2020 03 16

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Lietuva, kurią myliu. Totorių bendruomenės pirmininkė G. Miškinienė: „Ši žemė viena, ji mus ir jungia“

Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė. Evgenios Levin nuotrauka
Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai. Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Galina Miškinienė: „Lietuva, kurią myliu.“ Edvino Binderio iliustracija

Galina Miškinienė

Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė

Esu doc. dr. Galina Miškinienė, dirbu Vilniaus universitete. Vilniaus universitete skaitau
paskaitas apie islamo kultūrą Lietuvoje ir vedu kursą apie tiurkų tautas Lietuvoje. Aš – Lietuvos totorė, gimusi Ignalinoje, tarnautojų šeimoje. Šiame mieste, kaip ir Švenčionyse, Zarasuose, negausiai gyveno LDK totorių palikuonys, kurie, kaip ir įprasta mažoms bendruomenėms, telkėsi nedidelėje teritorijoje.

Ignalinos mieste yra Totorių gatvė, joje stovėjo mano senelių namas, tad augdama gyvenau totoriškoje aplinkoje. Dabar Aukštaitijoje totorių, be abejo, jau mažai likę. Ignalinoje baigiau vidurinę mokyklą, vėliau studijavau Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Čia ir apgyniau disertaciją. Sritis – senieji Lietuvos totorių rankraščiai, rašyti arabų rašmenimis, jų turinys, grafika, ortografija ir vertimas į lietuvių kalbą. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Vilniaus universitete. Kai pradėjau domėtis kultūriniu palikimu, nusprendžiau tyrinėti rankraštinę tradiciją.

Vilniaus universitete iki Nepriklausomybės arabų ir senoji turkų kalbos nebuvo dėstomos, o didelė dalis rankraščių buvo būtent tomis kalbomis. Augau sovietinėje Lietuvoje, totorių tradicijos ir papročiai buvo modifikuoti, pasikeitę, tačiau daug mūsų tautai svarbių dalykų pavyko išsaugoti, pavyzdžiui, pagarbą Šventajai knygai. Močiutė atlikdavo religines apeigas, tad suvokimas apie religinę literatūrą ir tradiciją mane lydi nuo mažumės. Sovietmečiu netoliese nebuvo mečetės, tad žmonės vieną kartą per metus susirinkdavo kapinėse, aplankydavo palaidotus artimuosius ir atlikdavo religines apeigas. Kapinės mums labai svarbios, nes jose galima susipažinti su tradicija ir kultūra tos tautos, kurios atstovai jau palaidoti. Pamatyti, kokia tvarka, kokie užrašai, kaip jie keitėsi.

Visuomet stebėjau savo močiutę – tai man padėjo išlaikyti mūsų tautos kultūrą ir jos savitumą, suvokti savo tapatumą. Mačiau, kaip elgiamasi su Šventąja knyga, su maldaknygėmis. Močiutė melsdavosi penkis kartus per dieną.

Didelę įtaką turėjo kasmetinis kapinių lankymas, tuo metu susiburdavo ir kiti totoriai. Kai buvau paauglė, teko dalyvauti totoriškoje šventėje – vardo suteikimo ceremonijoje. Apeigos arba religinės šventės buvo rengiamos namuose, viešų susibūrimų anuomet būti negalėjo. Prisimenu, prašiau močiutės, kad pamokytų mane maldų, bet ji atsisakė. Mano mama buvo mokytoja, tad laikmetis buvo nepalankus. Senoji karta matė, kas yra okupacija, todėl elgėsi atsargiai ir nenorėjo vaikui atvirai visko perduoti.

Namų lentynėlėje švarioje drobulėje gulėjo Koranas. Ketvirtadienio vakarais senelis ant stalo padėdavo Šventąją knygą, močiutė iškepdavo duonos, šalia padėdavo druskos ir vandens su medumi. Penktadienio rytą močiutė pradėdavo nuo rytinės maldos. Būdama vaikas nuolat matydavau tokį elgesį, tad pamažu tai įaugo į mano kraują. Po Nepriklausomybės – 1996 metais – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete buvo įkurtas Orientalistikos centras. Žmonės ateina, lankosi, o mums malonu svečius priimti ir papasakoti apie savo istoriją, pavaišinti rytietiška arbata.

Išvykusi iš gimtųjų namų ir studijuodama Vilniaus universitete gavau galimybę tirti savo tautos kultūrą. Kai pradėjau tyrinėti senuosius rankraščius, įvairūs vaikystės prisiminimai atrado prasmę, tapo logiški. Mano islamo ir krikščioniškosios kultūros kursas universitete renkamas kas dvejus metus. Su studentais atrandame labai įdomių dalykų. Kartais per paskaitas atrandame ir studentų šaknis, pavyzdžiui, kieno nors senelis buvo totorius, nors anksčiau apie tai šeimoje nebuvo garsiai kalbama.

Lietuva yra mano gimtasis kraštas. Mano seneliai, proseneliai, proproseneliai yra kilę iš šių žemių. Mano senelis gimė lietuviškame Rasčiūnų kaime. Namuose buvo kalbama lietuviškai ir lenkiškai. Man Lietuva yra labai įvairi ir savita. Čia gali išgirsti daug skirtingų kalbų, sutikti įvairių žmonių ir pažinti jų kultūras.

Turime visi taikiai sugyventi. Mano šeima rodė šį pavyzdį, todėl buvome aplinkinių
gerbiami. Išgirdus totorių muziką suvirpa širdis, pajaučiu, kas esu ir kur, nes mano šaknys yra būtent šioje vietoje. Neįsivaizduoju Lietuvos be ežerų, miškų ir juodos duonos. Aiškiai suvokiu – čia yra mano namai. Žmonės, kurie atvyksta į Lietuvą, turi atrasti savo santykį su šia šalimi, tačiau aš čia gimiau, save laikau lietuve, Lietuvos totore su savo kultūra ir religija. Ši žemė viena, ji mus ir jungia.

Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė: „Lietuvos totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus. Kapines totoriai iki šiol vadina „mizar“ arba „zirec“. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų, nes totorių išpažįstamas islamas skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą.“ Edvino Binderio iliustracija

Senose kapinėse dauguma užrašų ant paminklų jau yra nebeįskaitomi. Užrašai buvo arabų, lenkų, baltarusių ar rusų kalbomis. Šiais laikais atsiranda užrašų ir lietuvių kalba, ir patys paminklai tampa vis labiau panašesni į krikščionių antkapius. Beveik visuose antkapiniuose akmenyse būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė – išskirtinis ženklas, liudijantis, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas.

Tiems, kurie domisi Lietuvos totorių istorija ir kultūra, rekomenduojame ne tik aplankyti Nemėžio gyvenvietėje ar Keturiasdešimties Totorių kaime esančias mečetes ir kapinaites, bet ir nuvažiuoti į ežerais garsėjantį Zarasų kraštą. Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Tai vienintelės totorių kapinės Aukštaitijoje. Vieta joms parinkta šalia senųjų, jau nebeveikiančių miestelio kapinių. Vienas kapines nuo kitų skiria tik 45 metrų ilgio akmeninė tvora. Kada Salake įkurtos 0,08 ha užimančios musulmonų kapinės, duomenų nėra.

Jose išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Čia laidoti žmonės ir dabar atvežami iš kitų Lietuvos vietovių. Dalis kapų prižiūrimi ir tvarkomi iki šiol, kiti seniai užžėlė ar apaugo žole, akmeninių paminklų ant jų neliko nė pėdsako. Lietuvos totorių kapinės gerokai skiriasi nuo kitų kraštų musulmoniškų kapinių, nes jose susipina musulmoniški ir krikščioniški elementai. Kapinėse gausu paminklų su užrašais, piešiniais ir nuotraukomis. Ši tradicija neturi atitikmenų musulmoniškame pasaulyje. Pagal islamiškąją tradiciją kapai nėra dažnai lankomi, tačiau paveikti krikščioniškosios tradicijos totoriai ėmė kapinėse lankytis dažniau.

Lietuvos totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus. Kapines totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų, nes totorių išpažįstamas islamas skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą. Kapai išdėstomi lygiagrečiomis eilėmis. Mirusysis laidojamas taip, kad Paskutiniojo teismo dieną, kai pašauks arkangelo Mykolo, Izraelio sargo, trimitas, pakilęs iš kapo galėtų eiti tiesiai į Mekos pusę.

Taip pat tikima, kad kapas turi būti toks, kad velionis galėtų ten atsisėsti. Ties galva ir kojomis dedama po akmenį. Akmuo, padėtas galvos pusėje, išgraviruojamas, tai yra jis tampa paminkliniu antkapiu. Tiesa, šiuo metu nemaža dalis antkapių susmegę giliai į žemę. Senose kapinėse dauguma užrašų ant paminklų jau yra nebeįskaitomi. Užrašai buvo arabų, lenkų, baltarusių ar rusų kalbomis. Šiais laikais atsiranda užrašų ir lietuvių kalba, ir patys paminklai tampa vis labiau panašesni į krikščionių antkapius. Beveik visuose antkapiniuose akmenyse būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė – išskirtinis ženklas, liudijantis, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Daugiau skaitykite:

Lietuva, kurią myliu. Libanietis H. A. Ibrahimas: mus skiria tik detalės

Lietuva, kurią myliu. Latvių draugijos pirmininkė G. Rone: turtingi esame bendraudami

Lietuva, kurią myliu. Estų draugijos pirmininkė L. Urman: „Jūs turite daugiau empatijos“