidaro gera daryti gera.

Fontgombault vienuolyno benediktinai. Rorate Caeli nuotrauka

Dienotvarkė – krikščionių išradimas

Gyvenime labai svarbu patikrinti savo įpročius, nes jie mus „veža“. Dorybės – geri įpročiai, ydos – blogi. Taip pat reikalinga disciplina – tvarka. Įpročius reikia apriboti tam tikromis taisyklėmis. Šiandien visi didžiuojamės, kad turime kalendorius, o iš tikrųjų – tai tik kitas benediktinų regulos variantas. Benediktinai sugalvojo dieną suskirstyti į valandas: dabar valgysime, dabar melsimės, dabar miegosime, o dabar dirbsime. Tuo metu tai buvo didelis išradimas, nes žmonės laiko neskaičiavo, o jei norėdavo skaičiuoti, išeidavo pažiūrėti į miesto centrą, kur laikrodis rodė tik valandas, be minučių. Štai toks buvo žmonių gyvenimo stilius. Šiandien mes kaunamės dėl valandų bei dėl minučių ir į vieną valandą bandome sugrūsti kuo daugiau susitikimų.

Mes dažnai girdime, kad Apšvieta – tai proto triumfas prieš viduramžius, kurie buvo tamsūs, nes nesinaudojo mokslu, neturėjo supratimo apie evoliuciją ir pan. Visgi, jei pažvelgi į istoriją, pamatai, kad Apšvietos autoriai buvo katalikai, kuriems pradėjus šį projektą, tik vėliau jis buvo pagautas sekuliaraus proto. Isaacas Newtonas, parašęs knygą apie matematinius principus, buvo tikintis žmogus. Dėl to, kad yra tikintis, jis kalba apie principus, apie visatos darną, kuri yra taip pat ir mano kūne, kuris šaukiasi būti darnoje. Jei savo kūno tvarką išderinu, esu neišmintingas, nes sugadinu man duotą dovaną. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.