Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Iš prieškario poetų būrio (Kaziui Zupkai-Kecioriui – 110)

Poetas Kazys Zupka-Kecioris (dešinėje) su bendramoksliais poetais Stasiu Būdavu (antras iš kairės) ir Mykolu Linkevičiumi (trečias iš kairės) Kauno kunigų seminarijoje, apie 1930 m. Šeimos archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo Kaunorasytojai.lt

2020-ieji turėtų būti ir poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910 12 31–1999 06 19) metai. Tiesa, kaip proginiame rašytojo 85-mečiui skirtame tekste pastebėjo Kauno kolegijos dėstytojas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Ričardas Venckus (1941–2015), retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – „vienas mėgstamiausių prieškario laikų Lietuvos poetų pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos Lietuvą antrąsyk okupavus bolševikams (paskutinį kartą jo eilėraščiai buvo išspausdinti 1944 metų kalendoriuje)“. Tiesa, 1996 m. poetas Robertas Keturakis parengė K. Zupkos „į stalčių“ rašytų eilėraščių rinkinuką „Derliaus varpos“, kurį išleido „Atminties“ leidykla.

Nedaug papasakoti galėtume ir mes, jei ne prieš keletą savaičių į Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrių netikėtai užsukęs poeto sūnus Faustas Zubka, maloniai nustebinęs 2006 m. „Sakalo“ leidyklos faksimiliniu leidiniu – Kazio Zupkos eilėraščių rinkiniu „Mergaitė su žibuoklėm“ (pirmasis leidimas – 1938 m.), pluoštu senovinių fotografijų ir… šūsnele dar nepublikuotų poeto eilėraščių.

Taigi, džiaugiamės turėdami progą patys susipažinti ir jus su šiuo kūrėju supažindinti iš arčiau. Neužbėgant įvykiams už akių – pradėkime nuo išsamaus ir intriguojančio R. Venckaus pasakojimo (santrauka parengta pagal įvadinį žodį 2006 m. eilėraščių rinkinio „Mergaitė su žibuoklėm“ leidime). 

Poetas Kazys Zupka-Kecioris – Kauno dailiųjų amatų mokyklos dėstytojas, 1940 m. Šeimos archyvo nuotrauka

Ričardas Venckus

Iš prieškario poetų būrio

Kazio Zupkos-Keciorio gyvenimas – tai skaudžių ir lemtingų epochos įvykių veikiamos asmenybės bandymas išsilaikyti sąžiningam, ištikimam savo idealams, tautai, žmogiškumui. Jo kūryba priskirtina lietuvių poezijos romantinei krypčiai. Nors pats poetas gerai mokėjo vokiečių ir lenkų kalbas, liko artimas tradicinei lyrikai, kurioje reikšmingiausi meilės gamtai, žmogaus jausmų, tėvynės likimo motyvai.

Poeto Kazio Zupkos-Keciorio tėvai Petras Zupka-Kecioris (1870–1936) ir Veronika Zupkienė-Keciorienė-Murmokaitė (1890–1970), apie 1930 m. Šeimos archyvo nuotrauka

Iš gimtų namų atsinešęs tvirtybę

Kazys gimė ir augo dabartinio Panevėžio rajono Zatūniškio vienkiemyje. Šeimoje, be jo, dar buvo trys broliai ir dvi seserys. Tėvas, norėdamas išlaikyti šeimą, kelerius metus gyveno ir dirbo JAV. Grįžęs pirko žemės prie Juodžio ežero ir Juodosios upės. Ten būsimasis poetas išmoko dirbti visus ūkio darbus, taip pat bitininkauti, pamėgo skambią aukštaičių tarmę. Iš tėvo Kazys paveldėjo ir poetinę pagavą. Zupkų šeima po darbų ilsėdavosi dainuodama. Motina buvo rami, iš jos sūnus mokėsi susikaupimo. Literatūrinę kūrybą vaikinas pradėjo paskutinėje Panevėžio gimnazijos klasėje, apie 1925-uosius metus. Tačiau tik studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje ėmė rimčiau bendradarbiauti spaudoje, atskleidė ne tik poetinius, bet ir publicisto gebėjimus. Net išdrįso „Ryto“ dienraščio puslapiuose paprieštarauti tada tarp katalikiškos krypties literatų neginčijamu autoritetu laikytam kritikui Adomui Jakštui-Dambrauskui, kuris peikė naujoviškai bandančius rašyti jaunuosius katalikiškojo sparno poetus.

Seminarijoje didelės reikšmės jo tobulėjimui turėjo bendravimas su kurso draugais Mykolu Linkevičiumi, Stasiu Būdavu, susirašinėjimas su Brone Buivydaite. Žinoma, jauno žmogaus pasaulėvokai, literatūriniam skoniui nemažą įtaką darė iškilūs seminarijos dėstytojai, tarp kurių buvo Maironis, A. Merkelis ir kiti. Ir visa tuometinė Kauno kunigų seminarijos aplinka buvo palanki kuriantiems žmonėms, o tokių studijavo nemažai.

Deja, Maironiui mirus, seminarijai ėmė vadovauti mažiau pakantūs žmonės. Jie abejojo, ar potraukis poezijai suderinamas su kunigo pašaukimu. Pasklidus kalboms, kad aktyviausi literatai K. Zupka ir M. Linkevičius nebus įšventinti į kunigus, abu klierikai nuėjo pasitarti pas Juozą Tumą-Vaižgantą. Šis patarė išstoti iš seminarijos.

Poetas Kazys Zupka-Kecioris Kauno kunigų seminarijoje (stovi dešinėje), apie 1929 m. Laiškas namiškiams. Šeimos archyvo nuotrauka
Poetas Kazys Zupka-Kecioris, baigęs karo mokyklą, 1938 m. Šeimos archyvo nuotrauka

Aktyvus kūrybinis darbas

Išėjęs iš seminarijos K. Zupka studijavo germanistiką Vytauto Didžiojo universitete. Čia klausė Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Ereto paskaitų, priklausė studentų literatų „Šatrijos“ korporacijai. Nors netapo kunigu, liko tikintis žmogus, pasinėręs į apmąstymus. 1931 m. išėjo pirmasis K. Zupkos poezijos rinkinys „Žuvėdros bangose“. Tai jaunatviškos nuotaikos kupini eilėraščiai, rodantys besiblaškančią jaunuolio sielą. Šiame rinkinyje poetas atidavė duoklę tuo metu madingam modernizmui, rašė puošniomis, sunkiai suprantamomis frazėmis. Artimiausi bičiuliai jį peikė dėl formos įmantrumo, Bern. Brazdžionio, S. Nėries, K. Inčiūros įtakos. Vis dėlto jauną poetą pastebėjo „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis ir pakvietė dirbti žurnale. K. Zupka „Naujojoje Romuvoje“ dirbo 1933–1937 m., tvarkė skyrių „Faktai ir idėjos“, spausdino savo kūrybą.

Poetas Kazys Zupka-Kecioris – bitininkas. Tėviškėje, apie 1936 m. Šeimos archyvo nuotrauka

1933 m. „Sakalo“ bendrovė išleido Klemenso Baltučio-Dulkės parengtą poezijos antologiją „Septyni“. Šioje 700 egzempliorių tiražu išleistoje knygelėje sudėta po kelis Stasiaus Būdavo, Klemenso Baltučio-Dulkės, Mykolo Linkevičiaus, Alės Sidabraitės, Vytauto Sirijos Giros, Stepono Zobarsko, Kazio Zupkos eilėraščiui. Šie poetai atstovavo liberaliajam katalikiškos krypties literatų sparnui, juos siejo kaimiškos šaknys, jautrumas tėviškės gamtai, užuojauta paprastiems žmonėms. Leidinys buvo ir giriamas, ir kritikuojamas, tačiau visi antologijoje savo kūrybą spausdinę autoriai paliko pėdsaką lietuvių literatūroje.

1935–1937 m. K. Zupka dirbo „Ateities“ redakcijoje, labai domėjosi literatūriniu gyvenimu, daug važinėjo po Lietuvą, dalyvavo literatūros vakaruose, greitai atsiliepdavo pasirodžius naujai knygai. Recenzijas ir anotacijas pasirašinėjo K. Augo ir K. Dono slapyvardžiais. Be to, gilinosi į švietimo reikalus. Iš „Ateities“ skaitytojų sulaukęs priekaištų, kad mažai rašoma teatro klausimais, papildė „Apžvalgos“ skyrelį naujų teatro pastatymų apžvalgomis.

1935 m. išėjo antroji K. Zupkos knyga „Balsas žemei“. Tai jau subrendusio poeto kūryba. M. Linkevičius savo recenzijoje pabrėžė formos skambumą, žodžio lankstumą, tobulą techniką. „Čia aiškus žemės dievinimas“, – teigė pats K. Zupka. Marija Macijauskienė prisimena, kad vienas populiariausių, nuolat deklamuotų eilėraščių buvęs „Balsas žemei“, tapęs ir viso rinkinio pavadinimu.

Išeini į girią – pumpurėlis gvildos.

Tai, žinotum, Dieve, kas aistra gyvent.

Ir tą norą žemėj amžinai palikti

Gal tik tu suprasi, gal tik tu nebent.

1938 m. K. Zupka baigė Kauno karo mokyklą, bendradarbiavo „Karyje“, redagavo karininkams ir jaunimui skirtą žurnalą „Kariūnas“. Poetas parengė šešis žurnalo numerius, parašė „Karo mokyklos maršą“, kuriame išreiškė nuoširdžią meilę tėvynei ir tikėjimą ateitimi. 1938 m. išėjo paskutinis ikikarinis jo eilėraščių rinkinys „Mergaitė su žibuoklėm“. Šio rinkinio eilėraščiuose vyrauja skaidrios nuotaikos, tyros meilės motyvai. Trumpos eilutės, grakštūs tonai, įspūdingos poetinės priemonės patiko daugeliui skaitytojų, ypač jaunimui. Eilėraščiai dažnai buvo deklamuojami. Zupką imta vadinti „gimnazisčių poetu“.

K. Zupkos kūrybą iliustravo žymūs dailininkai: tragiško likimo Marcė Katiliūtė, Petras Rauduvė, Telesforas Valius. Pasirašinėjo autorius literatūriniu slapyvardžiu Kecioris. Mat Vadoklių apylinkėse gyveno kelios Zupkų šeimos. Tą, kurioje jis užaugo, vadino Kecioriais.

Vokiečių okupuotame Kaune 1943 m. įvyko literatūros vakaras, kuriame savo kūrinius skaitė Bern. Brazdžionis, G. Tulauskaitė, S. Santvaras, J. Jankus, K. Zupka ir kiti. Nuo to laiko K. Zupkos vardas kelis dešimtmečius nebuvo minimas. Tai nereiškia, kad jis nieko nerašė. Spausdinti buvo parengta lyrinė poema apie Taujėnų kunigaikštystę „Paukštis dvaro soduose“. T. Valius ją buvo iliustravęs medžio raižiniais. Deja, knygos rankraštis, kaip ir pluoštas nespausdintų eilėraščių, dingo pokario metų sumaištyje.

Poetas Kazys Zupka-Kecioris – spektaklio pagal Žemaitės apsakymą „Marti“ režisierius (stovi trečias iš kairės). Su trupe ir asistentu, Kauno dailiųjų amatų mokykla, apie 1939 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Poetas Kazys Zupka-Kecioris savo bityne netoli tėviškės, prie mokinių dovanoto koplytstulpio, apie 1980 m. Šeimos archyvo nuotrauka

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas

Iki mūsų dienų K. Zupka išsaugojo Lietuvos rašytojų sąjungos nario bilietą su Vinco Mykolaičio-Putino parašu. Traukiantis frontui į vakarus, K. Zupkos jaunesnysis brolis Pranas tapo partizanų būrio vadu. Kazys, brolio paprašytas, sukūrė „Partizanų maršą“. Brolis žuvo 1946 m. Taujėnų miške. Šeimą užklupo represijos. Kazys per atsitiktinumą išvengė tremties. Tuo metu gyveno Kaune, bet nuolat grįždavo į tėviškę, ypač vasaromis, kur prižiūrėjo bites. Bitininkystė jam buvo pats mieliausias užsiėmimas, gelbėjęs užgniaužus kūrybą. Kaip pats teigė, nesidėjęs prie traukiančiųjų į Vakarus, nes rūpėjo bitės…

Pagaliau pasirinko pedagogo profesiją. Ilgiausiai dirbo Kauno žemės ūkio technikume lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą. K. Zupka taip pat nuoširdžiai vadovavo dramos studijai, padedamas aktorių Petro Likšos ir Stasio Radzevičiaus. Režisavo Žemaitės „Marčią“, Kazio Binkio „Atžalyną“, Kazio Sajos „Silva studentauja“ ir kitus kūrinius.

Ir toliau K. Zupka lankėsi tėviškėje, tik gimtojoje sodyboje jau gyveno svetimi žmonės, todėl jis įsigijo kitą namelį Vadoklių apylinkėje. Čia taip patįveisė bityną. Šiose sodyboje jį aplankydavo buvę mokiniai iš įvairių Lietuvos kampelių. K. Zupkos 70-mečio proga netoli sodybos jie pastatė 6 metrų aukščio koplytstulpį su užrašu „70“. Mokytojui. Mokiniai“. Tai buvo, ko gero, pirmasis Lietuvoje pokario metais pastatytas koplytstulpis.

Ir garbaus amžiaus sulaukęs K. Zupka liko žvalus, energingas. Archyvą, kuriame yra ir paskutiniaisiais gyvenimo metais parašytų, niekur nespausdintų eilėraščių, saugo jo sūnus, Kauno kolegijos dėstytojas Faustas Zubka.

85-ojo Kazio Zupkos-Keciorio gimtadienio šventė poeto namuose. Jubiliatą (ketvirtas iš kairės) sveikina bibliotekininkė Dalia Poškienė, Kauno kolegijos dėstytojas Ričardas Venckus, kolekcininkas Domas Akstinas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, poetai satyrikai Aleksas Dabulskis ir Vytautas Eidukaitis, 1995 m. Šeimos archyvo nuotrauka