2020 03 19

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Ką skaityti, kai jau pabaigei „Petro imperatorę“?

Jeano Marco Nattier Jekaterinos I portreto fragmentas. Wikipedia.org nuotrauka

Daugelis K. Sabaliauskaitės skaitytojų jau laukia dar nežinia kada pasirodysiančios antrosios romano „Petro imperatorė“ dalies. Pati rašytoja tiek šių metų Knygų mugėje, tiek įvairiuose pokalbiuose spaudoje pabrėžė, kad tikslios antrosios knygos pasirodymo datos nežinanti, o ir negalinti sakyti, nes yra tiesiog prietaringa. 

Laukiant naujojo romano, norėjosi „kažko panašaus“ į „Petro imperatorę“ arba bent šiek tiek susijusio su romano tematika ir laikmečiu. Karantinas – matyt, pats geriausias laikas skirti šiek tiek laiko knygoms. Siūlau kelias, kurios, man regis, turėtų šiek tiek priminti ir „Petro imperatorę“ (o gal K. Sabaliauskaitės kūrybą) ir jums. 

Marguerite Yourcenar „Kaip tekantis vanduo“ (vertė Pranas Bieliauskas, leidykla „Baltos lankos“, 2013 m.)

2013 m. lietuvių kalba pasirodęs trijų novelių rinkinys stebina įvairialypumu. Kiekviena novelė perteikia, atrodo, visu kūnu, visomis penkiomis juslėmis, patiriamą vis kitokį pasaulį. Prancūziškai rašanti belgų autorė Marguerite Yourcenar stebėtinai atidi detalėms ir žmogaus sielos vingiams. Atrodo, skaitydamas Yourcenar tiesiog gyveni tų, apie kuriuos ji rašo, fiziniame kūne, patiri kiekvieną laimės, kančios, refleksijos akimirką. Tiesa, būtina paminėti ir knygos vertėją Praną Bieliauską, kurio dėka Yourcenar lietuviškai prabyla „it tekantis vanduo“ arba šilkas tarpupirščiuose. 

Pirmoji novelė knygoje „Anna, soror“ jus nukels į XVI a. ispanų valdomą Neapolį Italijoje. Neįtikėtinai toli – tiek geografiškai, tiek laiko prasme – nuo mūsų esantys novelės herojai, atrodo, kvėpuoja, pulsuoja, veržiasi iš knygos puslapių visu kūnu. Jie nori gyventi, atrodo, kartais kur kas labiau nei kiekvienas iš mūsų. Istorija pasakoja apie brolio ir sesers kūnišką aistrą, todėl neišvengiamai viena iš rašytojos aptariamų temų yra nuodėmė, Dievas, moralė ir žmogaus instinktai. 

Yourcenar gebėjimas „prikelti“ laikmetį ir jį priartinti prie mūsų, šiuolaikinių žmonių, sielos atrodo tiesiog niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepakartojamas. Būtent dėl šios priežasties – personažų gyvasties ir jusliškumo – Yourcenar man ir primena K. Sabaliauskaitę, ypač tetralogijoje „Silva Rerum“. Galbūt lietuvių rašytoja šiek tiek įkvėpimo ir sėmėsi iš prancūziškai rašančios belgų autorės. Skaitant bent jau pirmąjį novelių rinkinio kūrinį Yourcenar įtaka atrodo nepaneigiama. 

Antroji novelė – „Nežinomas žmogus“ – pasakoja apie olandą Natanielį, atrodo, niekuo neišsiskiriantį žmogų, tekantį (vėl nuoroda į pavadinimą!) gyvenimo kontūrais. Natanielis retokai bando „įsikišti“ į tai, kaip jam pasaulis „atsitinka“. Bet kartu tai nėra pasakojimas apie pasidavimą ar rezignaciją, nes Natanielis kartais iš tiesų veikia, svarsto, galvoja, kaip jis turėtų elgtis, kuria planus ateičiai, gyvai sprendžia. 

Šis asmenybėmis „nepastovumas“ yra vienas žaviausių novelės elementų, nes kuria tikrą, gyvą būtybę, o ne literatūrinių klišių suformuotą personažą ar savotiška robotą, kuris elgiasi tik taip, kaip algoritmas jam leidžia. Novelė kartu leidžia svarstyti apie tai, kiek žmogaus gyvenimo tėkmę lemia Dievas (likimas?) ir kiek pats žmogus (laisva valia?).  

„Nežinomas žmogus“ tinka visiems, bet labiausiai turėtų patikti tiems, kurie nors kiek domisi filosofija. Pasakojimo eigoje Natanielis netgi sutinka filosofinius traktatus Amsterdame rašantį autorių. Mąstytojo svarstomos dilemos šiek tiek primena ir žydų kilmės filosofą Baruchą Spinozą. Yourcenar leidžia filosofui ir Natanieliui kalbėtis, o dialogas tarp jų visiškai neprimena sauso filosofinio veikalo. 

Paskutinė novelė knygoje „Gražus rytas“ pasakoja apie Natanielio sūnų Lozorių, kuris tampa aktoriumi keliaujančioje trupėje. Ir nors siužeto prasme pasakojimai susiję, tačiau kardinaliai kitoks šios novelės pasakojimo stilius leidžia pažvelgti į rašytojos gebėjimų gylį: ji neapsiriboja vienu stiliumi, o veikiau ieško tinkančio kiekvienai paskirai istorijai, aprašomam laikmečiui ir asmenybėms, kurios jos pasirinktose istorijose veikia. O gal veikiau – gyvena. 

Elif Shafak „Mečetė sultono dukteriai“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, leidykla „Tyto Alba“, 2019 m.) / „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė, leidykla „Tyto alba“, 2010 m.)

Du šios daugiausia anglų kalba kuriančios turkų rašytojos kūriniai, kuriuos siūlau išbandyti, jei šiek tiek ilgitės „Petro imperatorės“ – „Mečetė sultono dukteriai“ (kažkodėl vertėja ir leidykla pasirinko knygos pavadinimą „Architect’s Apprentice“ (liet. Architekto pameistrys) išversti būtent taip) ir „Stambulo pavainikė“. Pati Elif Shafak šiek tiek primena ir Sabaliauskaitę: abi jos kiek nutolusios nuo savo gimtųjų šalių, veikiančios ne tik kaip rašytojos, bet ir kaip viešosios intelektualės, savo kūriniais tiesiogiai ar ne komentuojančios įvykius tėvynėse ar visame pasaulyje. 

„Mečetė sultono dukteriai“ jus nukels į Osmanų imperijos Stambulą, sultono rūmus, į kuriuos iš tolimosios Indijos kaip dovana atkeliauja baltasis drambliukas (reiškiantis didelę vieno valdovo pagarbą kitam) ir dramblio prižiūrėtojas jaunas berniukas. Abu šie veikėjai knygos siužeto metu auga, bręsta, sensta ir miršta. Shafak tapo įstabią paralelę tarp šių dviejų klajūnų gyvenimų, atrodo, kad jie – amžinai susiję, tarsi jaučia ką kiekvienas iš jų išgyvena paraleliai.

O štai „Stambulo pavainikė“ pasakoja apie šiuolaikinę Turkiją, o joje – įsisenėjusį konfliktą tarp turkų ir armėnų, armėnų tautos genocidą ir stulbinamas šeimos paslaptis, kurios galiausiai atsiskleidžia, užverdamos vienas ir atverdamos kitas romane veikiančių moterų žaizdas. 

Marguerite Yourcenar „Adriano memuarai“ (vertė Vytautas Bikulčius, leidykla VAGA, 1986, 1996 m.)

Šią M. Yourcenar knygą „Petro imperatorės“ kontekste rekomenduoti būtina dėl vienos paprastos priežasties: knygos pirminė prielaida panaši į naujausio K. Sabaliauskaitės romano. „Adriano memuaruose“ jau garbų amžių pasiekęs Romos imperatorius Adrianas (II a. po Kr.) rašo savo atsiminimus (tikrojo imperatoriaus Adriano prisiminimai, deja, neišliko) ir pasakoja būsimajam imperatoriui, savo įpėdiniui Markui Aurelijui, apie patekimą į imperatoriaus postą, karines pergales, meilę, gyvenimą Romoje ir save. 

Kūrinys stebina meistriškai (su)kuriamu imperatoriaus refleksijos paveikslu: kasdienybės detalės mainosi su filosofinėmis įžvalgomis apie gyvenimą, mirtį, pasaulio prigimtį, meilę. Panašioje padėtyje ir „Petro imperatorės“ herojė Katerina – jos gyvenimas jau baigiasi, tiksi paskutinės gyvenimo minutės, o ji prisimena ir kartu reflektuoja savo patirtis. Lietuvių rašytoja suteikia balsą moteriai, kuri galbūt niekada nebūtų galėjusi jo turėti, atskleidžia jos sąmonės, psichikos vingrybes, o štai M. Yourcenar renkasi rašyti vyro memuarus, toks žingsnis gali pasirodyti kiek neįprastas, tačiau rodo autorės talentą „įsigyventi“ į kiekvieno asmens sielą. Kartais pamiršti, kad skaitai žmogaus sukurtą fikciją, o ne tikrus imperatoriaus prisiminimus. 

Prancūzų kalba šis romanas pasirodė 1951 m. ir dabar jau yra išverstas į daugelį kalbų (lietuviškai pasirodė dar 1986 m.) ir laikomas geriausia belgų rašytojos knyga. Anot pačios autorės, Adriano asmenybę ji pasirinko neatsitiktinai – Yourcenar atrodė, kad imperatoriaus gyvenamasis laikotarpis buvo panašus į laikmetį, kuriame pati rašė. Adrianas valdė pasaulį, kuriame jau niekas nebetikėjo senaisiais Romos dievais, o krikščionybė dar nebuvo įgavusi tvirto pagrindo, nebuvo tapusi Romos imperijos valstybine religija. Tad tas laikmetis, panašiai kaip ir laikas po Antrojo pasaulio karo, yra nesvarumo, žlugusių idealų, savotiškos „tarpinės“ būsenos laikas. 

Orlando Figes „Natašos šokis: kultūrinė Rusijos istorija“ (angl. Nataha’s Dance: A Cultural History of Russia, 2002 m. )

Deja, ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą, tačiau skaitantiems angliškai, itališkai, lenkiškai ar rusiškai ji bus gana lengvai prieinama. Parašyta įtaigiu, lengvu, įtraukiančiu stiliumi knyga pasakoja, kaip ir siūlo galvoti knygos paantraštė, kultūrinę Rusijos istoriją. 

Britų istorikas Orlando Figesas tyrinėja Rusijos istoriją, tačiau „Natašos šokyje“ pasirenka kiek netikėtą žiūros tašką – pažvelgti į Rusijoje XVII–XX a. vykusius įvykius per literatūros, muzikos, dailės ir kultūros apskritai prizmę. Winstonas Churchillis kažkada yra sakęs, kad Rusija yra „galvosūkis, įvyniotas į paslaptį ir dar kartą supakuotas mįslėje“. Figesas stengiasi šį galvosūkį išspręsti, remdamasis pačių rusų sukurtais pasakojimais apie save, todėl pagrindinis knygos klausimas neabejotinai yra apie tai, kas gi ta Rusija? Kokia jos tapatybė?

Knygos pavadinimas – „Natašos šokis“ – nurodo į Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“ vykstančią mizansceną. Nataša Rostova po medžioklės atsiduria valstiečių lūšnelėje ir, išgirdusi skambant tradicinę valstietišką rusišką muziką, pradeda šokti. Šis šokis nėra klasikinis valsas, kurio ji mokėsi visą gyvenimą. Šokis nė kiek neprimena karų su Napoleonu pažymėto laikmečio Rusijos aukštuomenės sambūrių. Nataša šoka kaip valstietė. 

Visą gyvenimą prancūziškos kultūros įtakoje gyvenusios merginos (pa)sąmonėje bunda sunkiai paaiškinamas „tradicinis rusiškumas“. Ši scena apibrėžia vieną pagrindinių Figeso knygoje aptariamų idėjų: Rusijos aristokratija visuomet buvo daug labiau „rusiška“, nei kad bandė apsimesti: prieš kitus ir prieš save. Figesas pasakoja ir apie Petro I reformas, kaip jas priėmė aristokratija, apie Sankt Peterburgo statybas, apie skirtumus tarp Piterio ir Maskvos kaip miestų. Šioms istorijoms pasakoti autorius pasitelkia pačių rusų kultūros artefaktus: paveikslus, romanus, poemas – jautriai juos ir jų interpretacijas pindamas tiek su jų autorių, tiek su kultūros dirbiniuose pavaizduotų objektų gyvenimo istorijomis. 

Autorius taip pat meistriškai atskleidžia įtampas tarp aristokratijos, inteligentijos ir valstietijos, baudžiauninkų. Daugybė aristokratų buvo žiaurūs savo valstiečiams. Pavyzdžiui, I. Turgenevo motina mušdavo savo baudžiauninkus, išsiųsdavo juos į Sibirą dėl įvairių mažmožių, kuriuos laikydavo nusikaltimais arba nepaklusimo jai išraiškomis. Pats I. Turgenevas buvo vienas pirmųjų inteligentijos atstovų, kuris žavėjosi baudžiauninkais ir vertino juos kaip „kažką gerokai tikresnio“ nei aristokratijos gyvenimas. Ten, kaip ir daugybė rusų inteligentų, jis ieškojo „tikrosios rusiškos sielos“, tauresnio gyvenimo būdo nei tas, kurį gyveno aristokratai. 

Negaliu nepasidalinti ir dar vienu pasakojimu apie meilę ir neapykantą tarp aristokratijos ir valstiečių. Rusų tapytojas Ilja Repinas (1844–1930 m.), kaip ir daugelis rusų studentijos XIX a. antrojoje pusėje, buvo tiesiog susižavėjęs idėja keliauti į kaimą, pas „liaudį“ ir su jais kalbėtis bei juos suprasti. Šie studentų norai rėmėsi prielaida, kad Rusijos kaime yra tikroji Rusijos, kaip valstybės, dvasia. Tiesa, valstiečiams, kurie vos prieš keletą metų buvo išlaisvinti iš baudžiavos (1861 m.) tie studentų norai buvo nė motais. 

Kartais studentus jie laikė caro šnipais, norinčiais išsiaiškinti, kurie iš valstiečių puoselėja nepalankius jausmus monarchijai, nuo jų bėgdavo ir nuolat skųsdavo pareigūnams. Pats Repinas keliavo į Rusijos gilumą tapyti valstiečių. Žymiausias to laikotarpio jo darbas – 1870–1873 m. tapyta drobė, kuriame Repinas vaizduoja „burliokus“ – žmones, lynais tempusius laivus į priešingą nei upės tėkmė pusę. 

Ilja Repino paveikslas „Volgos burliokai“.

Tapytojo kūrinyje matomuose „burliokų“ veiduose atsispindi visas jų gyvenimas ir vargas. Anot paties Repino, jo tikslas buvo kitiems parodyti „burliokų“ kančias ir vargus, atverti intelektualams ir aristokratams langą į pasaulį, kurio jie galbūt niekada nepatirtų ir taip parodyti to pasaulio patrauklumą, t.y. tikrumą. 

Šie keli pasakojimai tik dalelė puikios knygos medžiagos, kurią surinko istorikas Figesas. Knyga netrumpa (kiek per 700 puslapių), tačiau neabejotinai viena labiausiai praturtinančių intelektualinių patirčių pastaruoju metu. Per Knygų mugę ir K. Sabaliauskaitė pokalbyje su istoriku T. Vaiseta akcentavo, kad ši knyga – vienas puikiausių būdų pažinti Rusijos kultūrą. Kultūrą, kurios taip smarkiai kartais baiminamės. 

Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“ (vertė Gabija Enciūtė, leidykla „Baltos lankos“, 2020 m.)

Šią knygą jau esu rekomendavusi redakcijos „firminėje“ skiltyje „Ką mes skaitome?“, tačiau norėčiau pasinaudoti proga rekomendaciją pakartoti: neseniai leidykla „Baltos lankos“ išleido šią japonų rašytojos knygą lietuviškai, o Ogawą atradau būtent per vieną netyčia aptiktą K. Sabaliauskaitės rekomendaciją internete

Yoko Ogawa yra viena įdomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų. Jos stilius taupus ir elegantiškas, tačiau nagrinėjamų temų sodrumas ir gylis nuo šios ypatybės nė kiek nenukenčia. „Begalinė lygtis“ pasakoja apie matematikos profesorių, patekusį į avariją ir galiausiai netekusį pajėgumo atsiminti daugiau nei 90-ies minučių paskutinių įvykių. Jo atmintis iki sužalojimo kuo puikiausiai funkcionuoja, tačiau to, kas vyko po to, jis jau niekaip nebeatsimena: kiekvieną ryšį su žmonėmis aplinkui jam reikia megzti kas kartą iš naujo. Taip pat vėl iš naujo apsibrėžti savo paties santykį su tikrove. 

Beje, neseniai Yoko Ogawos romanas „Atminties policija“ (angl. The Memory Police) pateko ir į ilgąjį „Man Booker“ literatūrinės premijos sąrašą, o tai, matyt, reiškia, kad, atėjus geresniems laikams, turėtų pasirodyti ir daugiau šios rašytojos knygų.