2020 03 16

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Šimonių girios iniciatyvinės grupės narys, smuikininkas M. Švėgžda von Bekkeris: „Aš šaukiuosi šviesos“

Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Kovo 6-ąją Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą – Punios šilo rezervato plėtros stabdymas neteisėtas, taigi rezervato steigimo procedūra turėtų būti pratęsta.

Baltijos aplinkos forumo, inicijavusio šią bylą, vadovas, vienas judėjimo už Punios šilo išsaugojimą pradininkų Žymantas Morkvėnas paskelbus teismo sprendimą tai vadino svarbia pergale Lietuvos gamtai: „Įsigaliojus teismo sprendimui Punios šilas sulauks deramos apsaugos. Nutartyje parašyta, kad teismas nevertino aplinkos ministro politinio pavedimo pagrįstumo. Todėl svarbu, kad tai įvertintų pati visuomenė, Ministras Pirmininkas ir Prezidentas. Tai, kad Saugomų teritorijų tarnyba vykdė nepagrįstą ir nekompetentingą Kęstučio Mažeikos pavedimą, demonstruoja, jog aplinkos ministras kompromituoja visą aplinkosaugos sektorių ir yra nesuderinamas su profesionalų vyriausybės idėja. Mums gaila, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba tapo kvailo ministro sprendimo įkaite. Todėl raginame aukščiausius valdžios vyrus principingai vertinti tokią aplinkos ministro nekompetenciją. Man, kaip piliečiui, tai reiškia tik viena – mes turime dar atsakingiau rinkti savo politikus, o kaip visuomenė – turime aiškiai parodyti politikams savo valią.“

Kovo 20-ąją, Žemės dieną, dėl Lietuvos gamtosaugos ateities susirūpinusi visuomenė buvo kviečiama jungtis mitinge „Maršas už Gamtą“ ir žygiuodama eisenoje parodyti ginanti savo vertybes, reikalaujanti, kad gamtosauga mūsų šalyje taptų realiu valstybės prioritetu. Tačiau dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės mitingas nukeltas.

Smuikininkas docentas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Asmeninio archyvo nuotrauka

Man atrodo, Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas suprato, kad visuomenė jau nežengs nė pusės žingsnio atgal. Manau, jis su mumis, nes dauguma jį rinkome. Neseniai buvau nuvažiavęs į Šimonių girią, – ir vėl nauji plotai kertami. Anksčiau bent pjaudavo taip, kad nuo kelio nesimatytų, o dabar šnioja viską iš eilės. Dėl to ir baisu: kol čia kalbame, laukiame sprendimo – Šimonių girioje tuo metu žviegia pjūklas.

Kol valstybės tarnautojai vilkina pokyčių galimybę – giriose žviegia pjūklas

Kol judėjimo už Punios šilo išsaugojimą nariai džiaugiasi savo pirma pergale, nežinios nuotaikomis dėl savo miškų ateities gyvena Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė. Nors Šimonių giria turi didžiulę gamtinę, rekreacinę, kultūrinę vertę, priklauso saugomų teritorijų tinklui, tačiau kartu didžioji jos dalis priskirta ūkinių miškų grupei, kur šiuo metu intensyviai ūkininkaujama miškus kertant plynai. Vienas Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinės grupės narių, smuikininkas docentas MARTYNAS ŠVĖGŽDA VON BEKKERIS susirūpinęs, kad giria dėl smarkiai vykdomų medžių kirtimų jau atrodo kaip rėtis.

„Kai savo akimis pamačiau satelitinę Šimonių girios nuotrauką iš viršaus, iš siaubo negalėjau pakilti nuo kėdės… Išvydęs šį vaizdą supratau, kad darysiu viską, ką tik sugebu, kad Lietuvoje pasikeistų požiūris į gamtą ir gimtų nauja, adekvati XXI amžiaus nacionalinė strateginė gamtosaugos koncepcija. Tai man kur kas svarbiau nei mano paties asmeninė komforto zona. Aš veiksiu tiek, kiek reikės. Ir ne tik man svarbi šios girios ateitis – visiems kultūros atstovams, mokslininkams, sportininkams, jaunimui, pensininkams, poilsiautojams, amatų, tautodailės, folkloro bei tradicijų tęsėjams, turistams ji irgi rūpi, – teigė smuikininkas. – Šimonių girios iniciatyvinės grupės ir mano asmeniškai pasirašyta peticija yra priimta Seime svarstyti kovo 18 dieną. Jau kovo 16-ąją teirausiuosi, ar posėdis įvyks, ar bus atidėtas dėl dabartinės situacijos. Seimo peticijų komisija pripažino mūsų ieškinį dėl teisinės kolizijos, mat Saugomų teritorijų įstatyme ekosistemos miškai privalo būti saugomi, o Miškų įstatymo 3 straipsnyje tie patys antros grupės saugomi miškai yra paversti ketvirtos grupės ūkiniais miškais, kur teisiškai galima legali ūkinė veikla, plyni kirtimai… Taip saugomos teritorijos paverstos ūkiniais miškais, ir atrištos rankos pasipelnyti.“

Peticijos likimas dėl Šimonių girios, vienos didžiausių ir brandžiausių girių Lietuvoje (ji priskirta Europos mastu saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“) neaiškus. Visuomenininkai prašo joje stabdyti medžių kirtimus, keisti miško statusą, peržiūrėti šios teritorijos miškų tvarkymo politiką, teisinį reguliavimą ir užtikrinti vieno didžiausių Lietuvos miškų masyvo išsaugojimą. Tai padaryti, kaip skelbiama peticijoje, būtų galima Šimonių girios ūkinės ir apsauginės grupės miškus keičiant į ekosistemų apsaugos ir rekreacinės grupės miškus.

Šimonių giria M. Švėgždai von Bekkeriui brangi dėl to, kad čia yra jo protėvių žemė ir istorija, taip pat sodyba, kur menininkas dažnai grįžta pailsėti, atsigauti, pasisemti įkvėpimo.

„Man atrodo, Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas suprato, kad visuomenė jau nežengs nė pusės žingsnio atgal. Manau, jis su mumis, nes dauguma jį rinkome. Neseniai buvau nuvažiavęs į Šimonių girią, – ir vėl nauji plotai kertami. Anksčiau bent pjaudavo taip, kad nuo kelio nesimatytų, o dabar šnioja viską iš eilės. Dėl to ir baisu: kol čia kalbame, laukiame sprendimo – Šimonių girioje tuo metu žviegia pjūklas, – nuogąstavo smuikininkas. – Kol važiavome iki Anykščių per Andrioniškį iki Plikiškių, kol ten pabuvome, du miškovežiai išvažiavo. Kol sėdėjau prie langelio ir valgiau blynus Anykščių restoranėlyje, pro mane pravažiavo šeši miškovežiai. Ir žinote – nors mano rankos didelės, neapglėbčiau tų vežamų medžių kamienų… Pjauna girią…“

Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (2017 m., Lietuva, 85 min.).
Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (2017 m., Lietuva, 85 min.).

Esame gamtos dalis, tik atitolome nuo jos per savo godumą, norėjimą būti išskirtiniai, geresni, turėti vis daugiau – valdžios, pinigų. Mes pamiršome savo vaikystę, savo tėvų vaikystę, prarandame šaknis ir pamatą, ant ko stovime. Mes pamiršome gyventi giliai. Dabar viską gali išspręsti technologijos, bet taip netenkame ryšio su gamta, baigdami ją dar ir visiškai sunaikinti.

Galime prarasti savo tėvynės žalią spalvą

Šimonių miškuose, pasak M. Švėgždos von Bekkerio, tebegyvuoja unikalūs etnografiniai kaimai, ne prastesni nei Rumšiškės, kuriuose puoselėjamos tradicijos ir kultūrinis gyvenimas: ir dainos dainuojamos, ir puodai žiedžiami, ir audžiama, kuriasi bendruomenės, gyvuoja turizmas.

„Gimiau šeimoje, kurioje visi labai mylėjo gamtą. Be gamtos nebūtų buvę ir mano tėvo – Algimanto Švėgždos – kūrybos. Nebūtų gražių visur keliavusių jo darbų, kurie dabar, ačiū Dievui, po ilgų klaidžiojimų jau randa savo vietą muziejuose. Apskritai pažiūrėkime į visą Lietuvos tapybą, scenografiją, muziką, literatūrą, jau vien Donelaičio „Metai“ savaime iškalbingi – visas mūsų menas ateina iš gamtos. Reikia suvokti, kad gamta nėra vien tik malkų, grybų ir uogų davinys. Ir Čiurlionio be jos nebūtų, ir Baranausko, ir Salomėjos, ir niekas čia pas mus diemedžiu nežydėtų… – svarstė smuikininkas M. Švėgžda von Bekkeris. – Gamta – tai mūsų didžiulė socialinė, visuomeninė, kultūrinė vertybė. Iš esmės – mūsų identiteto pamatas, nes ir mūsų kalba ateinanti iš gamtos, ir mūsų pirmasis tikėjimas ateinantis iš visa to, kas aplink gyva: medžių, žvėrių, dangaus kūnų – mūsų sesių ir brolių, kuriuos po šiai dienai taip gražiai apdainuojame. Tik pamirštame, iš kur tas mūsų pamatas yra išaugęs – iš ten, ką dabar taip negailestingai kertame. Todėl mano pirmas riksmas – nepjaukime šakos, ant kurios sėdime.“

Mes esame gamtos vaikai, jos palikuoniai, primena M. Švėgžda von Bekkeris, tik to jau nesuvokiame, nes gyvendami XXI amžiuje esame visiškai sumišę dėl technologijų ir pasaulio greičio.

„Esame gamtos dalis, tik atitolome nuo jos per savo godumą, norėjimą būti išskirtiniai, geresni, turėti vis daugiau – valdžios, pinigų. Mes pamiršome savo vaikystę, savo tėvų vaikystę, prarandame šaknis ir pamatą, ant ko stovime. Mes pamiršome gyventi giliai. Dabar viską gali išspręsti technologijos, bet taip netenkame ryšio su gamta, baigdami ją dar ir visiškai sunaikinti. Kokios tapo mūsų atostogos? Gali bet kur nuskristi, pasifotografuoti, pasirodyti, kaip viskas gražu – o fotografijoje to medžio ar krūmo reikia visai nedaug iki gražaus akiai vaizdo… Technologijos mus smarkiai varo ne tik į priekį, bet ir į stresą. Visi visko nori greito – greito pinigo, greitos šlovės, greito pripažinimo, greitų draugų, greitų pažinčių. Bet niekas nebemąsto, kas bus po to, kokia bus ateitis. O ateitį mes kuriame dabar. Šiame sumišime mes galime prarasti savo tėvynės žalią spalvą“, – svarstė menininkas.

Vis dėlto M. Švėgžda von Bekkeris džiaugiasi jaunų žmonių aktyvumu ir rūpinimusi gamtosauga. Ir savo žodžius pirmiausia skiria jiems: „Aš kreipiuosi į kiekvieną šviesią sielą. Aš šaukiuosi šviesos ir sąmoningumo. Tiktai protas, šviesa ir vienybė gali mus sutelkti ir išgelbėti. Prisimenu šviesaus atminimo Leonido Donskio, kuris man nemirė, žodžius mūsų pokalbio jo laidoje „Be pykčio“ pabaigoje, jis tą patį reziumavo – smegenys, kultūra ir gamta. Nes kartais atrodo, negi tokie besmegeniai esame, tokie atbukę, negi taip mums nusispjauti, kad nesuprantame, ką prarandame. Nors imk ir parašyk, kad girios išgelbės nuo koronaviruso… Aš tiesiog šaukiu į tautą. Kad strateginis dalykas yra jos gamtosauga, kad ne tik medžius mes pjauname – bet kartu ir savo sveikatą, kultūrą, paveldą. Ir galų gale liksime nuogais užpakaliais ir dar apsijuokę…“

Ko reikėtų žmonių sąmonei pabudinti?

Mąstydamas, kas labiausiai Lietuvoje pasikeitę ir daro neigiamą poveikį nuoširdžiam, atviram bendravimui, kurio visuomenėje likę labai mažai, M. Švėgžda von Bekkeris minėjo informacines priemones. Viena vertus, jis mato, kad tarsi ir yra daug nuoširdžių, atvirų pasišnekėjimų – apie viską, bet kartu ir apie nieką. Jo manymu, atsirado daug paviršutiniško tuštumo – svarbesnis tapo ne turinys, bet kad būtum išgirstas ir pastebėtas.

Dėl to, menininko nuomone, visuomenėje nėra ryškių ir garsiai kalbančių autoritetų, tarsi būtų apsėdusi tam tikra baimė: aplink mano trobą gerai, o kas toliau už jos – ne mano, nerūpi, todėl tyliu, nieko nedarau.

„Atsiradęs didžiulis abejingumas. Nežinau, ką Lietuvoje daro tie visi funkcionieriai, kurie save vadina valdininkais, nors iš tikrųjų jie yra tarnautojai. Ir ne valdyti jiems reikėtų, o tarnauti. Jų nagai į save riesti, juos lengva papirkti, palenkti, „palobinti“. Kažkokia bendra liguista situacija, žmonės nesusivokia, kad miškų, kuriuos jie vis dar turi, greitai gali nebelikti, ir kelių šimtų metų reikės, kol jie vėl ataugs“, – sakė M. Švėgžda von Bekkeris.

Jis prisiminė kartą su Baltijos aplinkos forumo vadovu Ž. Morkvėnu svarstęs, ko reikėtų visuomenės sąmonei pabudinti: „Sakiau jam, turėjome Kalantą, tai ir dabar vos ne panašaus siaubo reikėtų. Nes siaubas jau vyksta, tik žmonės jo nemato. Visi tik tyli sau užpečky po eurą kimšdami už savo malkoms kertamus miškus. Žinoma, nesakau, kad reikėtų degintis, bet bent jau paralyžiuoti kirtimus ir funkcionierių darbą vertėtų… Nenoriu čia kurstyti nesantaikų, bet kitaip viso to nomenklatūrinio, posovietinio bendravimo ir veiklos būdo neįmanoma stabdyti. Kalbėjomės čia mes su Aplinkos ministerijos kancleriu, tai man išeinant dar pavyko iš jo iškaulyti vizitinę kortelę – pats nepasiūlė. Tik žiūrėjo į tuos savo statistikos stulpelius kompiuteryje, ir miškas ten jam gražiai atrodė, viskas pagal procentus buvo puiku. Pasakiau jam: nuvažiuokite ir pamatysite, kad ten jau nebe giria, o rėtis. Kad žvėrys nyksta, nes nebeturi kur gyventi.“

Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (2017 m., Lietuva, 85 min.).
Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (2017 m., Lietuva, 85 min.).

Tikiuosi, tie visi seno raugo valdininkai ir jų jauni pakalikai, pratę tvarkytis pagal užsistovėjusią sistemą, greitai suvoks, kad teks keisti žaidimo taisykles, jeigu norime Lietuvos ateičiai palikti bent šiek tiek savo žaliojo paveldo.

Vakarai jau viską iškirto, išeitis Lietuvai – palikti 10 proc. miškų ramybėje

Vakaruose, pasak smuikininko M. Švėgždos von Bekkerio, miškai jau iškirsti. O mes – dar šiek tiek, ir baigsime juos irgi sunaikinti.

„Nedarykime tų pačių klaidų. Nes Vakaruose jau viskas išsipjauta, visos durpės iš pelkių iškrapštytos. Nieko nebelikę. Ir mes, perimdami kapitalistinę sistemą, apkiautę, dažnai parsiduodantys, kartojame tas pačias klaidas, – ragina smuikininkas. – Tikiuosi, tie visi seno raugo valdininkai ir jų jauni pakalikai, pratę tvarkytis pagal užsistovėjusią sistemą, greitai suvoks, kad teks keisti žaidimo taisykles, jeigu norime Lietuvos ateičiai palikti bent šiek tiek savo žaliojo paveldo. Dėl to turi būti sukurta nauja gamtosaugos koncepcija – bendrai visiems bediskutuojant prie bendro stalo. Nes diskusijų iki šiol nebuvo, kiekvienas tik trimitavo su savo dūda, kurią pusę palaiko.“

Kalbėdamas, kokią tą naują koncepciją mato ir kokie svarbiausi pokyčiai joje turėtų atsirasti, M. Švėgžda von Bekkeris pirmiausia minėjo politinę valią paliekant mažiausiai 10 procentų Lietuvos miškų ir girių ramybėje, suteikiant jiems galimybę vystytis, augti, senti, tręšti ir gyvuoti pagal savus, o ne žmogaus primetamus principus. Taip pat – būtinybę skelbti, kol nebus priimti atitinkami sprendimai ir užtikrinta girių apsauga, moratoriumą naujiems kirtimams ir stabdyti jau išduotus leidimus miškui kirsti. Kitas svarbus dalykas – atlikti tokių teritorijų monitoringą, įvertinimą. Ir trečias dalykas, apie kurį yra kalbėjęs prof. Algis Gaižutis – ne saugomas teritorijas išskaidyti mažais plotais, kaip dabar kad yra, bet nusistatyti keletą jų didelių, kuriuose ūkinė veikla būtų draudžiama. Jeigu šiems plotams priklausytų privatininkų žemė – miškai, valstybė turėtų rasti galimybę šiems asmenims suteikti kompensaciją arba tokius jų plotus perkelti.

M. Švėgžda von Bekkeris ragina nepamiršti ir ąžuolų ir jais užsodinti iškirstus miškų plotus. Juk, pasak jo, ąžuolas yra lietuvio šventas medis: „Pasirodo, ąžuolas gali gyventi per tūkstantį metų. Net jeigu nugriūva, tręšta, jo žievė ir puvenos suteikia buveinę 1377 įvairiausioms biologinėms formoms. Jau dabar įrodyta, kad neturime kito tokio medžio, tik ąžuolus, sukuriančius tokią terpę. Atgaivinkime ąžuolus – atkurkime ir savo tapatybę. Ąžuolynuose būtų galima ne tik baravykų pasirinkti, bet ir atsipūsti nuo XXI amžiaus streso, pasikrauti gerų minčių ateičiai, stiprinti sveikatą, rasti kūrybai ir gyvenimui įkvėpimo.“

Karolio Kavolėlio / BFL nuotrauka

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.